Išsamus žvilgsnis į naująjį Europos Parlamentą – gali laukti nestabilumo laikotarpis

EP rinkimų kampanija buvo ilga ir sudėtinga istorija su daug kam nesuprantama pabaiga.

Bet akivaizdu – iš to kyla nauja politinė Europos tvarka. Prieš 40 metų pirmą kartą vykę EP rinkimai šįkart prie balsadėžių pritraukė daugiau nei du dešimtmečius nematytą rinkėjų skaičių – savo balsą atidavė beveik 51 proc. ES piliečių.

Juos mobilizavo krizės, klimato kaitos grėsmė, kylanti euroskepticizmo banga ir nerimas dėl ateities. Šie klausimai lėmė, kad tradicinės politinės jėgos – centro dešinioji Europos liaudies partija (EPP) ir centro kairysis Socialistų ir demokratų pažangos aljansas („S & D“) – pirmą kartą kartu neiškovojo daugumos EP.

Gegužės 26-ąją pasibaigę EP rinkimai atrodė kaip neseniai baigto rodyti serialo „Sostų karai“ atkartojimas – ilgą laiką vyko įvairių politinių jėgų rietenos, populistai ir kraštutinės dešinės atstovai ruošėsi nušluoti nusistovėjusią tvarką, o galutiniais rezultatais turbūt nėra visiškai patenkinti daugelis politikų.

Bent jau tie, kurių frakcijos sumažėjo.

Milijonai „Sostų karų“ gerbėjų dabar reikalauja kitokios serialo pabaigos, siužeto perrašymo ir naujo paskutinio serialo sezono. Panašiai turbūt mąsto ir kai kurie europiečiai. Tačiau naujų Europos Parlamento rinkimų nebus dar penkerius metus.

Rezultatai daugelyje šalių parodė, jog Bendrijos gali laukti politinio nestabilumo laikotarpis. Rinkėjai tapo dar labiau susiskaldę, savo frakcijas padidino euroskeptikai, bet pergale džiaugiasi ir išaugusios proeuropietiškos žaliųjų ir liberalų frakcijos.

Taigi kas iš tikrųjų laimėjo Europos Parlamento rinkimus ir kas Europoje bus svarbiausi ateinančius 5 metus?

Populistinis ir nacionalistinis triumviratas – Matteo Salvini Italijoje, Marine Le Pen Prancūzijoje ir Nigelas Farage’as Jungtinėje Karalystėje – laimėjo rinkimus, bet šios populistinės ir kraštutinės dešiniosios jėgos yra pernelyg fragmentuotos, kad galėtų suduoti rimtą smūgį nusistovėjusiai tvarkai.

Už Europą esančios tradicinės centro kairės ir centro dešinės partijos gali būti laikomos rinkimų pralaimėtojomis.

Jų frakcijos ateinančius 5 metus bus mažesnės.

Todėl vienas svarbiausių šių rinkimų rezultatų – EP lygmeniu atėjo galas centro dešinės ir centro kairės partijų dvipolei sistemai. Ši sistema buvo ryškiausia nacionaliniu lygiu, kur konservatyvių ir socialdemokratiškų pažiūrų partijos tarpusavyje kovojo dėl pensijų, darbo užmokesčio, gerovės valstybės dydžio ir kitų klausimų.

Kiekviena partija savo poziciją vis švelnino, kad pritrauktų medianinį rinkėją. Nacionalinės valstybės buvo stiprios ir stabilios. Šis mechanizmas ilgainiui tapo ir EP stabilumo dalimi.

Tačiau kairės ir dešinės dichotomija jau praėjusio amžiaus pabaigoje pradėjo nykti. Pirmiausia tai įvyko Italijoje, o paskutinis to pavyzdys – 2017 metų Prancūzijos parlamento rinkimai, į kurių antrąjį turą nepateko nei kairės, nei dešinės kandidatai.

Vokietijos socialdemokratų partija (SPD) ilgą laiką silpnino savo pozicijas eidama į didžiąją koaliciją su Krikščionių demokratų sąjunga (CDU).

O Jungtinėje Karalystėje „Brexit“ procesas sužlugdė Konservatorių partiją. Greičiausiai panaši lemtis laukia ir jų oponentų leiboristų.

Visose šiose šalyse šias tendencijas atspindi ir EP rinkimų rezultatai.

Vokietijoje CDU išliko pirmojoje vietoje, bet iš turėtų 34 mandatų jiems liko 29, o iš 27 turėtų SPD mandatų liko vos 11.

Šioje valstybėje iškilo žalieji. Jie susirinko tradicine centro-kairės partija nepatenkintų, bet už Europą pasisakančių žmonių balsus. Vokietijos žalieji surinko daugiau kaip 20 proc. balsų ir iškovojo 21 mandatą.

Italijoje laimėjo vidaus reikalų ministro M.Salvini į pergalę vesta „Lyga“, o tradicinės Demokratinės partijos palaikymas beveik perpus smuko žemyn.

Nors M.Salvini tikėjosi didesnės pergalės, jo partija iškovojo net 29 mandatus.

2014-aisiais „Lyga“ buvo laimėjusi vos 5 vietas.

Prancūzijoje atsikartojo antrojo prezidento rinkimų turo tendencijos, tiktai pasikeitė vietomis laimėtojai.

Rinkimuose triumfavo nacionalistinis M.Le Pen vadovaujamas „Nacionalinis sambūris“, gavęs 23 mandatus, o antrojoje vietoje liko prezidento Emmanuelio Macrono partijos vedamas liberalių jėgų aljansas „Renesansas“.

Žalieji Prancūzijoje iš viso gavo 13 mandatų, o centro-dešinės Respublikonų partija prarado net 12 turėtų vietų.

Jungtinėje Karalystėje tradicinės partijos patyrė didžiausią smūgį. Žmonės čia išliejo visą nepasitenkinimą dviem tradicinėmis jėgomis – konservatoriais ir leiboristais. Pirmųjų palaikymas smuko į neregėtas žemumas. Konservatoriai laimėjo vos 4 vietas.

Iš 20 EP turėtų vietų leiboristams liko tik 10. Šioje šalyje pergalę pasiekė euroskeptiko Nigelio Farage’o vadovaujama „Brexit“ partija, su kuria jis ateityje ruošiasi pakeisti ir nusistovėjusią dvipartinę tvarką.

„Mes laimėjome su paprasta žinute – mus nuvylė pažadus laužančios dvi partijos.

Dėl to mes turime turėti žodį ateityje vyksiančiose „Brexit“ derybose su Briuseliu“, – teigė N.Farage’as.

Jo partija laimėjo net 29 mandatus, bet bet kuriuo momentu Jungtinė Karalystė su sutartimi ar be jos gali pasitraukti iš ES, ir visi europarlamentarai grįš į savo salą.

Triumviratas gali nesusivienyti ir dėl kitų priežasčių – Europos nacionalistus prieš rinkimus vienijęs M.Salvini pats nesiruošia važiuoti į EP.

N.Farage’o partija priklauso Laisvės ir tiesioginės demokratijos Europos frakcijai, o kiti nacionalistai vienijasi į Tautų ir laisvės Europos frakciją.

Pati M.Le Pen šios kadencijos EP greičiausiai bus vienas ryškiausių opozicijos balsų, tačiau dirbs tiktai tam, kad susimokėtų skolas.

Prieš savaitę Europos teisingumo teismas atmetė politikės apeliaciją. Ji EP turės grąžinti 300 tūkst. eurų, kurių efektyvaus panaudojimo nesugebėjo įrodyti.

Tuo metu daugelyje kitų šalių rinkėjai išliko palankūs ir tradicinėms partijoms. Vidurio ir Rytų Europos regione stipriai pasirodė centro-dešinės, centro-kairės ir liberalų frakcijai priklausantys kandidatai.

Lenkijoje rinkimus laimėjo valdančioji Teisės ir teisingumo partija, kuri yra viena pagrindinių Europos konservatorių ir reformuotojų frakcijos jėgų.

Europos liaudies partija (EPP) rinkimus, be Vokietijos, dar laimėjo Graikijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje, Kroatijoje, Vengrijoje, Slovakijoje, Švedijoje, Lietuvoje.

Socialdemokratų palaikymas smuko visoje Europoje, išskyrus Ispaniją ir Austriją.

Rumunijoje ir Bulgarijoje socialdemokratai taip pat išlaikė solidžias frakcijas.

Galima teigti, kad Vakarų Europoje stiprėjant žaliųjų judėjimams Rytų Europoje vis dar svarbūs išlieka anksčiau Europos politinėje darbotvarkėje dominavę klausimai.

Tuo metu Graikijoje rinkimai buvo įdomūs ne vien dėl EPP pergalės. Čia pralaimėjimą patyrė valdančioji kraštutinės kairės partija „Syriza“, kuri, daugelio žmonių nuomone, tapo paprasta centro-kairės partija.

Po pralaimėjimo premjeras Alexis Tsipras paskelbė, kad iki birželio pabaigos bus surengti išankstiniai Parlamento rinkimai.

Skirtingi rinkimų rezultatai skirtinguose regionuose atspindi naujus reiškinius, kurie pamažu į šoną stumia nusistovėjusią tvarką. ES tampant vis svarbesnei tarptautiniu mastu reikia daryti daugiau, nei tiktai perskirstyti turtą.

Dėl šios priežasties sąlygine nesėkme galima pavadinti ir populistinių dešiniųjų partijų, kurių programos neįtikino rinkėjų, pasirodymą.

Tebesitęsiantis skandalas Austrijoje sužlugdė Laisvės partijos viltis laimėti daugumą EP mandatų. Panašiai blogai pasirodė „Alternatyva Vokietijai“ ir Danijos kraštutiniai dešinieji.

Geertso Wilderso vadovaujama Nyderlandų kraštutinės dešinės Laisvės partija neiškovojo nė vieno mandato ir liko už borto.

Šioje vietoje išlošė žalieji, kurie susirūpinę dėl globalių pokyčių ir nori Europą vesti lyderiaujančiu keliu kalbant apie klimato kaitos, socialinio teisingumo ir kitus aktualius klausimus.

„Mūsų rinkėjai palaiko Europos Sąjungą, bet nemano, kad Bendrija daro pakankamai, kalbant apie klimato kaitos klausimus“, – teigė Žaliųjų frakcijos atstovas Basas Eickhoutas.

Vokietijoje ir Suomijoje jie užėmė antrąją vietą, Liuksemburge ir Prancūzijoje liko treti.

Iš viso Žaliųjų frakcija padidėjo 19 mandatų.

Naujasis EP turės atkreipti dėmesį į žaliųjų keliamus klausimus, nes be jų greičiausiai nebus suformuota valdančioji koalicija.

Belgo liberalo Guy Verhofstadto vadovaujamas Liberalų ir demokratų aljansas už Europą (ALDE) irgi gerokai pasididino savo frakciją. Prie to itin prisidėjo E.Macrono sėkmė Prancūzijoje.

Taigi bendradarbiauti jau susitarę žalieji ir liberalai Europoje gali tapti ne tik vadinamuoju EK prezidento „kingmaker“ (angliškas terminas apibūdinti žmonėms, kurių įtaka gali lemti tai, kas užims vadovaujamą poziciją), bet ir užimti patį „karaliaus“ postą.

Europos šalių lyderiai jau pradėjo kalbas, kas turi būti kitas EK prezidentas, ir tarp jų išryškėjo nesutarimai.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel palaiko „spitzenkandidaten“ procedūrą – EK prezidento postas, anot jos, turėtų būti pasiūlytas daugiausia vietų EP iškovojusios frakcijos lyderiui.

Ši sistema palanki vokiečiams: jie turi didžiausią mandatų skaičių, o EPP lyderis yra vokietis Manfredas Weberis.

Tačiau kitos šalys nori, kad būsima EK labiau atspindėtų Parlamente įvykusius pokyčius. Štai Prancūzijos prezidentas E.Macronas M.Weberio kaip galimo kandidato net nesvarsto.

„EK prezidentas turi būti charizmatiškas, kūrybingas ir kompetentingas“, – teigė E.Macronas.

Birželį politinės grupės formuos savo sudėtį, dėl to dar yra tikėtini frakcijų sudėties pasikeitimai.

Naujasis EP darbą pradės liepos 2-ąją, tad iki tol bus siekiama suformuoti valdančiąją koaliciją, kuri pirmą progą išrinkti EK prezidentą turės liepos 16–18 dienomis suplanuotos plenarinės sesijos metu.

Europarlamentarai per šią kadenciją turės išspręsti daugybę svarbių klausimų, o šalia to kovoti su korupcija ir prekyba poveikiu Bendrijos ribose.

„Sostų karai“ gal jau ir baigėsi, bet kova dėl valdžios Europoje tik įsibėgėja. Šie rinkimai pakeitė ilgą laiką nusistovėjusią mozaiką, o kas bus toliau, europiečiai seks įdėmiai. Tai tik įrodo išaugęs susidomėjimas ir aktyvumas per rinkimus.

Į EP skirtingose šalyse buvo išrinkta ir daug spalvingų kandidatų, kurie būsimos kadencijos metu greičiausiai ne kartą puoš pirmuosius laikraščių puslapius.

Italijoje su savo partija „Forza Italia“ ketvirtąją vietą užėmė ir į EP pateko buvęs Italijos premjeras Silvio Berlusconi. 82-ejų politikas Briuselyje nebus naujas veidas. Čia jis dirbo 1999–2001 metais. Politikui 2013-aisiais buvo paskelbtas draudimas užimti politinius postus, bet praėjusių metų gegužę šis draudimas panaikintas ir milijardierius paskelbė kandidatuosiantis į EP.

Ispanai, nors labiau katalonai, į Briuselį išrinko jau Belgijoje gyvenantį buvusį Katalonijos autonominio regiono prezidentą Carlesą Puigdemont’ą. Politikui Ispanijoje yra pateikti kaltinimai 2017 metais mėginus organizuoti Katalonijos atsiskyrimą nuo Ispanijos, dėl šios priežasties jis yra pabėgęs iš šalies. Tačiau 56-erių C.Puigdemont’o EP greičiausiai neišvysime, nes politikui reikėtų sugrįžti į Ispaniją, o ten pareigūnai jį iš karto areštuotų.

Kartu su M.Le Pen „Nacionaliniu sambūriu“ į EP buvo išrinktas Jordanas Bardella. Vos 23-ejų politikas bus vienas jauniausių EP narių. Italų kilmės Prancūzijos pilietis nėra toks radikalus kaip partijos lyderė, dėl to būtent jam buvo patikėta „Nacionalinio sambūrio“ sąrašo pirmoji vieta. Nacionalistas ne kartą kalbėjo apie globalizacijos pavojų, tad tikėtina, kad jo balsas bus garsiai girdimas ir ateinančius penkerius, o gal net ir daugiau metų.

Lenkijoje į EP buvo išrinktas partijos „Wiosna“ („Pavasaris“) lyderis Robertas Biedronas. Liberalus ir proeuropietiškas buvęs Slupsko meras yra pirmasis Lenkijos politikas, neslepiantis savo homoseksualumo. 43-ejų politikas pasisako už Bažnyčios ir viešojo gyvenimo atskyrimą, didesnę gerovės valstybę, klimato kaitos klausimų sprendimą. Akivaizdu, kad R.Biedronas taps svarbia Socialistų frakcijos dalimi.