Pastarieji keleri metai Rusijos kalėjimams buvo ne patys ramiausi. Į juos ne kartą krypo pasaulio žiniasklaidos dėmesys dėl žiauraus prižiūrėtojų ir pareigūnų elgesio su nuteistaisiais.
Liepos mėnesį internete pasirodė vaizdo įrašas, kaip mažiausiai 17 kalėjimo prižiūrėtojų Jaroslavlio kalėjime šaiposi iš kalinio Jevgenijaus Makarovo ir jį muša. Vyras daužomas rėkia ir prašo pasigailėti, o jo budeliai toliau linksminasi.
Pernai lapkritį keturi Čeliabinsko kalėjimo prižiūrėtojai mirtinai uždaužė kalinį Sultaną Israilovą. Pareigūnai iš pradžių skelbė, kad kalinys nusižudė, bet toks melas išprovokavo masinį kalinių bado streiką ir paskatino tyrimą, kurio metu išaiškėjo žiaurus prižiūrėtojų elgesys.
Šį sausį dviem Karelijoje esančio kalėjimo „IK-7“ darbuotojams buvo paskirtos įkalinimo bausmės dėl kalinių kankinimo ir reketo – prižiūrėtojai per prievartą iš nuteistųjų ir jų šeimų išsireikalavo milijonus rublių.
Ne ką geresnės gyvenimo sąlygos ir Rusijos moterų kalėjimuose, ypač Mordovijos regione esančiame „IK-14“. Ši vieta yra laikoma viena žiauriausių kalinimo įstaigų visoje šalyje.
Nuteistosios kartais imasi ekstremalių priemonių, kad išvengtų bausmės atlikimo šioje įstaigoje. Jos žaloja kūną, pjaustosi riešus, kad tik nebūtų išsiųstos į „IK-14“.
Grupės „Pussy Riot“ narė Nadežda Tolokonikova pasakojo, kad šis kalėjimas yra liūdnai pagarsėjęs visoje šalyje.
„Kalėjusios moterys kalba, kad jeigu nesėdėjai Mordovijoje, tai nesėdėjai visai“, – pasakojo N.Tolokonikova, kuri bausmę šiame kalėjime atliko 2013 metais.
Kovoja už kalinių teises
2013 m. rugsėjį paskelbtame viešame laiške N.Tolokonikova skundėsi vergiškomis darbo sąlygomis ir smurtu, kurio neretai griebiamasi prieš kalines.
„Pussy Riot“ narei atsakymo į viešą laišką teko laukti ilgai, tik praėjus beveik šešeriems metams Rusijos federalinė kalėjimų tarnyba (FSIN) pripažino, kad N.Tolokonikovos skundas yra teisingas.
Grupės „Pussy Riot“ narė tvirtino, kad čia kalinčios moterys verčiamos dirbti po 17 valandų per parą, o laisvadienį gauna tiktai kartą per 8 savaites.
N.Tolokonikovai buvo paskelbta amnestija ir ji iš kalėjimo buvo paleista tais pačiais metais, kai ten atsidūrė. Nuo tada ji kovoja už kitų moterų kalinių teises.
Remiantis naujausiais duomenimis, Rusijos kalėjimuose šiuo metu sėdi daugiau negu 557 tūkst. žmonių, iš jų daugiau nei 44 tūkst. yra moterys.
Praėjusių metų gruodžio 24-ąją FSIN direktoriaus pavaduotojas Valerijus Maksimenka kreipėsi į prokurorus, kad jie ištirtų darbo sąlygas kalėjimuose.
Kalėjimo „IK-14“ direktorius Jurijus Kuprijanovas ir dar keli aukšto rango kalėjimo pareigūnai neseniai buvo atleisti.
Skelbiama, kad J.Kuprijanovas naudojosi kalinėmis: jos vergiškomis sąlygomis siuvo drabužius jo šeimos, draugų ir verslo partnerių įmonėms.
Kai į viešumą išlindo ši istorija, anksčiau šiame kalėjime bausmę atlikusios moterys išdrįso taip pat prabilti viešai – norėjo, kad visas pasaulis išgirstų apie kraupius dalykus, kuriuos kalinėms teko patirti ar pamatyti.
Kai sužino, ima žalotis
Buvusi Saratovo srities investicijų ministro pavaduotoja Gelena Aleksijeva 2013 metais buvo nuteista 3,5 metų laisvės atėmimo bausme už kyšio ėmimą. Nuo 2014 metų kovo iki 2015 metų gegužės moteris kalėjo „IK-14“.
G.Aleksijeva pasakojo, jog moterys taip bijo būti išsiųstos į Mordoviją, kad imasi kraštutinių priemonių bandydamos to išvengti.
„Merginos, sužinojusios, jog keliauja į „IK-14“, pjaustosi riešus, bando susirgti, susižaloti.
Šio kalėjimo reputacija gerai žinoma, ypač po N.Tolokonikovos laiško“, – teigė G.Aleksijeva.
Pati Gelena kalėjime buvo paskirta dirbti siuvykloje, kur kirpo audinius.
„Pagal kreida nubrėžtą liniją kirpdavau audinius. Ir, Dieve apsaugok, jeigu mašina nukirpdavo netiksliai. Šimtas audinio atraižų būdavo sugadinta, – pasakojo G.Aleksijeva. – Mačiau čia nutrauktų pirštų, po sužeidimų paplūdusių kraujo klanų.
Tai nesaugi darbo aplinka, čia reikia turėti įgūdžių.“
Moteris pasakojo, kad gyvenimo ir darbo sąlygos kalėjime priminė viduramžius.
„Su mumis kamerose gyveno pelės. Industrinėje zonoje buvo žiurkių.
Prieš eidamos į dušą belsdavome į varinius stulpus, kad žiurkės išsigąstų ir išsilakstytų“, – prisiminė buvusi kalinė.
„IK-14“ graužikams gaudyti buvo pasitelkiamos katės, tačiau jos sulaukė dar baisesnio likimo nei jų medžiotos žiurkės.
Katėms dauginantis kalėjimo administracija su jomis nebesusitvarkė, tad kačių skaičius buvo mažinamas ir palaikomas žiauriais metodais.
„Maži kačiukai būdavo gyvi sumetami į krosnį“, – patirtą siaubą prisiminė G.Aleksijeva.
Kalinėms tie kačiukai buvo vienintelė žmogiškumo išsaugojimo forma, teikė nusiraminimą. Moterys juos prižiūrėjo ir globojo.
Bet jeigu kalinės blogai atlikdavo darbus, prižiūrėtojai bausdavo nusikaltėles kankindami jų augintinius.
„Mes neturėjome nieko brangesnio už tuos kačiukus, bet juos jie naudodavo kaip atpirkimo ožius. Jeigu tą dieną blogai siuvai – sudegins tavo augintinį.
Baudžiami buvo ne vienas ar du netinkamai dirbę žmonės, bet visa brigada“, – tvirtino G.Aleksijeva.
Nepakeliamos darbo sąlygos
Kai Veronika Kras buvo atvežta į „IK-14“ 2014-ųjų spalį, jos dėmesį patraukė ant sienų prie įėjimo užrašyti žodžiai.
„Šalia pagrindinio kalėjimo įėjimo pasitiko užrašas „Sveikos atvykusios į pragarą“, – pasakojo V.Kras. – Atvykus naujai kalinių grupei, jos būdavo išrikiuojamos kieme, o senbuvės šaukdavo: „Atvyko šviežia mėsa!“
Naujokės labai baimindavosi dėl savo saugumo.
V.Kras buvo nuteista penkeriems metams dėl įvykdyto apiplėšimo ir narkotikų laikymo. „IK-14“ ji kalėjo iki 2017-ųjų kovo.
Į kalėjimą moteris pateko, kai jai buvo 41-eri. Iki pat paskutinės akimirkos ji nežinojo, kad bus nusiųsta į pragarą Žemėje.
„Paskelbus nuosprendį kiekviena moteris bijo čia atsidurti.
Kol laukia išsiuntimo į kalėjimą, sėdi sulaikymo kameroje apimtos visiškos nežinios.
Tuomet po vieną išvedamos naktį“, – pasakojo V.Kras.
Ir ją pareigūnai išvežė vidury nakties. Niekas moteriai neatsakė į jokius jos užduotus klausimus.
Patekusi į kalėjimą ji buvo paskirta į siuvyklą, kurioje daugelis darbuotojų nepakeldavo darbo sąlygų, o reikalavimai nuolat griežtėdavo.
Kartą V.Kras pasiskundė kalėjimų administracijai, jog nebespėja dirbti pagal grafiką, ir netrukus suprato padariusi klaidą.
„Man buvo pasakyta, kad jei neįvykdysiu to, kas paskirta, turėsiu stovėti kaip įkalta lauke.
Tuo metu spaudė 20 laipsnių šaltis“, – tvirtino V.Kras.
Po ginčo kalėjimų administracija moterį kelioms dienoms uždarė į vienutę, kad apmąstytų, ar verta kelti daugiau nepasitenkinimo bangų.
Kalinės tyli, nes bijo
Būdama 20-ies Jelena Fiodorova nuteista už žmogžudystę. Nuo 2007-ųjų birželio iki 2016-ųjų balandžio ji irgi kalėjo „IK-14“.
Ji buvo paskirta dirbti į ligoninę. J.Fiodorova džiaugėsi, kad nereikės dirbti garsiojoje siuvykloje, tačiau ligoninėje matė ne ką geresnių dalykų.
„Čia nuolatos atvesdavo sumuštas kalines. Jaunos ir senos – visos verkdavo, maldaudavo pagalbos. Kreipiausi į J.Kuprijanovą, kad būtų nutraukti šie žiaurumai ir laikomasi įstatymo“, – pasakojo kalinė.
Galiausiai jai pavyko susisiekti su nepriklausomais žurnalistais ir nevyriausybinėmis organizacijomis, kurioms papasakojo visas šokiruojančias detales.
Skubiai buvo pradėta baudžiamoji byla, tačiau taip pat greitai buvo nutraukta.
J.Fiodorova tyrėjams nepasakė nė vienos liudininkės pavardės.
„Jos bijojo prasižioti, nes manė, kad po to jas tame kalėjime tikrai užmuš“, – pasakojo kalinė.
Tikisi sulaukti teisingumo
ŽIV sirgusios 21-erių Lenos likimas vis dar neduoda J.Fiodorovai ramybės.
„2013 metų liepos 13-ąją ji mirė ant mano rankų. Ji buvo jauna mergina, nepaisant diagnozės, galėjo nugyventi ilgą ir laimingą gyvenimą. Iki sugrįžimo į laisvę jai buvo likę vos 40 dienų“, – pasakojo J.Fiodorova.
Ligoninės gydytojai dvi valandas kovojo dėl merginos gyvybės, tačiau jiems nepavyko jos išgelbėti.
„Į ligoninę Lena buvo paguldyta likus dviem dienoms iki mirties. Atrodė, tarsi ji būtų girta, tačiau visas jos kūnas buvo nusėtas mėlynėmis.
Lena buvo sumušta, nes po to, kai jai buvo atliktas antiretrovirusinis gydymas, ji nebegalėjo įvykdyti siuvykloje nustatytos dienos normos“, – pasakojo ligoninėje dirbusi J.Fiodorova.
J.Fiodorova, kaip ir kitos nuteistosios, vis dar tikisi, kad visi, prisidėję prie žiauraus elgesio su kaliniais, sulauks teisingumo.
„J.Kuprijanovas turi būti nuteistas už tai, ką padarė. Jis sugriovė daugelio kalėjime sėdėjusių moterų gyvenimą.
Tačiau ir kiti nėra šventi, bausmės turi būti skirtos ir kalėjimo administracijose dirbusiems asmenims“, – tvirtino J.Fiodorova.
Parengta pagal „Radio Free Europe“ inf.
