Liublino unija yra vienas reikšmingiausių Lietuvos ir Lenkijos valstybių istorijos įvykių. Ši 1569 m. liepą pasirašyta sąjunga sukūrė unikalų politinį darinį – Abiejų Tautų Respubliką (ATR).
Lietuviai ir lenkai sugyveno lygiomis teisėmis, ir nors unija turėjo savų bėdų, tai Europai dovanojo pirmąją rašytinę konstituciją.
Šiandieninėje Lietuvoje Liublino unija yra vertinama prieštaringai, ir ne vienas politikas bei istorikas yra neigiamai atsiliepęs apie šio sprendimo reikšmę Lietuvos valstybingumui, tačiau jis turėjo naudos ir Lietuvai.
Be Liublino unijos veikiausiai greičiau būtų nusilpusi LDK ir pralaimėjusi karus Rusijai.
Ši unikali dviejų valstybių sąjunga prasidėjo dar XIV amžiaus pabaigoje, bet svarbos neprarado iki šiol. Istorikai ir politikai visame pasaulyje pabrėžia Liublino unijos svarbą šiandieninės Europos formavimuisi ir jos įtaką dabartiniams tarptautiniams santykiams.
Nedalomas dvišalis kūnas
Jau nuo Krėvos sutarties, kurią 1385 metais su Lenkijos bajorais sudarė Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila, laikų Lietuvą ir Lenkiją valdė Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos atstovai.
Iki pat Liublino sutarties sudarymo Lenkijos politikai bandė riboti ar netgi panaikinti Lietuvos suverenumą, o Lietuvos valdžios atstovai stengėsi atmesti šias pretenzijas.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė siekė užvaldyti bent dalį Livonijos teritorijos, bet 1562-aisiais baigėsi paliaubos su Maskva, o kariniai veiksmai kilo visame rytiniame LDK pasienyje.
Konfliktas klostėsi lietuviams nepalankia linkme, tad tiek Lenkijos, tiek Lietuvos bajorija pradėjo kelti unijos klausimą.
Diskusijos šia tema Varšuvoje prasidėjo 1563-iųjų pabaigoje.
Lietuvių delegacijai vadovavo Mikalojus Radvila Juodasis, tačiau abiejų pusių nuomonės gerokai skyrėsi.
Karalius Žygimantas Augustas pasidavė lenkų įtakai ir palaikė jų pusę.
Išvykus Lietuvos atstovams, jis savo tėvonines teises į LDK perleido Lenkijos karūnai.
Po kelerių ilgų derybų metų 1568-ųjų gruodį LDK išsireikalavo valdovo privilegiją, kuria įsipareigota išsaugoti Lietuvos valstybę, bet derybos sunkiai klostėsi ir toliau. Tiktai dėl sumanios Jono Chodkevičiaus diplomatijos galutiniame derybų etape lietuviams pavyko išsiderėti reikšmingų nuolaidų.
Liepos 1-ąją unijos sutartis buvo pasirašyta bajorų, o liepos 4 dieną ją patvirtino karalius.
Unijos tekste buvo skelbiama, kad Lenkija ir LDK sudaro „nedalomą kūną“.
Turėjo įvairių bruožų
Seimai nuo to laiko buvo bendri ir rinkosi Varšuvoje, valdovas būdavo vainikuojamas Krokuvoje, bet jam buvo paliktas ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulas. Tarp šalių buvo suvienodintas pinigų kursas, liberalizuota prekyba ir panaikinti tarpusavio muitai.
Pagal šią Liublino mieste pasirašytą sutartį Lietuva išsaugojo atskirą administracinę valdžią – urėdijas, taip pat teisinę sistemą, teritoriją, kariuomenę, iždą.
Sutarties tekstas rodo, kad naujasis politinis darinys turėtų būti unitarinė valstybė, bet Abiejų Tautų Respublika turėjo ir federacijos, ir konfederacijos bruožų.
Nors LDK ir tapo politiniu subjektu, tai buvo reikšmingas posūkis valstybės istorijoje.
1572 metais Žygimantas Augustas mirė taip ir nepalikęs įpėdinio. Taip nutrūko Gediminaičių-Jogailaičių dinastija, o nauai sukurtoje Abiejų Tautų Respublikoje prasidėjo renkamų valdovų laikotarpis.
Unikalus politinis darinys
Tačiau Europos istorikai tvirtina, kad Liublino unija buvo ne tik dviem uniją sudariusioms šalims, bet ir visam žemynui reikšmingas sprendimas.
„Liublino unija unikali, nes buvo sukurta lygių piliečių bendruomenė“, – Liubline vykusios unijos atminimo konferencijos metu tvirtino Aberdyno universiteto profesorius Robertas Frostas.
Monografijos „Oksfordo Lenkijos-Lietuvos istorija“ autorius tvirtina, kad Liublino unija yra vienas svarbiausių politinių šiuolaikinės Europos pasiekimų.
„Tai buvo radikalus dokumentas, nes sukūrė Lietuvos ir Lenkijos respubliką. Tai nebuvo dvi atskiros valstybės. Šis politinis darinys skyrėsi nuo visų kitų tuometinėje Europoje.
Reikia pabrėžti, kad tuo metu Europoje vyravo įvairios unijos, – Anglijos karalius kurį laiką buvo ir Prancūzijos karaliumi, bet lietuviai ir lenkai jau nuo Krėvos sutarties laikų kūrė kažką kito – bendruomenę. Tai apima kraujo ryšius, Horodlės uniją ir galiausiai tai, kas buvo pasirašyta Liubline“, – teigė R.Frostas.
Vytauto Didžiojo universiteto docentas Andžejus Pukšto „Lietuvos rytui“ pabrėžė Liublino unijos svarbą Vidurio ir Rytų Europos regionui.
„Žiūrint iš geopolitinės perspektyvos, Liublino unija sustiprino Lietuvos ir Lenkijos valstybes ir tokiu būdu ilgesniam laikui pristabdė Rusijos augimą, stiprėjimą ir įtaką regione. Tai taip pat buvo ano meto europinių tendencijų išdava, kai unijos kūrėsi ne demokratiniu, o luominio susitarimo pagrindu“, – kalbėjo politologas A.Pukšto.
Tuo metu pasaulio istorikai šią sutartį vadina unikalia, nes ji nustatė santykius tarp dviejų tautų, buvo pasiekta taikiai ir sudėliota į bendrą dokumentą. Unijos egzistavimo nekvestionavo nė viena valstybė iki XVIII a. pabaigoje vykusių ATR padalijimų.
Lygių piliečių sąjunga
Jie kilo, nes ATR nesutarė, kaip turi būti valdoma.
Nuo Machiavelli laikų buvo manoma, kad valstybės yra arba respublikos, arba monarchijos. O Lietuvos ir Lenkijos bendra valstybė buvo respublika su karaliumi.
„Pagal klasikinio respublikonizmo teoriją, karalius gali būti tik kaip viena iš sistemos dalių, o ATR sudarė monarchas, aristokratai ir žmonės. Norint turėti gerą valstybę, reikėjo išlaikyti šių trijų elementų balansą.
Visi karaliai iki Augusto II žinojo, jog turi išmokti valdyti ATR. Kai kuriems tai pavyko padaryti gerai, tačiau sunkumų išliko po XVII amžiaus vidurio karų“, – kalbėjo R.Frostas.
Anot jo, Liublino uniją galima vadinti unijų unija, nes ji apibendrino ir susitarimus su kitais subjektais – Prūsija ir Livonija.
„Tai nebuvo skirtingų lygių sistema. Mes kalbame apie lygių piliečių sąjungą. Dėl to tai yra taip svarbu“, – pridūrė Aberdyno universiteto profesorius.
Tuo tarpu Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Marijušas Antonovičius „Lietuvos rytui“ tvirtino, jog ši unija padėjo abiem šalims pratęsti savo valstybingumą daugiau nei 200 metų: „Liublino unija sudarė ir įtvirtino tose šalyse valstybingumo tradiciją, kuria remiantis 1918 metais buvo atkuriamos Lietuva ir Lenkija. Ja remiamės iki šiol.“
Europos Sąjungos prototipas
Lenkijos politikai Liublino unijai taip pat suteikia ypatingą vietą šalies istorijoje.
„Liublino unija buvo į ateitį žvelgiantis susitarimas, kuris įkvėpė naujo civilizacijos modelio kūrimą“, – tvirtino Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis.
Jis tikino, kad ši sukaktis yra puiki proga kalbėti apie valstybingumą šioje Europos dalyje.
„Europos istorijoje neįmanoma rasti pavyzdžio, kad dvi šalys derybų ir debatų būdu sukurtų lygiavertį aljansą.
Tai daugeliui ateities metų suformavo viso regiono istoriją ir tapatybę“, – teigė M.Morawieckis.
Lenkijos valdantieji pabrėžė, kad ši unija ne tik padėjo sukurti Lenkijos ir Lietuvos šalių ateitį, bet ir padėjo pamatus visos Europos vienybei.
Šalies parlamento pirmininkas Marekas Kuchcinskis teigia, kad Liublino unija buvo „bandymas XVI amžiuje įgyvendinti subsidiarumo filosofiją, kuria vadovaujasi šiandieninė Europos Sąjunga“. Subsidiarumo principas teigia, kad aukštesnio lygio organizacijos neturi kištis į žemesnio lygio organizacijos veiklą.
„Čia sugyveno skirtingos religijos, socialinės ir kultūrinės tradicijos. Tai labai prisidėjo prie modernios Europos kūrimosi“, – teigė maršalka.
Jam antrino ir sveikatos apsaugos ministras Lukaszas Szumowskis – Liublino uniją pavadino ES pamatais ir pirmtake.
A.Pukšto Liublino unijos palyginimus su ES vertina atsargiau.
„Gal pernelyg stipru teigti, kad ši unija buvo ES pirmtakė, tačiau tai pateko į Europos integracijos istoriją. Unija neapėmė visos Europos, bet jos vaidmuo regione didelis.
Daug kas iš Vidurio Europos politinių tradicijų ir kultūros buvo perimta Rytų Europoje ir atvirkščiai“, – tvirtino politologas.
M.Antonovičius savo ruožtu primena popiežiaus šv. Jono Paulio II pasakytą frazę „Nuo Liublino unijos ki Europos unijos.“
„Tai rodo ne tik panašumus tarp tų dviejų darinių, bet ir primena, kad tiek Lietuvai, tiek Lenkijai būti tokių darinių dalimi nėra kažkas naujo, kad jos gali atrasti juose sau vietą, toliau vystytis ir su savo patirtimi įnešti reikšmingą indėlį Europos Sąjungai ir jos tolimesnei raidai“, – pabrėžė M.Antonovičius.
Ukrainos kelias į Vakarus?
Gegužės mėnesį Kijeve buvo surengta konferencija Liublino unijai atminti, joje dalyvavo ir Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Marius Janukonis.
Šio renginio metu Lenkijos ambasadorius Ukrainoje Bartoszas Cichockis pabrėžė, kad Liublino unija atlieka ir fundamentalų vaidmenį norint sugrąžinti Ukrainą iš Rytų įtakos zonos į Europą.
„Tai parodo, kad Lietuva, Lenkija ir Ukraina sugeba konstruktyviai bendradarbiauti ir kartu dirbti“, – kalbėjo B.Cichockis.
A.Pukšto pabrėžia, kad ATR, kuri susikūrė po Liublino unijos, Ukrainos teritorijoje tik iš dalies sustabdė Rusijos įtaką.
„Chmelnickio sukilimas parodė, kad ne visas tų teritorijų elitas pritaria ATR ir jie ieško paramos ir draugystės Rusijoje“, – tvirtino VDU docentas.
M.Janukonis Lenkijos naujienų agentūrai PAP sakė, kad Liublino unija žymėjo pažangą – juk Lenkija ir Lietuva sutiko sujungti savo politines sistemas, kad apgintų save nuo iškilusių grėsmių.
„Prieš 450 metų ir netgi anksčiau lietuviai, lenkai ir žmonės, dabar save vadinantys baltarusiais ir ukrainiečiais, ne prievarta sudarė pirmą modernų ir integruotą Europos projektą. Mūsų šalys yra Europos ateitis, nes mes sukūrėme pačią gerovės kūrimo idėją“, – teigė B.Cichockis.
Nori stiprinti ryšius
Tuo metu Lietuvoje Liublino unijos metinės minimos bene tyliausiai.
Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis bei Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas Arūnas Gumuliauskas pasiūlė rezoliuciją, kuri aukština Lietuvos ir Lenkijos uniją 450-ųjų jos metinių proga.
„Unijos sudarymo aktas liudijo ne tik Renesanso epochos idėjų praktinę realizaciją, bet ir novatorišką teisinį mąstymą, abiejų valstybių politinio elito brandą. (...) Abiejų Tautų Respublika tapo tiltu tarp Rytų ir Vakarų, bajoriškosios demokratijos atrama ir tikra Antemurale Christianitatis (aut. – krikščionybės gynimo siena)“, – rašoma rezoliucijo tekste, kurį antradienį sutartinai priėmė Lietuvos parlamentarai.
Rezoliucija užbaigiama vilties išreiškimu, kad ATR „politinės tapatybės bei parlamentinės kultūros tradicijos užims deramą vietą Lietuvos ir Lenkijos parlamentarizmo istorijoje“.
Toks tekstas, žinoma, yra dūris į širdį šapokiškos Lietuvos istorijos šalininkams, kuriems Liublino unija pirmiausia reiškia katastrofą, tačiau šis požiūris jau atgavus nepriklausomybę sukritikuotas Alfredo Bumblausko ir Edvardo Gudavičiaus.
Be to, Seimo pirmininkas turi kitą tikslą – V.Pranckietis nori parodyti Lenkijai, kad Lietuva, remdamasi istorine bendryste, nori stiprinti dviejų šalių ryšius.
„Jau praėjusio amžiaus 10-ojo dešimtmečio pradžioje istorikai atsisakė Adolfo Šapokos, kaip pagrindinio autoriaus.
Dabar buvo padarytas politikų sprendimas ir Seimas istoriografijoje jokios revoliucijos nepadarė. Čia yra permainos atminties politikoje.
Seimas parodė, kad ir politikai pribrendo į Lietuvos istoriją pažiūrėti plačiau“, – sakė A.Pukšto.
Nenuginčijama, kad be šios dvišalės sąjungos greičiausiai būtume gerokai anksčiau pralaimėję karą rusams, o dabar atsilaikę daugiau nei du šimtmečius kritome tik po trijų imperijų sąjungos kojomis.
Paveikslas atkeliauja į Lietuvą
Liubline jau visą savaitę vyksta šventiniai renginiai, jie truks iki liepos 4-osios, kai sutartį patvirtino karalius. Didžioji dalis renginių vyksta Lietuvių aikštėje. Šioje vietoje į Liublino unijos pasirašymą atvykę lietuvių bajorai buvo sustatę savo vežimus ir apsigyvenę.
Šiame istoriniame mieste eksponuojamas ir 300-osioms Liublino unijos metinėms nutapytas Jano Matejkos paveikslas tokiu pat pavadinimu.
Liublino muziejus jį praėjusią savaitę atgabeno į Valdovų rūmus. Nuo liepos 6-osios paveikslą, įkūnijantį vieną svarbiausių Lietuvos istorijos įvykių, galės pamatyti kiekvienas norintis.
Gal svarbi sukaktis padės kurti ne vien skirtumais ir rezoliucijomis, o tikru bendradarbiavimu grįstus santykius su artimiausia Lietuvos kaimyne.
„Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimas sustiprina abiejų šalių politinį potencialą, o kuo dažnesni kontaktai, tuo jis didesnis“, – pabrėžė M.Kuchcinskis.
Dvišaliai santykiai pastaruoju metu šiltėja
Lietuvos ir Lenkijos bendravime buvo įvairiausių laikotarpių. Kurį laiką buvę atšalę, dvišaliai Lietuvos ir Lenkijos santykiai pastaruoju metu pradėjo šiltėti, matomas aktyvesnis M.Morawieckio ir S.Skvernelio bendradarbiavimas.
Balandį abiejų šalių premjerai aplankė Renavo dvare esantį memorialą broliams Narutavičiams, kurių vienas buvo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, o kitas – pirmasis Lenkijos prezidentas. Šio susitikimo metu premjerai Mažeikiuose atidengė simbolinę abiejų šalių draugystės lentą, skirtą prezidentui L.Kaczynskiui atminti. Jis savo valdymo metais Lietuvoje lankėsi net 16 kartų.
„Esame atviri visų klausimų sprendimui, bendrų pozicijų derinimui. Esu įsitikinęs, kad mūsų valstybes sieja daugiau nei tik geografinė kaimynystė“, – po vieno iš susitikimų su M.Morawieckiu kalbėjo S.Skvernelis.
Aktyviau bendradarbiauja ir abiejų šalių parlamentai, o pastaruoju metu įvyko ir suartėjimas tarp Lietuvos ir Lenkijos prezidentų. Išrinktasis prezidentas Gitanas Nausėda jau yra paskelbęs, jog pirmasis oficialus jo užsienio vizitas bus į Varšuvą, o tai rodo, kad yra suinteresuotumas ir ateityje palaikyti gerus dvišalius santykius.
Tačiau A.Pukšto pažymi, kad iki galo nėra išspręstos problemos dėl lenkų tautinės mažumos Lietuvoje. „Abiem šalims ateityje reikės labiau pasistengti bendradarbiaujant energetinio saugumo, elektros jungčių srityje ir ieškant bendros pozicijos ES lygmeniu. Ypač dabar, kai renkami pagrindinių ES institucijų vadovai“, – teigė politologas.
M.Antonovičius tvirtino, kad dabar Lietuvos ir Lenkijos santykiai yra pereinamojo laikotarpio fazėje. „Lietuvoje keičiasi prezidentas, Lenkijoje rudenį vyks parlamento rinkimai. Todėl tik šių metų gale ar kitų pradžioje bus galima konkrečiau kalbėti apie naujus dalykus arba iniciatyvas dvišaliuose santykiuose“, – teigė VU TSPMI dėstytojas.
