Po 30 metų chemikė prisimena savo beprotišką svajonę ir košmarišką jos pabaigą.
1989-ųjų naktį iš kovo 7-osios į kovo 8-ąją, antrą valandą, Rytų Berlyno Blankenburgo rajone sprendėsi dviejų žmonių likimas.
32-ejų inžinierius W.Freudenbergas ir jo žmona 24 metų chemikė Sabine paslapčia savo automobiliu „Trabant“ atvyko į dujų pripildymo reguliatoriaus stotį.
Daugiau negu valandą jie leido dujas į pačių pagamintą balioną, kurį daug mėnesių klijavo savo bute.
Naktį iš kovo 7-osios į 8-ąją sutuoktiniai Freudenbergai neliko nepastebėti.
Iš naktinės pamainos namo sugrįžtantis kažkoks padavėjas pamatė balioną ir pranešė saugumo tarnyboms.
Išskrido be sutuoktinės
W.Freudenbergas šoko ant nupjauto šluotkočio, kurį kaip sėdynę įtaisė po balionu, neturinčiu krepšio.
Pakilęs balionas šovė į viršų. Sabine liko ant žemės.
Balioną nešė Vakarų kryptimi, jis greitai kilo aukštyn. Vėliau mokslininkai atkurs, jog įrenginys pakilo į 5 km aukštį.
Inžinieriui W.Freudenbergui nepavyko vėl nuleisti baliono ant žemės. Likus kelioms minutėms iki 7 val. 30 min. jis užsimušė. Jo sutuoktinė Sabine buvo suimta.
Pranešimai apie tai, kas įvyko lemtingomis sekundėmis dujų pripildymo reguliatoriaus stotyje ir po to, gerokai skiriasi.
Ar Sabine jau iki to žinojo, kad kartu neskris? Ar ji išdavė Winfriedą? Ar norėjo pasiaukoti, kad jis galėtų pabėgti? Ar baliono nepavyko manevruoti, nes trūko Sabine svorio?
Bandė išsiaiškinti tiesą
Berlynietė rašytoja Caroline Labusch daugelį metų gilinosi į mūrinę VDR sostinės sieną mėginusio įveikti paskutinio žuvusiojo ir jo likusios gyvos žmonos istoriją.
C.Labusch bendravo su Freudenbergų pažįstamais ir giminaičiais, pasitelkė ekspertus, susipažino su „Stasi“ (VDR valstybės institucija, atlikusi vidaus, užsienio žvalgybos ir kontržvalgybos funkcijas. – Red.) bylomis.
„Winfriedas norėjo skristi, tai buvo labai giliai įsišaknijusi mintis – viena jo svajonių, – taip S.Freudenberg pasakojo apie tai, kaip apskritai jiems šovė tokia mintis. – Tuomet aš tikėjau Winfriedu, neabejojau, kad mes skrisime.“
Konstrukcija – su trūkumais
Rašydama knygą C.Labusch konsultavosi su balionų ekspertais ir vienu fiziku.
Paaiškėjo, kad nors W.Freudenbergas buvo inžinierius, balionas turėjo rimtų konstrukcijos klaidų.
„Winfriedas įvertino ir tai, kad sumanymas gali būti pražūtingas. Bet jis buvo visu 100 procentų įsitikinęs, kad nori žengti šį žingsnį. Nežinau, iš kur toks ryžtas, kodėl jis norėjo verčiau mirti negu toliau gyventi VDR“, – pasakojo Sabine.
S.Freudenberg ir pati tuo metu taip manė. Dabar ji sako, kad galbūt pasąmonėje visada ta idėja abejojo. Mat iki susitikimo su Winfriedu jos gyvenimas atitiko VDR ideologiją. Ji buvo organizacijos „Laisvasis Vokietijos jaunimas“ sekretorė, galėjo baigti vidurinę mokyklą ir studijuoti savo trokštamą specialybę.
„Nežinau, ar tai pavadinčiau ištikimybe VDR ideologijai.
Jau anuomet dažnai sulaukdavau nepageidaujamo dėmesio, nes sakiau savo nuomonę, kartais nekreipdama dėmesio į galimas pasekmes, – pasakojo diplomuota chemikė. – Bet tai tiesa, kad jeigu ne jis, man niekada nebūtų kilusi mintis palikti savo tėvynę.“
Buvo beprotiškai įsimylėjusi
Sabine teigia, kad savo vyrą ji nepaprastai mylėjo, – tai buvo priežastis, kodėl ji palaikė jo idėjas.
„Mano motina buvo viena iš nedaugelio, kurie mane suprato. Vėliau, 1989-aisiais, ji man pasakė: „Meilė akla“, – prisiminė Sabine. – Galėjau su juo apie viską kalbėtis, jis buvo linkęs į nuotykius.
Simpatiškas vyriškis. Tai buvo labai romantiškas ryšys.“
1988 metų spalį pora susituokė, mažiau nei po penkių mėnesių įvyko tragiškai pasibaigęs pabėgimas.
„Kai jis pranešė apie savo planą, užplūdo permainingi jausmai. Vieną dieną galvojau: „Nuostabu!“ Kitą dieną užvaldydavo košmarai, – prisiminė moteris. – Mane kankino abejonės, bet ir džiaugiausi geresnės ateities viltimi.
Tai buvo svajonė, kurią norėjome drauge įgyvendinti. Mus jungė stiprus vienybės jausmas.“
Oro balioną jie privalėjo konstruoti slapčia savo bute. Įsigijo audinių iš plastikinės plėvelės – visada jos pirko po truputį, taip pat specialaus audinio balionams.
„Klijavome tą balioną mėnesių mėnesius.
Nors mūsų nuotaika buvo itin pakili, jautėme ir didelę įtampą“, – teigė moteris.
Troško geresnio gyvenimo
Sabine pasakojo, kad Vakaruose neturėjo jokių konkrečių planų – tai buvo svajonės. Norėjo susikurti gerą gyvenimą.
„Norėjau toliau dirbti mokslo srityje, tyrinėti, kas vienija pasaulį. Iš tikrųjų tai man buvo svarbiausia“, – tvirtino vokietė.
Tačiau net kai balionas buvo padarytas ir pora laukė tiktai tinkamos vėjo krypties, abejonių vėl kildavo – iki pat pabaigos.
„Bijojau, kad viskas iškils į viešumą dar iki pabėgimo – juk balionas gulėjo mūsų bute. Blogiausia buvo įsivaizduoti, kad galėtume atsidurti kalėjime.
Tačiau niekas nežinojo, kad beveik išnyksime nuo žemės paviršiaus. Ir tai, kad po skrydžio mūsų gyvenimas bus visiškai sugriautas“, – sakė S.Freudenberg.
Moteris teigė, kad juos vedė ir beprotiška drąsa, ir beprotybė.
1989 m. jau buvo ženklų dėl pokyčių VDR.
Sausį vyriausybė pasirašė Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos Vienos sutartį, raštiškai įsipareigojo kiekvienam savo šalyje garantuoti laisvo išvažiavimo ir pakartotinio įvažiavimo teisę.
Tačiau Freudenbergai neprašė leidimo išvykti.
„Mes nesuvokėme, kad galime. Buvome užsiėmę kitais dalykais, – aiškino moteris. – Kad VDR valdžios struktūra bus sudrebinta 1989 metų kovą, dar nebuvo visiškai aišku.
Tie, kurie dabar šiek tiek kitaip pasakoja, prieš akis turi tik vaizdą po 30 metų.
Anuomet aš buvau įsitikinusi, kad ši šalis egzistuos mažiausiai šimtą metų.“
Prisiminimus nori ištrinti
Prisiminimus apie tą dieną, kai turėjo pabėgti ir juos užklupo policija, Sabine norėtų tiesiog ištrinti. Paklausta, ar ji pati nusprendė pasilikti, ji dar ir dabar sudvejoja.
„Sakyčiau, kad taip jau atsitiko. Tai buvo daugelio mažų sudedamųjų dalių ir sutapimų grandinė, kuri nulėmė mano sprendimą. Aš to nepriskirčiau vien paskutiniam momentui“, – svarstė Sabine.
Iš pradžių moteris spruko – bėgo atgal namo. Tačiau ten jos jau laukė policininkai.
„Prisimenu pavienius epizodus: kaip naktį viena bėgau gatve. Kur turėčiau eiti? Iš tikrųjų norėjau būti kitur!
Tai buvo visiškas absurdas, kad staiga vėl atsiradau prie savo buto“, – sako S.Freudenberg.
Ji teigia, kad tokia vieniša dar niekuomet nesijautė. Žinojo, kad Winfriedas yra ore, jis – kelyje. Ji meldėsi, kad jam pavyktų.
„Tą akimirką tapau tikinti. Maniau, kad turi būti aukštesnė jėga, kuri tai dabar tvarko, mums padeda. Keista buvo būsena, – tikino vokietė. – Kad su juo niekada daugiau nebepasimatysiu, net nemaniau. Tokia mintis buvo už mano vaizduotės ribų.
Nežinojau, ar jis dabar Vakaruose, ar kalėjime. Bet buvau įsitikinusi, kad jis gyvas.
Toks įsitikinimas pirmomis kardomojo kalinimo dienomis man suteikė stiprybės.“
Pasaulis staiga sugriuvo
„Stasi“ iš pradžių moterį laikė nežinioje.
„Jie išnaudojo mano viltį, kad iš manęs ištrauktų kaip galima daugiau. Visą dieną jie mane kvotė nepasakę, jog Winfriedas negyvas, – prisiminė moteris. – Pasaulis man sugriuvo. Privalėjau įsisąmoninti, kad tikrai likau viena. To negalima nusakyti žodžiais. Po to pasikeičiau, tapau labai pragmatiška.“
Moteris suvokė, jog neturėjo nieko, kas ją būtų galėję išgelbėti. Privalėjo prisitaikyti ir keisti savo strategiją.
„Nutariau: geriau išeisiu iš mažojo kalėjimo ir grįšiu į didelį kalėjimą – VDR. Norėjau išsigelbėti. Priėmiau man pasiūlytą pagalbą“, – prisipažino S.Freudenberg.
Globėjas iš „Stasi“ parūpino jai gerą darbą ir butą Berlyno Prenclauer Bergo rajone.
Paskui ji buvo nuteista tik lygtinai – tai nepavykusio pabėgimo iš respublikos atveju buvo neįprasta.
„Žodis „tik“ yra pagrįstas, nes kai kurie taip pat stebėjosi. Nebuvo jokių atvirų susitarimų. Bet jie mano atžvilgiu turėjo aukštesnių tikslų, ir tai supratau vėliau, kai jie ėmė manęs klausinėti apie kitus žmones“, – sakė moteris.
Po lūžio Vokietijoje ji susipažino su savo bylomis „Stasi“.
„Iki 1989 metų kovo 8-osios buvau tuščias lapas. To visiškai nesitikėjau.
Winfriedas taip pat buvo tuščias lapas. Galbūt tai ir buvo priežastis, kodėl galėjome rengtis pabėgimui tokie nepastebimi“, – sakė vokietė.
Ištekėjo antrą kartą
Po lūžio Vokietijos istorijoje Sabine ištekėjo antrą kartą.
„Naujas mano gyvenimo etapas prasidėjo dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Antrasis vyras, mano sūnaus tėvas, padovanojo man antrąjį gyvenimą. Šeima man labai svarbi. Ją norėjau turėti su Winfriedu, tačiau nebuvo lemta“, – teigė vokietė.
Sūnui filmo vertą savo istoriją ji papasakojo, kai jis buvo vyresnis, beveik pilnametis.
Po gerų pusės metų po nepavykusio Freudenbergų bandymo pabėgti VDR vyriausybės atstovas Gunteris Schabowskis per televiziją pranešė apie Berlyno sienos atidarymą.
„Ką tuomet pamaniau? Nieko. Iškart išjungiau televizorių ir nuėjau miegoti“, – nedaugžodžiauja S.Freunderberg.
Parengta pagal „Stern“.
