Pilotės Nadijos Savčenko skrydis – iš tautos didvyrės į priešę

Buvo pasklidę gandai, kad 37-erių N.Savčenko dalyvaus Ukrainos prezidento rinkimuose, bet kandidatų sąraše jos nebuvo.

Kai pilotė grįžo iš Rusijos nelaisvės, daug kas rimtai jai pranašavo prezidento postą. Viskas subyrėjo į šipulius. Dėl pačios N.Savčenko veiksmų.

Kodėl taip klostėsi karjeros vingiai – iš Rusijos nelaisvės į Ukrainos nelaisvę? Pažvelkime, kaip rutuliojosi galbūt jau dabar primiršti įvykiai.

2014-ųjų birželio mėnesį N.Savčenko buvo įkalinta Rusijos kalėjime už tariamai neteisėtą Rusijos sienos perėjimą.

Jos teismo procesas sulaukė atgarsio visame pasaulyje. N.Savčenko išlaisvinimo reikalavo ne tiktai Ukraina, bet ir ES parlamentarai bei Baltieji rūmai.

Pilotės elgesys teismo proceso metu, atrodė, įkūnijo Ukrainos kovos dvasią ir ryžtą. Ji Rusijos kalėjime skelbė vieną bado streiką po kito, o teismo salėje, sėdėdama teisiamiesiems skirtame narve, dainavo ukrainiečių liaudies dainas.

N.Savčenko politinė karjera prasidėjo jai dar esant Rusijos kalėjime. 2015-ųjų sausio pabaigoje ji tapo Ukrainos delegacijos Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje nare.

2015-ųjų kovo mėnesį Ukrainos prezidentas Petro Porošenka suteikė N.Savčenko Ukrainos didvyrio vardą.

O beveik po metų, 2016-ųjų kovo mėnesį, N.Savčenko buvo iškeista į du rusų belaisvius ir grįžo į Kijevą kaip tautos didvyrė.

Grįžusi į tėvynę N.Savčenko tapo viena ryškiausių asmenybių Ukrainos politikoje ir atrodė, jog jos ateities niekas netemdo.

Tačiau netrukus N.Savčenko elgesys tapo vis labiau nesuprantamas – ji be Rados žinios susitiko su Donecko separatistinės liaudies respublikos vadovais Minske. Jos kelionės pas separatistus tapo beveik įprasta veikla.

N.Savčenko aiškino, kad ji taip siekia išlaisvinti ukrainiečių karius, patekusius į nelaisvę, tačiau nė vienas belaisvis taip ir nebuvo išlaisvintas.

Ji prarado vienas pareigas po kitų. Populiarumas taip pat ėmė kristi.

2016 metų gegužės mėnesį 15 proc. apklaustųjų sakė, jog balsuotų už ją prezidento rinkimuose, o 2017 metų pradžioje tokių liko mažiau nei 5 proc.

N.Savčenko politinė karjera pasiekė dugną 2018-ųjų kovo 15 dieną, kai Ukrainos generalinis prokuroras Jurijus Lucenka pateikė jai kaltinimus ruošus karinį perversmą ir teroro aktą.

Ji pati esą turėjo dalyvauti užgrobiant parlamentą ir automatiniais ginklais ir granatomis taikantis į parlamento vadovybę bei parlamentarus.

J.Lucenka pateikė sunkiai nuginčijamų įrodymų, tarp jų ir vaizdo įrašų. N.Savčenko aiškino, jog jos veiksmai nebuvo rimti, tik savotiškas siekis išprovokuoti „korumpuotą Ukrainos valdžią“.

Tačiau tai neįtikino parlamentarų. Tų metų kovo 22-ąją Aukščiausioji Rada atėmė iš N.Savčenko parlamentinę neliečiamybę ir leido ją suimti.

Atsidūrusi kalėjimo kameroje ji nedelsdama paskelbė bado streiką naudodama tą pačią taktiką kaip Rusijoje.

Kodėl N.Savčenko pati savo rankomis sugriovė politinę karjerą? Vienareikšmio atsakymo nėra. Ar ji pati buvo Rusijos „projektas“?

Dalis Ukrainos analitikų įsitikinę, kad taip buvo nuo pat pradžių. Anot šios teorijos, įtaką pilotei galėjo daryti jos sesuo Vera, kuri esą susijusi su prorusišku Ukrainos politiku Viktoru Medvedčuku, turinčiu daug verslo interesų Rusijoje. Negana to, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas yra V.Medvedčuko dukters Darynos krikštatėvis.

Vera Savčenko neneigia, kad ne kartą kalbėjo su V.Medvedčuku siekdama savo sesers išlaisvinimo.

„Jei apie tiesioginį Maskvos projektą negalime kalbėti, tai yra pagrindo manyti, kad N.Savčenko yra Medvedčuko projektas. O tai yra beveik tas pat, kas Maskvos“, – sakė analitikas iš Kijevo.

V.Medvedčukas vadovauja antieuropietiškam judėjimui „Ukrainos pasirinkimas“. Jis buvo nusiteikęs prieš asociacijos susitarimo su ES pasirašymą.

Jis visada aktyviai dalyvavo derybose su Donbaso separatistais: dalyvavo trišalėje kontaktinėje grupėje – Ukraina, Rusija, ESBO – Donbaso problemoms spręsti.

Kaip ir N.Savčenko V.Medvedčukas daug kalba apie apsikeitimą belaisviais su Rusija.

Kai kurie Ukrainos analitikai mano, kad V.Medvedčukas kai kada atlieka neoficialaus tarpininko tarp Maskvos ir Kijevo vaidmenį, nes egzistuoja problemų, kurias dvi šalys turi spręsti net vykstant karo veiksmams ir Rusijai atplėšus Krymą.

Manoma, kad be V.Medvedčuko tarpininkavimo nebūtų buvę įmanoma išlaisvinti N.Savčenko.

Tačiau ką V.Medvedčukas pasiekė, jei N.Savčenko vėl atsidūrė už grotų, šį kartą areštinėje Kijeve? Jei jos veiksmai buvo Medvedčuko „projektas“, kokios naudos jis davė šiam prorusiškam politikui?

Kovojančiai ir ekonominius sunkumus išgyvenančiai Ukrainai reikia didvyrių, kurie būtų įkvėpimo šaltinis.

Korupcija ir visuotinis įsitikinimas, kad valdžia yra korumpuota, demoralizuoja tautą.

N.Savčenko buvo tapusi gyva Ukrainos didvyre, šalies Jeanne d’Arc – taip ji buvo vaizduojama ne viename plakate.

Gėdingas šio įvaizdžio žlugimas sustiprino neviltį bei dalies visuomenės įsitikinimą, kad visi politikai yra arba vagys, arba politiniai aferistai.

Toks rezultatas, be abejo, naudingas Maskvai. Ir jau nesvarbu, ar N.Savčenko buvo V.Medvedčuko, ar tiesiogiai Maskvos „projektas“.

Tie, kurie N.Savčenko istoriją bando analizuoti labiau iš psichologinių pozicijų, pabrėžia, kad ji yra vyriško tipo moteris, turinti kario psichologiją.

Pats karas jai teikia malonumą ir yra vienintelis priimtinas gyvenimo būdas. 2004–2008 metais ji buvo vienintelė moteris Ukrainos taikos palaikymo pajėgose Irake.

O 2009 metais ji baigė aukštąją aviacijos mokyklą, kuri iki tol priimdavo tik vyrus. Tačiau ji nebuvo drausminga ir dažnai dėl to turėdavo problemų.

Nadija ypač sužibėjo per teismo procesą Rusijoje, kur reiškė atvirą panieką teisėjams bei Kremliui. Tačiau jau tuomet ne vienam N.Savčenko elgesys atrodė ne visai adekvatus ir egzaltuotas. Potraukio į bekompromisę kovą bei charakterio ypatumų ji neprarado ir grįžusi į Ukrainą.

N.Savčenko, dalyvaudama Ukrainos politikoje, nematė jokio reikalo daryti kompromisus ir vertino viską pagal schemą „draugas ar priešas“.

Ji nenustygo vietoje bandydama apeiti Ukrainos valdžios institucijas ir išlaisvinti ukrainiečių belaisvius.

Į buvusį apsišaukėliškos separatistinės Donecko liaudies respublikos vadovą Aleksandrą Zacharčenką ji žvelgė kaip į panašų – taip pat į avantiūras linkusį asmenį.

Todėl ji noriai susitikinėjo su separatistais, vyko į jų kontroliuojamas teritorijas neturėdama jokių Ukrainos valdžios įgaliojimų.

Kai kas tvirtina, kad N.Savčenko veikla atspindi gilesnius, beveik pirmapradžius ukrainiečių, kaip tautos, bruožus.

Vienas iš tų archetipų yra anarchisto Nestoro Machno elgesys iš karto po bolševikų perversmo.

N.Machno neigė bet kokias partijas, bet kokias diktatūras ir valstybę. Kai kurių ukrainiečių analitikų manymu, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog ukrainiečių tauta formavosi be savo valstybės, valdoma svetimųjų.

Iš čia kyla paplitęs nepasitikėjimas bet kokia valdžia apskritai. Nepasitikima ir savo valstybe, kuri tikrai ukrainietiška tapo tik po paskutinio Maidano, pašalinus iš valdžios Viktorą Janukovyčių.

Vis dėlto anarchistinis mentalitetas daugelio sąmonėje liko iki šiol. Netgi valdžiai nesielgiant korumpuotai arba antiukrainietiškai jos elgesys vertinamas įtariai ir priešiškai, o pati valdžia laikoma priešiška jėga, su kuria reikia kovoti ir kurią apgauti nėra nusikaltimas.

Ir spėjimas, kad N.Savčenko yra Medvedčuko „projektas“, ir įvykių aiškinimas N.Savčenko charakterio ypatumais yra tarpusavyje susijusios teorijos, galinčios papildyti viena kitą.

Mažiausiai įtikinama versija, kad N.Savčenko buvo tiek pervargusi ir iškankinta Rusijos kalėjimo, kad pilotės elgesys Ukrainoje buvo psichiškai palaužto žmogaus veiksmai.

Viskas, ką ji darė grįžusi į Ukrainą, turi savo logiką ir savo prasmę, o rezultatas vienas – Ukrainai buvo padaryta didžiulė politinė ir psichologinė žala. J.d’Arc taip nebūtų elgusis.