Sagarmatha (nepalietiškai „dangaus kakta“), Džomolungma (tibetietiškai „visatos motina“), Everestas – skirtingi žodžiai, tačiau jie apibūdina tą patį gamtos kūrinį – aukščiausią pasaulio viršukalnę. Atsistojus čia visas pasaulis yra po tavo kojomis.
Geologų standartais vertinant, Himalajų kalnynas yra jaunuolis, kuris susiformavo maždaug prieš 60 milijonų metų, kai susidūrė Indijos ir Eurazijos tektoninės plokštės.
Džomolungmos viršukalnė yra 8848 metrų aukštyje, bet tektoninių plokščių sandūros jėga dar ir šiandien formuoja kalnagūbrį. Manoma, kad šis kalnas kasmet paauga po 6 centimetrus.
Į Nepalo ir Tibeto pasienyje esantį kalną gegužės mėnesį vykstančio sezono metu įkopti bando šimtai žmonių. Anksčiau tai buvo pavojinga ir rizikinga užduotis, kuriai ryždavosi vos saujelė.
Pirmieji Džomolungmos viršūnę 1953-iaisiais pasiekė iš Naujosios Zelandijos kilęs alpinistas Edmundas Hillary ir šerpas Tenzingas Norgay.
Nuo tada šią viršūnę pasiekti pasidarė gerokai lengviau, o už nemažą sumą pinigų tai padaryti gali kiekvienas žmogus.
Tiesa, sumokėti pinigai neužtikrina, kad atsidursi pasaulio viršukalnėje. Kopimas kainuoja daugybę fizinių ir psichinių jėgų. Todėl blogiausiu atveju už pinigus gali nusipirkti ne pasaulį po kojomis, o tiktai labai brangią mirties vietą.
Kopdami į Džomolungmą miršta keturi iš šimto įkopusiųjų. O Himalajų kalnyne esanti antra pagal aukštį pasaulio viršukalnė K2 nusineša gerokai daugiau gyvybių.
Daugiausia mirčių nulėmęs pasaulio kalnas taip pat yra šiame kalnyne, tai – Anapūrna I. Šimtui įkopusių žmonių tenka 34 mirtys viršukalnės šlaituose.
Bet kokiu atveju Džomolungmą, o ne kitas Himalajų viršūnes žino kiekvienas vaikas.
Nedaug pasiekimų gali būti laikomi didesniais už įkopimą ant „pasaulio stogo“, bet tai pastaruoju metu tapo komerciniu užsiėmimu, kuris sulaukia nemažai kritikos.
Trumpas laiko tarpas
Per ilgus metus alpinistai Džomolungmos viršūnę yra pasiekę 17 skirtingų kelių, tačiau pagrindiniai yra du – pietinis iš Nepalo ir šiaurinis iš Tibeto pusės.
Jais Džomolungmos viršūnę po 2018 m. kopimo sezono 4833 žmonės jau buvo pasiekę 8306 kartus. Dauguma jų rinkosi kelią iš Nepalo pusės.
Šį pavasarį leidimą kopti gavo 378 žmonės iš 41 grupės. Pasiekti šį tikslą jiems padeda tiek pat nepaliečių vedlių.
Kelis mėnesius Džomolungmos papėdėje Nepalo pusėje prie Kumbos ledokričio įsikuria palapinių miestas, kuriame virte verda gyvenimas.
Žiemą šios viršukalnės neįmanoma pasiekti dėl iki 160 km/val. greitį siekiančių vėjų, o vasarą kopti trukdo musonų atnešamas didžiulis snygis.
Egzistuoja nedidelis laiko tarpas, kai yra saugu pasiekti viršukalnę. Jis praktiškai kiekvienais metais pasitaiko tarp gegužės 15 ir 25 dienos.
Iki tol turi būti paruošti visi kopimo keliai ir stovyklavietės, o alpinistai turi aklimatizuotis.
Šerpai pasirūpina viskuo
Šerpai čia rūpinasi viskuo – nuo bazinės stovyklos įrengimo iki deguonies balionų atgabenimo į 8 kilometrų aukštį. Šerpai – tai etninė grupė žmonių, kuri ilgus amžius gyvena šiuose kalnuose ir yra genetiškai prisitaikiusi prie mažesnės deguonies koncentracijos ore.
Yra ištirta, kad šerpai turi didesnį plaučių tūrį, tad jų kūnai geriau nei kitų žmonių veikia didesniame aukštyje.
Tarp jų gausu puikių alpinistų, kuriems priklauso daugybė kopimo į Džomolungmą rekordų. Daugiausia kartų į Džomolungmos viršukalnę yra įkopęs Kami Rita. Jis tai šią savaitę padarė jau 23-ią kartą.
„Jaučiuosi laimingas, ir visai ne dėl to, kad užkopiau aukščiau už kitus, – tai man kaip tik nesvarbu. Esu laimingas dėl žmonių, kuriuos atvedžiau į Džomolungmą. Džiaugiuosi, kad viskas pavyko ir jie galėjo pamatyti svarbiausią savo gyvenimo viršūnę. Tam jie išleido labai daug pinigų“, – teigė K.Rita.
Iš tikrųjų kelionė į Džomolungmos viršūnę gali vienam žmogui atsieiti nuo 40 tūkst. iki 130 tūkst. JAV dolerių (35–115 tūkst. eurų).
5300 metrų aukštyje esančią bazinę stovyklą šerpai įrengia jau kovo mėnesį. Tai atrodo kaip paprastas palapinių miestelis, bet didesnius pinigus mokantys žmonės čia gauna karštą dušą, maistą, elektrą ir net interneto ryšį.
Į Džomolungmą besiruošiantys kopti asmenys čia gyvena porą mėnesių, todėl viskas privalo būti tvarkinga. Tačiau likusi kalno dalis nėra tokia graži ir yra daugybė būdų per neatsargumą prarasti gyvybę.
Viena techninė klaida, ir tave gali pražudyti prarajos, sniego lavinos, krintantis ledas, širdies smūgis, šaltis ar vadinamoji kalnų liga, kuri atsiranda tada, kai kūnui pradeda trūkti deguonies.
Kelionė link Džomolungmos
Jau bazinės stovyklos aukštyje yra tiktai 50 procentų jūros lygyje esančio deguonies, o Džomolungmos viršūnėje jo – vos 33 procentai.
Net ir labiausiai patyrusių alpinistų smegenų veikla tokiame aukštyje gali sutrikti, tad yra būtina naudotis deguonies balionais.
Viskas, kas yra aukščiau negu 7600 metrų kopiant į Džomolungmos viršukalnę, vadinama „mirties zona“.
Jeigu kas nors iš jūros lygio atskraidintų žmogų į šią viršukalnę, jį greičiau nei per pusvalandį pražudytų hipoksija – žmogus mirtų nuo neprisitaikymo prie deguonies stygiaus.
Dėl šios priežasties niekas, atvykęs į Nepalą, negali iškart kopti į Džomolungmą.
Alpinistai turi pereiti kelių savaičių aklimatizacijos procesą, kad kūnas įprastų veikti naudojant mažiau deguonies.
Balandžio mėnesį alpinistai atskrenda į Nepalo sostinę Katmandu ir, susitikę su savo gidu, skrenda į mažą miestelį Luklą, kurio oro uostas dėl savo geografinės padėties laikomas pavojingiausiu pasaulyje.
Iš čia prasideda maždaug savaitę trunkanti kelionė į bazinę stovyklą. Tuo metu šerpai čia darbo turi į valias. Ledynų daktarais vadinami labiausiai patyrę šerpų alpinistai nustato sezono kelią per Kumbos ledokritį, kuriame yra daugybė gilių plyšių, kurie gali judėti ir alpinistams pateikti staigmemų.
Nors Kumbos ledokritis yra prie pat bazinės stovyklos, čia yra viena pavojingiausių atkarpų, kur negali padaryti jokių klaidų. Žinoma, jos gali brangiai kainuoti ir kitais kopimo etapais.
„Ledynų daktarai“ šioje ir kitose vietose yra nutiesę daugybę virvių ir kopėčių, vedančių tikslo link.
Šerpų darbas yra vienas pavojingiausių pasaulyje, nes alpinistų grupių nariai Kumbos ledyną kerta po kelis kartus, o šerpai dažnai tai daro daugiau nei po 20 kartų per sezoną.
Bet darbas nėra itin gerai mokamas. Nors šerpas per tris darbo mėnesius gali uždirbti apie 5 tūkst. JAV dolerių (4,5 tūkst. eurų), o vidutinis atlyginimas Nepale siekia vos 835 JAV dolerius (743 eurus) per metus, rizika turi savo kainą.
2014-aisiais sniego lavina Kumbos ledokrityje pražudė 16 šerpų, o 2015-aisiais po žemės drebėjimo kilusios lavinos nusinešė dar 11 šerpų gyvybę.
Pusvalandis pasaulio viršūnėje
Kopdami į Everesto viršūnę šerpai įrengia tarpines stovyklas.
Pirmoji, tik įveikus Kumbus ledyną, įrengiama maždaug 5944 metrų aukštyje. Antroji – pakilus iki 6507 metrų, trečioji – maždaug 7163 metrų aukštyje, ketvirtoji – pasiekus beveik 8 kilometrus virš jūros lygio.
Jie viską – nuo palapinių iki deguonies balionų – iki čia neša ant savo nugarų.
Tuo metu viršūnę pasiekti norintys keliautojai pamažu kūną aklimatizuoja prie didesnių aukščių ir prasidėjus gegužei stebi orų prognozes laukdami kelių neapsiniaukusių ir nevėjuotų dienų tarpo, per kurį pavyktų pasiekti viršūnę. Tik pasirodžius tokiai prognozei visi keli šimtai keliautojų ir jų vedlių pradeda judėti link viršūnės.
Per tris kopimo dienas jie pasiekia ketvirtąją stovyklą. Dėl aukščio ligos miegoti tokiame aukštyje yra beveik neįmanoma, o virškinimo sistema beveik nebeveikia.
Per kopimo dieną alpinistai sudegina iki 10 tūkst. kalorijų, tad būtina valgyti norint išsaugoti energiją.
Ketvirtosios dienos ankstyvą rytą prasideda kelionė į viršukalnę. Likusį atstumą įveikę žmonės atsiduria ant pasaulio stogo viršūnės ir bent trumpam gali pasigirti, kad aukščiau jų nebuvo nieko.
Čia praleidę pusvalandį jie pradeda leistis žemyn.
Tikėjo savo užmoju
Šį kalną įveikę ir viršūnėje pabuvę yra vos keletas lietuvių.
Pirmasis tai kopdamas vienas dar 1993 metais padarė Vladas Vitkauskas.
66-erių alpinistas, kuris vėliau tapo pirmuoju lietuviu, įveikusiu aukščiausias visų žemynų viršukalnes, „Lietuvos rytui“ papasakojo apie visus iššūkius, su kuriais jam teko susidurti praminant lietuvių taką į Džomolungmą.
– Iš kur kilo jūsų susidomėjimas kalnais? – „Lietuvos rytas“ paklausė V.Vitkausko.
– Kalnai buvo gyvenimo kelias, nes sveikatą pertempiau jaunystėje. Vieną kartą nuėjau į keliauti mėgusių kolegų vakarėlį. Jie ten gražių skaidrių parodė, nekasdieniškų dalykų papasakojo. Pamaniau, jog gamtoje pagyvensiu bent savaitgaliais ir geriau jausiuosi.
Pirma rimta kelionė buvo į Tian Šanio kalnus. Ten atsigavau ir pasijutau arčiau dangaus ne tik kilometrais. Kalnai užbūrė. Dešimt metų keliavau po kalnus, bet mane traukė aukščiai, gražios viršūnės visada akyse blizgėjo, tad perėjau prie alpinizmo.
Idėja, kad ir lietuviai galėtų vykti į Himalajus, kilo į kalnus kopusiam JAV lietuviui Aleksui Bertuliui Lietuvoje padvelkus nepriklausomybe. 1992 m. buvo tokia beviltiška bendra tarptautinė ekspedicija, bet tada aš supratau, kad galėčiau pabandyti siekti Džomolungmos viršūnės.
– Koks buvo jūsų pasiruošimas šiai kelionei 1993 metais? Kiek visa tai buvo komercializuota?
– Finansų nebuvo jokių. Du bičiuliai paskolino 1200 dolerių, dar 700 turėjau savo sutaupytų.
Kai nuvykau, komercinės ekspedicijos tais laikais prašė po 40–42 tūkst. dolerių, kad galėčiau su jais kopti.
Sveikata irgi nebuvo tinkama, bet svarbiausia tuo metu man buvo tikėjimas žygio prasme ir įsitikinimas, kad tai yra mano gyvenimo kelias. Tai buvo svarbiausias darbas, kurį galėjau padaryti, – pirmą kartą iškelti Lietuvos vėliavą aukščiausioje Žemės viršukalnėje.
Sovietų Sąjungoje 15 valstybių dirbo, karinės gamyklos, slapčiausios kosminių tyrimų laboratorijos, kad suruoštų ekspediciją į Džomolungmą, – apie tam skiriamus pinigus net nekalbu. Viso to neturėjau, tačiau tikėjau savo užmoju.
Vienas tais laikais nebūčiau ten kėlęs kojos, tačiau prisidėjo bičiulis gydytojas Aivaras Buojaras iš Rygos ir pradėjome ruoštis dviese. Vasario mėnesį, norėdami bent šiek tiek įprasti prie būsimo aukščio Himalajuose, kopėme į arčiausiai esantį aukščiausią kalną – Elbrusą Kaukaze.
Deja, bičiulis 5 kilometrų aukštyje žuvo mano akyse. 9 parų reikėjo, kad nuleistume draugo kūną kalnų ledynais ir būtų galima pargabenti į Latviją. Viltys kopti į Džomolungmą blėso, tačiau Rygoje stovėdamas prie jo kapo pamaniau, kad reikia pasistengti nors ir vienam padaryti tai, ką būtume darę dviese.
Kadangi tikėjimas neišnyko, aš kiekvieną dieną dariau, ką galiu. Automobilio neturėjau, laiko stigo, todėl Vilniuje beveik visus reikalus tvarkiau ir pinigų kelionei ieškojau bėgiodamas.
Tais laikais Himalajuose prasidėjo komercinis alpinizmas. Deimantinio jubiliejaus įkopimo į Džomolungmą iškilmėse 2013 m. dalyvavau britų ambasados Nepale organizuotame priėmime mažam elitinių alpinistų ratui. Ten pasaulinio alpinizmo legenda Reinholdas Messneris tai pavadino komerciniu turizmu.
Visi tie ne vienas tūkstantis žmonių yra tik buvę Everesto viršūnėje, o savarankiškai kopę ir supratę, ką daro, – gal 5 proc. jų.
Siūlė į rekordų knygą
– Kaip atrodė kelionės į Džomolungmą logistika?
– Lėktuvo vietos jau buvo rezervuotos. Susikroviau dvi kuprines, ten buvo daugiau negu 70 kg sverianti amunicija. Palyginkime: italai pirmajam kopimui šiek tiek anksčiau vežėsi 70 tonų įvairiausios amunicijos, tuo pačiu tikslu kaip mano vieno – kad bent vienas pirmas italas įkoptų.
Į Katmandu skridau per Maskvą. Nuvykus ten viskas vėl buvo bėgte, nes laikas spaudė.
Pirmiausia susiradau ten gyvenančią britų žurnalistę Elizabeth Hawley. Ji buvo gyva Džomolungmos enciklopedija. Susitikdavo su kiekvienos į šią viršūnę besiruošiančios ekspedicijos vadovu prieš kelionę ir po jos. Iš jos gavau informacijos apie ekspedicijas, kurios planavo ten kopti.
Naujosios Zelandijos, JAV grupės mane būtų mielai priėmusios, jei tik būčiau sumokėjęs 40 tūkst. dolerių. O jų net nesapnavau.
Po pusantros savaitės atsirado nepaliečiai, kurie organizavo ir jau buvo išsiuntę į kalnus savo ekspediciją.
Jiems pinigai buvo ir keli tūkstančiai dolerių, tad po ilgų derybų liko 7 tūkst. dolerių, už kuriuos jie mane būtų nuskraidinę į kalnus, maitinę bazinėje stovykloje ir leidę naudotis palapinėmis kitose stovyklose, jeigu tuo metu jų būtų laisvų.
Bet aš jau turėjau 5 savo palapines, kitokio inventoriaus, kad galėčiau kopti vienas, nes neturėjau iliuzijų prisijungti prie kurios nors ekspedicijos.
Padėjau vienai rusų ekspedicijai Nepale parduoti atsivežtą inventorių. Jie atsidėkodami man davė tūkstantį dolerių, o dar tūkstantį užsidirbau pardavęs dalį savojo, nors ir rezervų sąskaita. „Lietuvos ryto“ žurnalistas Edmundas Ganusauskas ypatingomis pastangomis išrūpino 5 tūkst. dolerių banko paskolą Lietuvoje.
Taigi į Everestą pavyko nuvykti už 7000 dolerių. Kai kas siūlė įrašyti tai į Guinnesso rekordų knygą kaip pigiausią kelionę.
– Kaip vyko kopimo į Everestą procesas?
– Atskridau į Luklos kaimelį, o tada 6 paras pėsčiomis žygiavau iki bazinės stovyklos. Pagal susitarimą dalį mano mantos į ten nugabeno nepaliečiai.
Ten viską dariau pagal savo supratimą ir savo galva, pats sprendžiau, kada išeiti į žygį, kopti, kiek kentėti ar ilsėtis, miegoti, ką valgyti.
Buvo vienintelė sąlyga – negalėjau padaryti jokios klaidos, nes gal porą savaičių niekas nebūtų pasigedęs.
Dar būdamas po įkopimo išsekęs, nušalęs rankų pirštų galus, tikras ligonis, nepaliečiams ir greta įsikūrusiai rusų ekspedicijai pagelbėjau.
Bazinėje stovykloje iš viso iki išvykimo aš praleidau 39 paras, per kurias aklimatizavausi ir kilau į vis didesnį aukštį. 27-ą dieną nuo atvykimo būčiau kopęs į viršūnę – iškentėjau audringą naktį 8000 m aukštyje, tačiau oras buvo beviltiškas.
Nenusileisdamas į bazinę stovyklą savo 40-ąjį gimtadienį prisiminiau pusseptinto kilometro aukštyje, o gegužės 10 dieną įstengiau pirmą kartą pasiekti viršūnę ir iškelti aukščiau Himalajų mūsų valstybės vėliavą.
Buvau pirmasis iš Baltijos šalių, taip pat iš dar beveik 170 valstybių, kurių nė vieno piliečio koja iki tol Everesto nepalietė.
Gali nusipirkti mirtį
– Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte šios kelionės metu?
– Negalėjau daryti jokių klaidų, apie technines net nekalbu. Ankstesni sudėtingi žygiai po kalnus, dvi tris savaites be jokio ryšio su žmonių pasauliu, išmokė pažinti gamtą – kada ir kokiu metu gali kilti griūtis ar lavina, pažinti savo organizmą.
Nuolat besikeičiančiomis kopimo sąlygomis privalėjau pasirinkti saugiausią maršrutą ir kopimo laiką, tinkamą aprangą, nepamesti pirštinės ar bet kurio kito daikto, ant akinių neatsisėsti. Atrodytų, menkiausia smulkmena galėjo lemti ir mano likimą.
Pagrindinė ir visiems suprantama problema buvo ekstremalios oro sąlygos.
Taip pat mano kopimų trukmę ribojo priklausomybė nuo Nepalo ekspedicijos nustatytos išvykimo datos.
Jeigu būčiau pavėlavęs nusileisti į bazinę stovyklą, būčiau likęs Everesto ledynuose, taip pat be pinigų sugrįžti, kai Himalajus užgriūva vasaros musonai.
Aišku, krūvis buvo nežmoniškas. Nelabai suvokiu, kaip visa tai atlaikė organizmas.
Po Džomolungmos dar porą naktų nemiegojau dėl pervargimo ir nušalusių pirštų. Laimei, galiausiai nereikėjo jų trumpinti.
– Kaip vertinate vis didėjančią Džomolungmos komercializaciją?
– Normaliai besiverčiantiems žmonėms nusipirkti galimybę kopti į Everestą yra realu. Už tai mokama apie 60 tūkst. dolerių (apie 53,5 tūkst. eurų).
Turtingesnis amerikonas turbūt ir milijono nepagailėtų, kad galėtų pasakyti: „Buvau Džomolungmos viršūnėje“, bet tai nėra daugiau nei komercinis turizmas.
Tokiais klientais rūpinasi ne tik bazinėje stovykloje. Kopimo metu lydi palydovas arba nešikas, kuris neša „turisto“ amuniciją, o pakeliui į viršūnę – papildomo deguonies. Sunaudotą balioną palydovas pakeičia pilnu. Gali net nepasilenkti. Už pinigus yra viskas daroma, kol neištinka kritinė situacija.
Gerai, kai saulė šviečia ir vėjelis toks, kad nuo keteros nenupučia. Užtenka rankas ir kojas kilnoti, bet esant ekstremalesnėms sąlygoms ir joks šerpas gali nepadėti. Tad paaiškėja, kad nelaimėliai už dešimtis tūkstančių dolerių nusiperka savo mirtį.
Po paskutinio žemės drebėjimo ir kelių pasaulinių tragedijų Nepalas pradeda kontroliuoti, kad pasiryžėliai kopti į Džomolungmą turėtų tam tikrą patyrimą.
Prisimena pirmą ekspediciją
Turizmas nepakeičiamai pakeitė šerpų gyvenimą. Anksčiau tarp Luklos ir bazinės stovyklos esantis Namče Bazaras buvo eilinis šerpų kaimelis, kurio gyventojai vargiai prasimaitindavo.
„Mes neturėjome nei pinigų, nei maisto“, – prisimena pirmojoje į Džomolungmą įkopusioje ekspedicijoje dalyvavęs dabar jau 86 metų šerpas Kanchha.
Anksčiau jie valgydavo miškuose randamas laukines žoles, grybus ir netgi nežinojo, kad gyvena aukščiausio pasaulio kalno papėdėje. Dabar Namče Bazaras yra viena esminių regiono prekybos arterijų.
Kanchha prisimena įspūdžius, kai pirmą kartą pamatė žmones iš Vakarų.
„Jie turėjo apvalias akis, geltonus plaukus, o E.Hillary buvo toks aukštas“, – pasakoja šerpas.
Tiesa, dabar kasmet atvykstantys šimtai į kalną lipančių žmonių jį pavertė šiukšlynu. Čia pasilieka viskas, ko po savęs nesusirenka ekspedicijos. Šylant orui iš po sniego sluoksnio išlenda ne tiktai šiukšlės, bet ir prieš daugelį metų žuvusių alpinistų kūnai.
Vien šįmet iš kalno jau buvo pašalinta 3 tonos šiukšlių, bet problema dar nėra išspręsta.
Didesnį nerimą nei negyvų alpinistų kūnų atidengimas kelia ir nesuvaldoma klimato kaita.
Dėl to iki amžiaus pabaigos gali ištirpti trečdalis Himalajų kalnuose esančių ledynų. Tai paveiktų mažiausiai 1,9 mlrd. žmonių.
Tokios prognozės sunerimti verčia ir vietinius gyventojus.
„Turizmas yra gerai šerpams, tačiau blogai dievams, – tvirtina Kanchha. – Kai buvau berniukas, lauke būdavo kelių metrų sniego sluoksnis. Dabar kalnų viršūnės tapo juodos, o tai nėra gerai.“
