Jo Monos Lizos šypsenos paslaptį iki šiol bando įminti daugybė mokslininkų, jo laiką aplenkę išradimai stebina pasaulį, neišsemiami jo talentai siekia nuo inžinieriaus iki anatomo, o didžiulis rankraščių palikimas tyrinėjamas iki mažiausių smulkmenų.
Koks iš tiesų buvo italų Renesanso genijus L. da Vinci, iškeliavęs anapilin lygiai prieš 500 metų?
Tik vienas neginčytinas faktas
Nedidelis Vinčio miestelis pasislėpęs tarp įspūdingo grožio Toskanos kalvų, kur dangų remia aukšti kiparisai ir banguoja žaliuojančių alyvmedžių giraitės.
Čia 1452-ųjų balandžio 15-ąją gimė vienas didžiausių pasaulio genijų, šimtmečiais aplenkęs savo gyventą laiką.
Leonardas iš Vinčio – būtent tai reiškia genijaus pavardė, rodanti jo šaknis.
Mažas miestelis, kuriame niekada netrūksta genijaus pėdomis sekančių turistų, šiemet sulaukė ypatingo dėmesio – Italija mini 500-ąsias metines nuo išradėjo mirties.
L.da Vinci mirė 1519 metų gegužės 2 dieną Prancūzijoje, ir kai kurie tyrinėtojai sako, kad tai kone vienintelis visiškai tikslus ir neginčijamas legendomis apipintos genijaus biografijos faktas.
Mitais labiausiai apipinta da Vinci vaikystė – apie ją žinoma labai nedaug.
Vis dėlto kur gyveno, kokiais takais vaikščiojo ir kokius peizažus stebėjo mažasis Leonardo, galima pamatyti apsilankius Vinčyje, vos kelios dešimtys kilometrų nuo Florencijos.
Čia yra išlikęs genijaus vaikystės namas, o Leonardo muziejuje („Museo Leonardiano“) jo mirties metinių proga eksponuojama jo šaknims skirta paroda.
Tarp jos eksponatų – dokumentai, kuriuose yra užfiksuotas L.da Vinci gimimo faktas, rankraščiai bei pirmasis žinomas genijaus paveikslas „Peizažas“, vaizduojantis gimtąsias Toskanos kalvas.
Gamta – didžiausia mokytoja
Leonardo muziejaus direktorė Roberta Barsanti „Lietuvos rytui“ pasakojo, kad būtent įspūdingo grožio gamtoje praleista vaikystė padėjo formuotis būsimajam genijui:
„Gamta buvo svarbiausias jo tyrinėjimų objektas.
Gamtą jis stebėjo labai atidžiai, sėmėsi įkvėpimo iš visko.
Stebėdamas paukščius galvojo, kaip įgalinti žmogų skraidyti, o stebėdamas Mėnulį darė savo astronominius atradimus, kurie tuo metu buvo labai inovatyvūs. Gamtoje jis rado įkvėpimą savo menui, o jos stebėjimas davė pagrindus jo, kaip mokslininko, mąstymui.
Menas ir mokslas da Vinci pasaulyje sugyveno tobulai.“
Renesanso genijus stebėjo viską ir nuolatos ieškojo atsakymų į klausimus: „Kas?“, „Kaip?“, „Iš kur?“, „Kodėl?“
„Jis viską žymėjosi. Pavyzdžiui, ši užrašų knygelė labai mažytė, ją tikriausiai nešiodavosi su savimi, kad užsirašytų įžvalgas.
Šiame rankraštyje, kuris žymimas I raide, Leonardo piešė kriaukles, fosilijas, kurias aptiko.
Čia, Vinčyje, jis turėjo galimybę užmegzti tiesioginį ryšį su gamtos elementais, pavyzdžiui, vandeniu, kurį labai daug tyrinėjo, nes čia buvo gausybė vandens malūnų.
Čia buvo randama ir daug fosilijų. Tai, kad jis nuo mažens turėjo galimybę prisiliesti prie gamtos, pasitarnavo kaip stimulas jau ir taip labai smalsiai jo prigimčiai“, – pasakojo mokslų daktarė R.Barsanti, rodydama eksponuojamus genijaus rankraščius.
Uždraustos meilės vaisius
Kokie genai lėmė, kad L.da Vinci turėjo unikalų genijaus protą?
Mokslininkai šimtmečius tyrinėjo jo biografiją ir iki šiol nerado atsakymų į visus klausimus.
Bene didžiausia paslaptis gaubia da Vinci motinos istoriją, kurios kilmė ilgą laiką buvo įvairių kalbų tema.
Buvo spėliojama, kad jis buvo vergės iš užjūrio vaikas – galbūt arabės, o galbūt kinės.
Vis dėlto tyrinėtojams pavyko išsiaiškinti, kad tikroji genijaus kilmės istorija kur kas paprastesnė ir banalesnė.
Jis buvo nesantuokinis žymaus notaro sero Piero da Vinci ir paprastos valstietės vaikas.
Kai kurių šaltinių duomenimis, našlaitė Caterina Buti del Vacca mažąjį Leonardo pagimdė būdama vos 15 metų.
Genijaus tėvai niekada negyveno kartu, nes turtingas ir iš gana kilmingos šeimos kilęs tėvas negalėjo vesti prastos valstietės. Be to, jam buvo pažadėta kita turtingos šeimos atstovė.
L.da Vinci užaugo su seneliu Antonio, o artimiausias jam buvo dėdė Francesco. Tėvas savo pirmojo sūnaus Leonardo niekada oficialiai nepripažino, neįtraukė net į testamentą.
„Tikrai keistas dalykas, kad tėvas jo niekada oficialiai taip ir nepripažino kaip sūnaus. Jis visą laiką buvo „neteisėtas“ vaikas. Dėl to neturėjo kai kurių teisių.
Nors buvo labai šiltai sutiktas tėvo šeimoje, jis nebūtų galėjęs tęsti tėvo notaro profesinės veiklos. Negalėjo nieko paveldėti, tik naudotis šeimos turtu, kurį paveldėjo kiti. Tačiau vargu ar jam kas nors būtų atitekę, nes da Vinci turėjo dešimt netikrų brolių ir seserų“, – pasakojo Leonardo muziejaus direktorė R.Barsanti.
Kai kurių šaltinių teigimu, da Vinci gėdijosi tokios savo kilmės, ilgus metus širdyje nešiojosi nuoskaudą, o metams bėgant su savo giminaičiais ėmė bylinėtis dėl testamento, pasitelkdamas tam net Prancūzijos karalių.
Skaičiuojama, kad da Vinci tėvas vedė bent 4 kartus, tačiau niekada – genijaus motinos.
Vis dėlto pirmojo savo sūnaus mokslais jis rūpinosi ir, pastebėjęs neeilinius Leonardo gabumus, nusprendė jį lavinti pas geriausius to meto Florencijos menininkus.
Sulaukęs 17-os jis su tėvu išvyko į Florenciją studijuoti tapybos pas garsų to metų dailininką ir skulptorių Verrocchio. Čia prasidėjo įspūdingoji genijaus karjera.
Rankraščiai – aukso vertės
Italo genijaus išskirtinis talentas piešti atsiskleidžia jau pirmajame jo paveiksle „Peizažas“.
Būtent ant jo paliktus įrašus abiejose paveikslo pusėse kruopščiai studijavę mokslininkai įsitikino, kad žymusis da Vinci iš tiesų buvo abirankis – kitaip tariant, sugebėjo puikiai rašyti ir piešti abiem rankomis.
Ypatingas Renesanso genijaus raštas vis dar kelia daug diskusijų: jis rašė veidrodiniu principu iš dešinės į kairę.
Teigiama, kad jis iš prigimties buvo kairiarankis, o sugebėjimą puikiai valdyti ir dešinę ranką išlavino besimokydamas arba po patirtos traumos.
Vieni mano, kad taip jis siekė užkoduoti savo raštus, tačiau Leonardo muziejaus direktorė sako, jog tikroji tokio rašymo būdo priežastis buvo kur kas paprastesnė.
„Jis taip rašė, nes buvo kairiarankis. Tuo metu rašymo priemonės buvo tokios, kad jam tiesiog buvo patogiau taip rašyti. Bet jis mokėjo rašyti abiem rankomis.
Pradžioje jis naudojosi abiem rankomis po lygiai, o vėliau, laikui bėgant, daugiau rašė kaire.
Tikriausiai taip buvo patogiau, kai rašydavo daug, turbūt taip jam išeidavo greičiau.
Tokios jo rašysenos motyvas buvo daug banalesnis, nei dažnai sakoma. Da Vinci taip rašė tikrai ne dėl to, kad norėjo užkoduoti savo raštus, bet tiesiog dėl patogumo“, – pasakojo R.Barsanti.
Pakloja didelius pinigus
L.da Vinci sudėtingus ir gausius užrašus mokslininkai iki šiol mėgina iššifruoti. Jų vertė neįkainojama.
Tai liudija faktas, jog vienas turtingiausių pasaulio žmonių Billas Gatesas už vieną 72 puslapių rankraštį, vadinamąjį „Lesterio kodeksą“, aukcione paklojo daugiau kaip 30 milijonų JAV dolerių (26,9 mln. eurų).
Beje, garsusis kodeksas genijaus mirties metinių proga buvo trumpam sugrįžęs į Florenciją – B.Gatesas sutiko jį paskolinti Uffizi galerijai, taip suteikdamas galimybę visuomenei po dešimtmečių pertraukos savo akimis pamatyti garsųjį rankraštį, kur nagrinėjamas vandens judėjimas.
„Jo rankraščių yra tiek daug, kad jų studijos, nors ir labai sudėtingos ir ilgos, leidžia iš tiesų įsigilinti – tarytum įlįsti į genijaus smegenis.
Jų tyrinėjimas tikrai atveria atradimų langą.
Nors praėjo pusė amžiaus, visiems jiems išstudijuoti dar prireiks laiko. Esu tikra, kad dar bus ir staigmenų, nes palikimas yra toks didžiulis ir toks įvairus – jo kiekis ir kokybė tiesiog stebina“, – apie rankraščių neįkainojamą svarbą „Lietuvos rytui“ kalbėjo R.Barsanti.
Žmogiškoji kūrėjo pusė
Pats L.da Vinci prisistato kaip „omo sanza lettere“ (liet. „žmogus be mokslų“).
Tapybos paslapčių jis mokėsi, o inžinerijos, anatomijos ir kitų žinių sėmėsi pats.
Italijos žurnalas „Focus“, pabandęs atskleisti žmogiškąją genijaus pusę, rašo, kad genialusis išradėjas nemokėjo lotynų kalbos ir turėjo tik minimalių matematikos žinių, o inžinieriumi tapo tiesiog studijuodamas, stebėdamas, mokydamasis iš kitų.
Pasak mokslininkų, tai buvo bene originaliausias saviugdos pavyzdys. Da Vinci buvo nepasotinamas žinių ieškotojas, eksperimentuotojas, itin smalsus, smulkmeniškas, visada siekiantis tobulumo – ne veltui buvo sukaupęs didžiulę biblioteką.
„Ją sudarė daugiau kaip 200 knygų. Tais laikais tai buvo didžiulis skaičius. Jo žinios daugiausia susikaupė iš nuolatinių intensyvių senovės autorių studijų.
Tai reiškia, kad jis kai kuriuos dalykus galėjo nukopijuoti, tik juos dar patobulino“, – žurnalui „Focus“ sakė vienas didžiausių da Vinci darbų žinovų profesorius Carlo Vecce.
Teigiama, kad dėl nuolatinio noro viską daryti tobulai kai kurių savo darbų jis taip ir neužbaigė.
„Jis buvo labai smalsus. Nepaliaujamai tobulino ir taisė savo šedevrus, nes jo darbai buvo nuolatinis eksperimentas.
Užtenka pažvelgti į paveikslą „Džokonda“ („Mona Liza“). Jis buvo pradėtas kaip turtingos moters portretas, bet tapo alegorija, moteriškumo simboliu“, – žurnalui „Focus“ sakė meno istorijos profesorius Pietro Marani.
Pasakojama, kad L.da Vinci nemėgo elito, buvo daug dėmesio mitybai skiriantis vegetaras ir paukščius narvuose pirkdavo tiktai tam, kad galėtų grąžinti jiems laisvę.
Apie jo išorę žinoma itin mažai, nes vienintelis jo išlikęs atvaizdas – senyvo ilgaplaukio barzdoto vyriškio.
„Sakoma, kad jis buvo labai dailus, elegantiškas vyras. Jam patiko diskutuoti, madingai rengtis. Atrodo, kad tai buvo išorei daug dėmesio skiriantis vyras.
Likęs jo autoportretas, kur Leonardo ilgais plaukais ir su didžiule barzda, gal net per senas tam laikui.
Galbūt jis norėjo, kad jį prisimintų kaip kokį senovės filosofą“, – kalbėjo Leonardo muziejui vadovaujanti R.Barsanti.
Pėdsakais vedžioja lietuvė
Italija L.da Vinci mirties metinėms minėti skyrė itin daug dėmesio ir lėšų. Skaičiuojama, kad tam buvo išleista daugiau kaip milijonas eurų.
Dešimt metų gide Florencijoje dirbanti ir nekart turistus da Vinci pėdsakais vedžiojusi lietuvė gidė Ligita Jonušienė sako, kad Renesanso genijus tokio dėmesio tikrai nusipelnė, nes išradėjo ir menininko paliktas lobynas neišsemiamas, o intelektiniai gebėjimai iki šiol stebina.
„Tie renginiai prasidėjo jau praėjusiais metais. Aš priklausau Florencijos gidų asociacijai, ir mes jau nuo pernai švenčiame Leonardo metus. Iš tiesų yra daugybė renginių, parodų, konferencijų, seminarų – tik spėk visus lankyti.
Mokslininkai studijavo jo protą, mąstymą – tai buvo visais atžvilgiais unikalus žmogus.
Aplenkęs laiką, aplenkęs visus kitus ir iki šiol nepralenkiamas. Sunku būtų įsivaizduoti Italijos ir viso pasaulio istoriją be Leonardo“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo lietuvė gidė.
Moteris tikina, jog da Vinci paliktas pėdsakas toks ryškus, kad kaskart vis nustebina.
„Kai pasakoju apie Leonardo, pirmiausia pabrėžiu, kad jis buvo mokslininkas ir išradėjas. Florencijoje yra du muziejai, kur eksponuojami jo išradimai.
Jis buvo genijus, išradęs daugybę karo mašinų, sklandytuvą. Pirmą kartą pasaulio istorijoje žmogus su Leonardo suprojektuota ir sukonstruota sklandymo mašina pakilo būtent nuo Fjezolės miestelio šalia Florencijos kalvų.
Toje vietoje yra tai liudijanti lentelė. Dviratis taip pat buvo labai svarbus jo išradimas. Man įstrigo ir jo sukonstruotas sporto treniruoklis.
Jis jau savo gyvenamuoju metu buvo pripažintas mokslininkas. Pavyzdžiui, turėjo galimybę daryti skrodimus „Santa Maria Nova“ ligoninėje Florencijoje – seniausioje pasaulyje ligoninėje. Jis turėjo visus leidimus ir ligoninės rūsiuose atlikdavo skrodimus.
Vis žadama, kad mums atvers duris į tas rūsių patalpas, tačiau kol kas tie kambariai nėra paruošti. Tai bus dar viena puiki galimybė prisiliesti prie Leonardo palikimo“, – sakė L.Jonušienė.
Lietuvė gidė pabrėžė, kad per pusę tūkstantmečio tokio kalibro genijaus pasaulyje neatsirado.
„Tai buvo unikali asmenybė savo studijų mastu ir įvairove, mąstymo gilumu, meniniais sugebėjimais, didžiuliu inovacijų potencialu. Jis sugebėjo aprėpti daugybę domėjimosi sričių.
Apie jį taip pat sukurta daugybė mitų, kuriuos sunku atskirti nuo tikrovės.
Svarbi mokslininkų užduotis ir yra nustatyti tai, kas tikra, nes Leonardo asmenybės genialumas taip dar geriau atsiskleidžia.
Mitai buvo beveik užgožę šios didžios asmenybės kontūrus.
Vis dėlto turimi rankraščiai yra didžiulis informacijos šaltinis, reikalaujantis dar labai daug rimtų tyrinėjimų, bet reikalingas tam, kad būtų tiksliai išnarpliotas genijaus gyvenimas nekuriant legendų“, – apie genialaus proto menininką ir išradėją „Lietuvos rytui“ kalbėjo jo muziejui gimtajame Vinčio miestelyje vadovaujanti R.Barsanti.
Ji kvietė visus nepraleisti progos Leonardo metais prisiliesti prie genijaus asmenybės.
