Lietuvoje filmuotas ir visame pasaulyje išpopuliarėjęs serialas apie Černobylio atominės elektrinės katastrofą privertė dar kartą prisiminti lemtingus anų laikų įvykius. Taip pat ir tuos žmones, kurie stengėsi daryti viską, kad būtų išvengta dar didesnės nelaimės.
Vienas tokių – neorganinės chemijos specialistas V.Legasovas, kuris vienas pirmųjų atvyko į katastrofos vietą, vėliau pasiūlė užversti reaktorių cheminiu mišiniu su boru ir reikalavo evakuoti visą miestą.
Vėliau jis Vienoje pristatė atvirą ir išsamią ataskaitą apie Černobylyje įvykusią nelaimę ir taip apsaugojo Sovietų Sąjungą nuo milijonus siekiančių ieškinių iš kitų Europos valstybių, nukentėjusių nuo radioaktyviųjų medžiagų taršos.
Bet dėkingumo V.Legasovas nesulaukė.
Jam pavydėjo kolegos, o Sovietų Sąjungos valdžia liko nepatenkinta, kad teko pripažinti tiesą dėl įvykusios katastrofos.
Priėmė svarbius sprendimus
Apie Černobylio katastrofą sukurtame seriale, kuris nuo pat pirmųjų dienų sulaukė aukščiausių įvertinimų, viena pagrindinių figūrų yra sovietų mokslininkas V.Legasovas.
Jis – vienas tų, kuriam teko priimti sunkiausius sprendimus nelaimės metu ir ieškoti būdų, kaip išvengti dar didesnės katastrofos.
V.Legasovas buvo Rusijos vyriausybės sudarytoje komisijoje, kuri pasiųsta į Černobylį po to, kai gautas užšifruotas signalas dėl pavojaus.
Mokslininkas ne tiktai sraigtasparniu skraidė prie 4-ojo reaktoriaus bloko, bet ir su sunkiąja technika privažiavo prie sugriauto elektrinės korpuso, kad galėtų atlikti reikalingus radiacijos matavimus.
Dėl V.Legasovo pastangų buvo galima nustatyti, kad neutronų jutiklių rodmenys vykstant branduolinei reakcijai yra nepatikimi.
Jie reagavo į galingiausią gama spinduliuotę – radiacijos kiekis buvo milžiniškas.
Iš tiesų katilas tylėjo, atviros ugnies nebuvo, kaito ir lydėsi reaktoriuje esantis grafitas, kurio buvo apie 2,5 tūkst. tonų.
Siekiant užkirsti kelią tolesniam reaktorių likučių kaitimui ir sumažinti radiacijos spinduliavimą į atmosferą, V.Legasovas pasiūlė reaktoriaus zoną užpilti boro turinčių medžiagų, švino ir dolomitinio molio mišiniu.
Sraigtasparniais ant reaktoriaus buvo numesta daugia nei 5 tūkst. tonų įvairių medžiagų. Akademikas tai stebėjo savo akimis, pats skrisdamas sraigtasparniu netoliese.
Iš viso virš reaktoriaus jis skraidydavo po 5–6 kartus per dieną. Apie savo saugumą jis beveik negalvojo, o radiaciją matuojantį dozimetrą neretai palikdavo drabužinėje.
Būtent V.Legasovas įtikino vyriausybės komisijos pirmininką Borisą Ščerbiną kuo greičiau evakuoti Černobylio ir Pripetės miestus – jų gyventojams iš pradžių nebuvo leista išvykti.
Po to šioje teritorijoje liko tiktai katastrofos padarinius likviduojantys žmonės.
Namo iš Černobylio V.Legasovas grįžo tik gegužės 5 dieną, praėjus 10 dienų nuo katastrofos. Visas jas praleido Černobylyje, ir tai dar buvo ne pabaiga.
Jo žmona Margarita prisiminė, kad namo akademikas grįžo sulysęs, praplikęs, o jo oda buvo patamsėjusi.
V.Legasovas šeimai prisipažino, kad likviduojant katastrofos padarinius neturėta ne tik pakankamai respiratorių, bet ir švaraus vandens, medikamentų ar profilaktikai naudojamo jodo.
Jokio apdovanojimo negavo
V.Legasovas vėliau padarė ne vieną garso įrašą pasakodamas apie Černobylio katastrofą.
„Atominėje elektrinėje toks nepasiruošimas, tokia baimė ir išgąstis. Tarsi tai būtų prieš penkiasdešimt metų, o gal net ir dar blogiau. Tas pats nepasiruošimas ir neviltis“, – savo įrašuose kalbėjo V.Legasovas.
Vos grįžęs gegužės 5-ąją, įvykus politinio biuro susirinkimui akademikas vėl išskrido į Černobylį. Po ten praleistos savaitės namo jis parskrido užkimusiu balsu, kosėdamas ir kankinamas nemigos.
Tuo metu buvo pateikti sąrašai žmonių, likvidavusių katastrofos padarinius Černobylio atominėje elektrinėje. Jiems turėjo būti skirti apdovanojimai.
Tuometis Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas pats iš šio sąrašo išbraukė V.Legasovą – esą kiti mokslininkai nepatarė jam skirti apdovanojimo.
Kaip priežastis buvo nurodyta tai, kad į Černobylį V.Legasovas buvo pasiųstas iš Kurčiatovo instituto, kur ir buvo pagamintas jėgainės reaktorius. Tačiau niekas neatsižvelgė į tai, kad reaktoriaus projektavimo metu V.Legasovas ten dar nedirbo.
Dėl negauto apdovanojimo jis per daug nenusiminė. Maža to, 1986-ųjų rugpjūtį išvyko į Vienoje vykusį specialų Tarptautinės atominės energijos agentūros posėdį, kur tarptautiniams ekspertams turėjo paaiškinti, kas įvyko Černobylio atominėje elektrinėje.
Ten jis tapo Sovietų Sąjungos advokatu: penkias valandas atvirai ir detaliai pasakojo 500 ekspertų apie įvykusią katastrofą. Taip jis apsaugojo savo šalį nuo milijonus siekiančių baudų.
Tarptautinės atominės energijos agentūros požiūris į Sovietų Sąjungą pasikeitė, kai jos atstovas pravėrė užsklandą ir papasakojo apie tikrąjį katastrofos mastą. Tačiau atskleista tiesa patiko ne visiems.
Sovietų Sąjungos vyriausybė buvo itin nepatenkinta tuo, kad V.Legasovas veikė savarankiškai. Atsirado ir tokių, kurie reikalavo patraukti mokslininką baudžiamojon atsakomybėn už valstybės paslapčių paviešinimą.
Darbe V.Legasovą imta engti. Jam pavydėta – akademikas tapo populiarus Europoje, buvo įtrauktas į geriausių pasaulio mokslininkų dešimtuką.
Išgyveno psichologinę krizę
Nesulaukė V.Legasovas ir dėkingumo iš aukščiausios valdžios. 1986-ųjų rugsėjo 1-ąją jam sukako 50 metų, tad pasiūlyta jam suteikti socialistinio darbo didvyrio vardą, bet vidutinių mašinų statybos ministras buvo prieš.
Jis priminė, kad apie Černobylį V.Legasovas pasakojo kitiems pernelyg atvirai. Galiausiai mokslininkui tebuvo padovanotas laikrodis.
1987 metų pavasarį įvyko rinkimai į instituto mokslo tarybą. Slaptame balsavime V.Legasovo kandidatūrą palaikė 100 jo kolegų, tačiau 129 buvo prieš. Tai buvo dar vienas dūris į nugarą akademikui.
Dėl tokio elgesio vyras paniro į didelę psichologinę krizę.
Paskutiniais savo gyvenimo metais V.Legasovas kentėjo nuo pankreatito, kurį sukėlė spinduliuotė. Jo kraujyje buvo aptikta mielocitų. Nekilo abejonių, kas paveikė kaulų čiulpus.
Akademikui ėmė tirpti kairės rankos pirštai, visa dešinė ranka ir koja.
1987-ųjų rudenį gulėdamas ligoninėje jis išgėrė didelę dozę migdomųjų, tačiau medikai spėjo jam laiku išplauti skrandį.
1988 m. balandžio 27-ąją V.Legasovas buvo rastas savo namuose negyvas. Pagal oficialią versiją, jis nusižudė kamuojamas depresijos.
Bet žinoma, kad kitą dieną jis turėjo pristatyti savo tyrimą apie Černobylio atominės elektrinės avariją, bet dalis jo padarytų įrašų buvo ištrinta.
Kurčiatovo atominės energetikos instituto direktoriaus pavaduotojas Levas Feoktistovas pareiškė, kad tiesioginio kaltininko dėl V.Legasovo mirties nėra, bet esą buvo žmonių, kurie privedė jį iki savižudybės.
Praėjus dešimtmečiui po Černobylio atominės elektrinės katastrofos V.Legasovui buvo suteiktas Rusijos didvyrio vardas.
Bet tai nepaguodė jo šeimos, nes akademikas už kitų žmonių klaidas sumokėjo savo gyvybe.
Parengta pagal „Inforesist“ inf.
