Susižavėjimą ir rietenas kėlusiai Barbei – 60 metų: lėlės istorija sužavės visus

Amžinai jauna Barbė pirmą kartą buvo pristatyta 1959 metais Niujorko žaislų parodoje ir iškart tapo populiari, o jos sėkmė neblėsta iki šiol. Amerikiečių firma „Mattel“ 150-yje pasaulio šalių kasmet parduoda po 58 mln. šių lėlių – kas tris sekundes parduodama po Barbę.

Ši lėlė – kaip joks kitas žaislas – taikėsi ir atspindėjo moterų padėties pokyčius, kintančius grožio standartus, socialinius lūžius.

Kompaniją „Mattel“ 1945 m. Kalifornijoje įkūrė Haroldas Mattas Matsonas ir Elliotas Handleris – iš jų vardų sudurtas ir įmonės pavadinimas.

Iš pradžių „Mattel“ gamino nuotraukų rėmelius, tačiau po kurio laiko iš gamybos likučių pradėjo kurti žaislinius baldus lėlėms. Šis produktas pasirodė esąs toks populiarus, kad netrukus įmonė jau gamino vien žaislus.

H.M.Matsonas pašlijus sveikatai pardavė savo akcijų dalį E.Handleriui, o jo pareigas perėmė E.Handlerio žmona Ruth.

Būtent ji praėjus 14 metų nuo „Mattel“ įsteigimo ir sukūrė garsiąją lėlę Barbę.

Žaislas taip išpopuliarėjo, kad R.Handler ėmė juokais save vadinti Barbės mama.

Iš pradžių R.Handler pastebėjo, kaip jos dukra Barbara su draugėmis žaisdavo popierinėmis lėlėmis. Jos kurdavo situacijas ir įsivaizduodavo, jog lėlės yra universiteto studentės, sirgalių šokėjos ar dirbančios moterys.

R.Handler norėjo sukurti tokią lėlę, kuri labiau atitiktų su lėlėmis žaidžiančių mergaičių viziją.

Per šeimos atostogas Šveicarijoje moteris parduotuvėje pamatė Vokietijoje pagamintą lėlę „Bild Lilli“ ir ją nusipirko.

„Bild Lilli“ buvo kolekcinė lėlė, neskirta vaikams žaisti, bet ji tapo R.Handler įkvėpimu.

Beje, Barbė ir Kenas buvo pavadinti Handlerių vaikų – Barbaros ir Kennetho – garbei, o visi lėlių vardai yra Barbara Millicent Barbie Roberts ir Kennethas Seanas Kenas Carsonas.

Kai 1959 metų kovo 9 dieną „Mattel“ pristatė Barbę, kasmetės Niujorko žaislų parodos lankytojai buvo skeptiškai nusiteikę.

Ji labai skyrėsi nuo kitų tuo metu populiarių lėlių, atrodžiusių kaip kūdikiai arba vaikai, – dryžuotu maudymosi kostiumėliu vilkinti Barbė turėjo suaugusios moters kūną.

Akivaizdu, kad parodos lankytojai klydo. Barbei pasiekus parduotuvių lentynas, vaikai jomis iškart susižavėjo, o per televiziją pasirodžius pirmajai reklamai, jos pardavimas šovė į neregėtas aukštumas.

Reklama buvo orientuota į vaikus, o Barbė joje pavaizduota lyg gyvas žmogus. Jau pirmaisiais metais buvo parduota apie 350 tūkst. lėlių.

Žvilgantys ilgi plaukai, lieknas kūnas, besilankstančios kojos ir daugybė madingų drabužių bei aksesuarų – lėlė Barbė netruko tapti ne tik mergaičių numylėtine, bet ir tikra mados ikona.

Pirmąja žvaigžde, kurios garbei 1967 m. buvo sukurta vardinė Barbė, tapo septintojo dešimtmečio supermodelis Twiggy.

Vėliau pasirodė Elizabeth Taylor, Marilyn Monroe, Audrey Hepburn, Franko Sinatros, Jameso Deano, Grace Kelly, Elvio ir Priscilos Presley, Princo Williamo ir Kate Middleton, Beyonce, Heidi Klum, Jennifer Lopez, Katy Perry ir daugelio kitų garsenybių Barbės ir Kenai.

Specialiai Barbei aukštosios mados kolekcijas kūrė visas pulkas dizainerių.

Pirmasis 1985 m. buvo Oscaras de la Renta, o dabar jos spintoje galima rasti daugiau kaip 50-ies dizainerių vardinius drabužius, įskaitant „Christian Dior“, Ralpho Laureno, Veros Wang, Zuhairo Murado, „Givenchy“ ir neseniai anapilin išėjusio Karlo Lagerfeldo kūrinius.

Prieš 10 metų švęsdama penkiasdešimtąjį jubiliejų Barbė netgi surengė savo šou per Niujorko mados savaitę.

„Barbė visada vaizdavo moterį, kuri gali rinktis. Netgi pirmaisiais metais Barbė nesitenkino vien buvimu Keno mergina ir užkietėjusia apsipirkinėtoja.

Pavyzdžiui, ji turėjo drabužių, su kuriais galėjo pradėti karjerą kaip medicinos sesuo, stiuardesė ar naktinio klubo dainininkė. Manau, lėlei iš karto išpopuliarėti padėjo pasirinkimas, kurį simbolizuoja Barbė, – ir ne tik tarp dukrų, kurios vieną dieną sukėlė pirmąją didelę moterų vadybininkių ir profesionalių bangą, bet ir tarp jų mamų“, – apie savo kūrinį yra sakiusi R.Handler.

Iš tiesų Kenas buvo sukurtas tiktai 1961 metais, praėjus 4 metams po Barbės pristatymo.

Per 60 gyvavimo metų Barbė ryžtingai kilo karjeros laiptais ir išbandė daugiau kaip 200 skirtingų profesijų.

Pirmiausia ji buvo paauglė manekenė. Vėliau išbandžiusi mados redaktorės, medicinos sesers, stiuardesės ir sekretorės pareigas, 1965 metais ji tapo astronaute, 1973 metais – chirurge, 1985 metais – ryškiai rožiniu kostiumėliu vilkinčia įmonės vadove, 1989 metais – orlaivio pilote.

Nuo 1992 metų Barbė net šešis kartus varžėsi dėl JAV prezidento posto – deja, nė karto nelaimėjo.

1985 metais buvo pristatyta Barbės televizijos reklamos kampanija „We Girls Can Do Anything“ („Mes, mergaitės, galime padaryti bet ką“), raginusi mergaites tikėti savimi ir savo svajonėmis.

Nuo 2015 metų kuriama Barbių linija „Shero“, skirta įkvepiančioms asmenybėms – šių lėlių modeliais tapo tokios moterys kaip legendinė pilotė Amelia Earhart, Vokietijos kanclerė Angela Merkel, NASA matematikė Katherine Johnson, dailininkė Frida Kahlo, olimpinė boksininkė Nicola Adams, aktyvistė ir modelis Ashley Graham, pirmoji afroamerikietė primabalerina Misty Copeland ir režisierė Ava DuVernay ir daug kitų.

Šiemet „Mattel“ paskelbė pradedanti bendradarbiauti su „National Geographic“. Kartu šios kompanijos ketina sukurti Barbių ir jų aksesuarų liniją, atspindėsiančią moterų vis dar retai besirenkamas profesijas mokslo, tyrimų, tyrinėjimų ir gamtos apsaugos srityse.

Tačiau, nepaisant to, visų laikų populiariausias modelis – 1992 metais pasirodžiusi „Totally Hair“ Barbė ilgais, žemę siekiančiais plaukais. Jų visame pasaulyje buvo parduota daugiau kaip 10 mln.

Barbė nuo pat pradžių stengėsi neatsilikti ne tik nuo mados ir darbo rinkos, bet ir nuo socialinių realijų. Kartais jai sekėsi geriau, kartais prasčiau.

Pati pirmoji Barbė buvo baltaodė ir mėlynakė. Plaukus buvo galima rinktis iš dviejų variantų, blondinės ir brunetės, po dvejų metų – ir raudonplaukės.

1968 metais pristatyta Kristi (Christie), tamsiaodė Barbės draugė. Nuo tada buvo sukurta ne viena skirtingos odos spalvos lėlė, bet jos visos buvo tiktai Barbės draugės.

Pirmosios juodaodė ir Lotynų Amerikos kilmės lėlės, vardu Barbė, pasirodė 1980 metais.

1981 metais „Mattel“ pristatė naują Barbių kolekciją, pavadintą „Pasaulio lėlės“.

Šios kolekcijos lėlės vaizduoja skirtingų tautų ir etninių grupių atstoves ir yra pasipuošusios tradiciniais jų kostiumais.

Bet daugiausia kritikos „Mattel“ kliūva ne dėl madų vaikymosi ar profesijų pasirinkimo ir net ne dėl odos ar plaukų spalvos.

Didžiausia bėda Barbę ištiko, kai kažkas suprato, kad jei Barbara Millicent Roberts būtų tikras žmogus, ant aukštakulnių nuolat stypčiojančios 175 cm ūgio merginos krūtinės, liemens ir klubų apimtis būtų 91, 46 ir 84 cm.

Kaip pavyzdys ir įkvėpimas mergaitėms pateikiama lėlė atrodytų tarsi nesveikai liesa būtybė siaurais klubais ir išpūsta krūtine.

Dėl tokios prieštaros Barbė tapo ne tik menininkų, kaip Andy Warholas, įkvėpimu, bet ir įvairių makabriškų instaliacijų bei protestų objektu.

2015 metais „Mattel“ žengė revoliucinį žingsnį: pristatė naujų kūno formų Barbes: žemesnio ūgio, aukštaūgę ir putlesnę, tai netgi pelnė Barbei vietą ant žurnalo „Time“ viršelio.

Be to, po beveik 60 metų nepertraukiamo aukštakulnių avėjimo Barbei buvo leista juos nusiauti ir pagaliau visa pėda atsistoti ant žemės.

Rodos, įvairovė ir tolerancija – Barbės kūrėjams itin svarbios vertybės, tačiau 2017 metais buvo atšaukta Barbės draugės Beki (Becky), judančios neįgaliojo vežimėlyje, gamyba.

Praėjus dviem dešimtmečiams nuo pristatymo 1997 metais, jos vežimėlis vis dar netilpo pro Barbės svajonių namo duris ir liftą.

Nepaisant kritikos, Barbė turi milijonus mažų ir jau suaugusių gerbėjų visame pasaulyje.

60-metė vokietė Bettina Dorfman sukaupė didžiausią pasaulyje lėlių Barbių kolekciją.

Jos namuose, Guinnesso rekordų knygos duomenimis, – daugiau kaip 15 tūkst. lėlių, nors pati kolekcininkė teigia jų turinti kone 20 tūkstančių.

Pirmąją Barbę ji gavo, kai būdama penkerių gulėjo ligoninėje. Tiksliau, tai buvo ne Barbė, o Midž (Midge), geriausia Barbės draugė, tačiau tai nesutrukdė pamilti šią lėlę visam likusiam gyvenimui.

B.Dorfman rimtai kolekcionuoti Barbes pradėjo 1993 m. ir dabar gali pasigirti tokiais egzemplioriais kaip originali ir reta 1959 metų Barbė, riboto leidimo Twiggy ir Marilyn Monroe lėlės, ir daugeliu kitų vertingų egzempliorių.

Kolekcija vertinama daugiau kaip 250 tūkst. eurų, ir Bettina tikisi, kad vieną dieną ją perims jos dukra Melissa.

Be to, B.Dorfman ne tik kolekcionuoja lėles, bet ir savo namų virtuvėje yra įsteigusi ir „Barbių ligoninę“. Čia ji taiso sulūžusias Barbes, kurias jai žmonės siunčia iš viso pasaulio.

Jian Yangas iš Singapūro gali pagrįstai didžiuotis didžiausia Barbių kolekcija Azijoje. 39 metų vyras save apibūdina kaip „suaugusįjį, kuris vis dar mėgsta žaisti su savo žaislais“.

Pirmąją Barbę jis gavo 1984 m. per Kalėdas, kai jam buvo ketveri. Tiesa, ši dovana buvo skirta jo sesei, bet jis prie Kalėdų eglutės atbėgo pirmas.

Dabar Jian Yangas – išdidus 12 tūkstančių Barbių ir Kenų savininkas.

„Mattel“ duomenimis, pasaulyje yra daugiau kaip 100 tūkst. aistringų Barbių kolekcininkų.

Tačiau šios tūkstantinės kolekcijos – menkniekis, palyginti su tuo, ką iš meilės Barbei daro kiti žmonės.

Iš Brazilijos kilęs Rodrigo Alvesas ištvėrė net kelias dešimtis plastinių operacijų ir šimtus įvairių kosmetinių procedūrų siekdamas tapti gyvu Kenu.

35 metų vyrui sumažinta ir susiaurinta nosis, koreguoti skruostai ir smakras, persodinti plaukai, įdėti krūtinės, pilvo ir sėdmenų raumenis imituojantys implantai, pašalinti keturi šonkauliai.

Gausybė operacijų ir injekcijų R.Alvesą pakeitė neatpažįstamai – jis išties nebepanašus į žmogų. Tačiau svajonė kainuoja brangiai, ir ne tik finansiškai: neseniai gyvajam Kenui plyšo smakro implantas, dėl išimtų šonkaulių jis nuolatos jaučia skausmus krūtinėje ir susiduria su kitomis sveikatos problemomis.

Prieš penkerius metus R.Alvesui buvo diagnozuotas dismorfinis kūno sutrikimas – psichologinė būklė, pasireiškianti nerealistišku savęs vertinimu, perdėtu dėmesiu išvaizdai ir nerimu dėl jos trūkumų.

Lietuvą Barbės, kaip ir daugelis kitų vakarietiškų produktų, pasiekė griuvus geležinei uždangai, todėl žaisdama su jomis auga jau antra karta.

Tiesa, su Barbėmis žaidusių moterų, kurios dabar pačios augina vaikus, nuomonės dėl šios lėlės skiriasi.

3 vaikus – 8 ir 2,5 metų dukteris ir 6 metų sūnų – auginanti Sigita pasakojo: „Sūnus ir mažoji nežaidžia su Barbėmis, o didžioji užsidaro kambaryje ir valandų valandas žaidžia viena – jai tai tarsi atsipalaidavimo būdas, persikėlimas į lėlių pasaulį.“

Mergaitė ne kartą gavo šių lėlių, naujų ir naudotų, dovanų, tad susirinko „gausus 15–20 lėlių būrys“. Tarp jų nebuvo tik Keno, o jo labai reikėjo, tad šiemet ji gavo ir išsvajotą Barbės vyrą.

„Su ja nesame kalbėjusios, kad Barbės figūra nerealistiška, tačiau esu rodžiusi Barbę be makiažo ar tas vadinamąsias apkūnias Barbes – kaip tikras moteris. Pati turėjau vieną Barbę, kai man buvo 13 metų, – modeliavau jai apdarus, kūriau jai namus, baldus, paveikslus. Barbė buvo kaip manekenas mano mini pasauliui. Nesiekiau lygiuotis į ją figūra ar panašiai“, – sakė Sigita.

Uždaroje feisbuko grupėje, kurioje moterys dalijasi informacija apie vaikų auginimą ir šeimos santykius, diskutuodamos apie Barbes dauguma dalyvių apie jas kalbėjo teigiamai – prisiminė, kaip pačios su jomis žaisdavo ir kad tuomet buvo svarbiau ne liaunas Barbės liemuo, o besilankstančios rankos ir kojos, plaukai, kuriuos galima šukuoti, ir galimybė kurti ir žaisti vaidmenų žaidimus.

„Tada tai atrodė tiesiog madingas žaislas, bet dabar suprantu, kad kaip moteriai jis pridėjo daug kompleksų dėl savo kūno“, – svarstė beveik 5 metų dukrą auginanti Agnė. Jeigu mergaitė užsinorėtų tokios lėlės, ji pasistengtų kartu su ja išrinkti tokią, kuri atrodytų kuo natūraliau.

„Man atrodo, kad požiūris į savo kūną ateina iš šeimos, o žaislai tegul būna įvairūs ir be išankstinių etikečių, juolab kad Barbės šiandien nėra vien lieknos, aukštos ir pridažytos“, – savo nuomonę išsakė trijų vaikų mama Miglė.

„Aš esu iš tų žmonių, kuriems tėvai Barbės nenupirko, tad galiu pasakyti, kad man iki šiol skaudu. Pamenu, absoliučiai visos draugės turėjo tikras Barbes su besilankstančiomis kojomis.

Ir apie Keną svajojau, vis prašiau tėvų, bet nesulaukiau. Turėjau namie tik pigių tuščiavidurių lėlės padirbinių.

Man tuo metu buvo nusispjaut į visas diskusijas apie kūno proporcijas, nors gali būti, kad būtent dėl to tėvai ir nenorėjo pirkti Barbės. Šimtąkart svarbiau buvo, kad tos lėlės kojos lankstosi! Iš pykčio kartą net tą vieną pigią lėlę nuskutau plikai ir nupiešiau barzdą – perdariau į Keną.

Juokas juokais, bet iš tikrųjų manau, kad ne visada tėvų principai turi būti aukščiau už paprasčiausią vaikų svajonę.

Aišku, kiekvienas turime įvertinti, kiek tos vaikų svajonės iš tiesų svarbios, o kiek tai tėra vienas iš nuolat besikeičiančių norų“, – svarstė Dovilė.

Šeimos psichologė

„Žaislai ir žaidimai vaiko gyvenime labai svarbūs – tai natūrali mokymosi forma, per kurią vaikas auga ir vystosi. Joks žaislas nėra blogas, jei jis lavina vaizduotę ir kūrybiškumą, o dar svarbiau, kaip tėvai padeda vaikui suprasti jo reikšmę, kokį pavyzdį jam rodo.

Kuo vaikas mažesnis, tuo didesnę įtaką jam daro artimiausia aplinka. Amžiaus tarpsniu, kai su žaislais žaidžiama daugiausia, didžiausią įtaką vaikų pasirinkimui, pomėgiams ir įvaizdžių vertinimui turi tėvai.

Vaikui augant, ypač paauglystėje, svarbesni tampa santykiai su bendraamžiais ir aplinka, bet tėvai lieka visa ko pamatas.

Žinoma, dažnai vaikai užsinori tokių žaislų, kokius turi draugai, ir tai visiškai normalu. Jeigu tėvams atrodo, kad koks nors žaislais ar žaidimas nepriimtinas, svarbiausia yra bendrauti ir kalbėtis su vaiku, paaiškinti, kodėl tai neatitinka jų vertybių.

Tarkime, tėvai yra prieš, kad jų vaikas žaistų su šautuvais. Tuomet reikėtų jam paaiškinti, kodėl – kad jiems labai svarbu bendrauti ir taikiai spręsti konfliktus, o ne šaudyti vienam į kitą, todėl jie nenori, kad vaikas turėtų tokį žaislą.

Taip pat ir dėl Barbių. Jei tėvai mano, kad žaislas yra pernelyg orientuotas į grožio kultą, jie turi su vaiku kalbėtis, jog vaikas priimtų save ir kitus tokius, kokie jie yra, o ne vertintų pagal išvaizdą, ir žaistų su natūraliau atrodančiomis lėlėmis.

Nereikia perlenkti lazdos su draudimais, nes per didelis kategoriškumas naudos neduoda, bet galutinį sprendimą, kokius daiktus vaikams pirkti ir ką jiems dovanoti, priima tėvai.

Galų gale vaikui net nėra būtinas pats žaislas kaip daiktas, kad su juo žaistų, – jei labai norės, pasidarys šautuvą iš šluotos ar nusipieš ir išsikirps Barbę iš popieriaus.

Kartais mergaitės ir berniukai patys renkasi stereotipiškai jiems priskiriamus žaislus, kartais – priešingus. Be to, pomėgiai keičiasi ir pagal amžių. Vaikai tyrinėja ir ieško, ir jei tai ateina iš vaiko vidaus, jo asmenybės ir įgimtų polinkių, linkėčiau tėvams įsiklausymo ir supratimo. Suaugusiųjų pareiga – ne užgniaužti vaiko smalsumą ir svajones, bet pakreipti tinkama linkme.“