Kaimas, kuriam vadovauja moterys: vyrai čia kalba tyliai

Vos tik įžengus į kaimelį pasitinka džiaugsmingi vaikai: „Sveiki atvykę į Noiva do Kordeirą! Ar galime jus palydėti?“ – rašo „Der Stern“.

Moterys nuolat nuoširdžiai ir su meile apkabina viena kitą. Vyrai kalba švelniai ir tyliai – kitaip nei įprasta Brazilijoje, kuri neseniai išsirinko moteris silpnesne lytimi laikantį prezidentą.

Kaimo bendruomenės salėje kabo ne krikščioniškas kryžius ar Brazilijos prezidento portretas, o paprastos senos moters Delinos, vadovaujančios matriarchatui, atvaizdas.

Noiva do Kordeiro kaimo struktūra kitokia. Nėra aikštės su rotuše, nėra bažnyčios – tik bendruomenės namai. Čia visi kaimo gyventojai kartu gamina valgį ir leidžia laisvalaikį.

Kaimas neturi mero, o bažnyčią šioje katalikiškoje vietovėje tiesiog nugriovė.

„Tai buvo geriausias sprendimas“, – mano Noiva do Kordeiro gyventojai.

Ir jų kasdienybė yra kitokia. Vaikai neina į darželį, juos pakaitomis prižiūri šeimos, kad motinos galėtų dirbti ar ilsėtis. Ir senukais rūpinasi ne slaugytojai, o taip pat pakaitomis – kaimynai.

Gyventojų ginčai sprendžiami ne teisme, o kolektyviai teatro scenoje šeštadienio vakarą.

Dėl savo išskirtinės struktūros ir tvarkos bendruomenė atrodo kaip sekta. Bet Noiva do Kordeire nėra jokių draudimų, hierarchijos ir privilegijų. Žmonės gali rūkyti ir gerti, būti homoseksualūs ir ateistai – galimi bet kokie santykiai.

Bet viena yra nustatyta – kaimui vadovauja moterys. Jos lemia politiką ir finansus, joms priklauso lemiamas žodis kultūros, teisingumo ir žemės ūkio klausimais.

Tokioje patriarchalinėje valstybėje, kuri savo prezidentu išsirinko moterų atžvilgiu priešiškai nusiteikusį autokratą Jairą Bolsonaro, atokiose džiunglėse įsikūrusiam kaimeliui vadovauja moterys.

Kokia tvarka čia įsigalėjusi, pasimato jau auštant.

Plyšaujant gaidžiams 20 moterų ir du vyrai įlipa į sunkvežimio pakrovimo platformą. Per kalnuotą Minas Žeraiso valstijos vietovę jie traukia į laukus. Atvykusios moterys įsitaiso ant medinių dėžių ir nuima aitriųjų paprikų derlių. Jau kepina ryto saulė.

Kai kurios pradeda dainuoti – dažnai savo pačių sukurtas dainas apie meilę ir draugystę. Kitos kartoja būsimos teatro pjesės dialogus.

Dar kitos diskutuoja apie kaimo reikalus: kaip pagerinti interneto ryšį, ar reikalinga klinika.

„Tokiu būdu sprendžiame reikalus. Čia, lauke, o ne bendruomenės valdyboje. Dirbdamos tiesiog visą dieną kalbamės tarpusavyje“, – sako nuolat besišypsanti Flavia.

Tai veikiausiai būtų galima pavadinti pagrindiniu demokratijos principu. Bet tokios sąvokos ši jauna moteris šviesiais garbanotais plaukais niekada nėra girdėjusi.

34-erių Flavia su motina ir dešimčia brolių, seserų gyveno lūšnynų kvartale. Nuskurdusią šeimą surado matriarchatui vadovaujanti Delina ir pakvietė apsigyventi Noiva do Kordeiro kaime.

Dabar Flavio yra matriarchato vadovės atstovė spaudai. Be to, ir dramaturgė, lauko darbininkė, muzikos grupės vadybininkė.

„Mūsų kaime kiekvienas daro tai, kas jam patinka. Kodėl turėtume apsiriboti viena veikla?“ – sako Flavia mesdama šimtus aitriųjų paprikų ankščių į dėžę.

Prie Flavios tarp lysvių sėdi Vilma. Apkūnoka, mažo ūgio 42 metų moteris parduoda mėsainius ir kartą per savaitę rūpinasi kaimo vaikais. Tada rengia pagalvių mūšius bei ledų valgymo varžybas.

„Esu vadinama pašėlusia kaimo tetule“, – juokiasi Vilma.

Šalia jos įsitaisiusi 48-erių Leia organizuoja lauko darbus – taip pat mandarinų derliaus nuėmimą ir medžių kirtimą.

Kitur ji būtų vadinama viršininke.

„Mes neturime jokios viršininkės. Perėmiau darbų organizavimą, nes tai man patinka“, – juokdamasi sako Leia.

Šiame kaime nėra nei hierarchijos, nei diferencijuoto atlyginimo. Kiekviena darbininkė gauna per mėnesį 1000 realų (220 eurų).

„Bet didelę šios sumos dalį vėl atiduodame bendruomenei, kad nusipirktume traktorių ar kompiuterį“, – sako Leia.

Tokią kaime tvyrančią tvarką veikiausiai būtų galima pavadinti socializmu, bet moterys nežino, kaip ją apibūdinti.

Po lauko darbų moterys susirenka kolektyviniam valgymui bendruomenės namuose. Prie jų prisideda iš mokyklos grįžę vaikai ir darbininkės iš siuvimo fabriko, kur siuva kostiumus muzikos grupei.

Moterys apsikabina tarsi būtų metų metus nesimačiusios. Iš gretimo namo atsklinda šviežios kavos kvapas. Ją gyventojos skrudina katiliuke, pakabintame virš ugnies.

Ant ilgų stalų moterys padeda jų išaugintus valgomuosius manijokus, šviežiai paskersto galvijo mėsos, namuose kepto pyrago.

Tarp stalų sukinėjasi vaikai, paaugliai padeda didžiojoje virtuvėje. Tokia atmosfera kiek primena jaunimo nakvynės namus, kaimo šventę ir aštuntojo dešimtmečio komunas.

Į salę vežimėliu įvažiuoja vaikščioti negalinti moteris. Tai – Delina Fernandes, matriarchato vadovė.

Paprasta plačia suknele apsirengusios moters lūpų kamputyje smilksta pačios susisukta cigaretė. Deliną greitai apsupa kitos moterys, iškart prasideda pokalbis.

Tarp jų – Rosa, politinė lyderė, ryžtinga moteris, ir Edilane, ekonominių reikalų vadovė, kuri vis ieško naujų Noiva do Kordeiro verslo sričių.

Reikia svarbaus sprendimo. Kaimo gyventojų skaičius auga – netrukus padidės iki 600. Niekas neišvyksta. Gyventojams reikia žemės ir darbų.

Reikia pasitelkti pažįstamus ir intensyvinti žemės ūkį? Ar ieškoti naujų būdų ir vilioti turistus? Daugiau atvirumo ar labiau vadovautis tradicijomis?

Tuo metu prijuostes užsirišę vyrai eilute susėdę prie ilgo medinio stalo. Palinkę virš dubenų jie išima kauliukus iš juodų jabutikabų medžių uogų. Jaunesni vėl imasi darbo – stogų dengimo, santechnikos ar kitų. Viskas be užmokesčio.

Noiva do Kordeire iš tikrųjų įsigalėjęs matriarchatas. Tik gyventojos savo kaimo tvarkos taip nevadina.

Bendruomenės valdymo sistemai apibūdinti moterims nereikia jokių sąvokų ir teorijų. Jos nelaiko savęs ir feministėmis – moterų judėjimo už lygias teises su vyrais dalyvėmis.

Kaimo moterys nėra girdėjusios apie 7-ojo dešimtmečio Amerikos feminisčių lyderę amerikietę Glorią Steinem. Nė viena kaimo gyventoja nesimokė aukštojoje mokykloje.

Į klausimą, kas jų dievaitės, Flavia atsako: „Lady Gaga, mūsų buvęs prezidentas Lula (Luizas Inacio Lula da Silva. – Red.). Mūsų Delina, meilės motina.“

Tai ji sako be mažiausios ironijos ar gėdos. Po to Flavia dar priduria įsimintiną sakinį: „Aš myliu savo vyrą. Tačiau meilė mano bendruomenei ir čia gyvenančioms moterims stipresnė.“

Moterų valdymo ištakos nusidriekia į kaimo istoriją, paženklintą prievarta ir maištavimu, o tai dažnai pasitaikė moterų kovoje už lygiateisiškumą.

Noiva do Kordeirą prieš 130 metų įkūrė Maria Senhorinha – 19-metė mergina, pabėgusi nuo priverstinės santuokos. Ji įsikūrė toli nuo civilizacijos, atokiame žemiausiame slėnyje kartu su vyru, kuriam priklausė jos širdis.

Jie susilaukė devynių vaikų. Šie galėjo vesti arba tekėti už tų, kurių norėjo, nepriklausomai nuo klasės, rasės, religijos. Anuomet tai buvo revoliucinis požiūris.

Griežtai katalikiškoje vietovėje pora buvo izoliuota, išstumta iš prekybos, koneveikiama kaip bedieviai. Bet kaimas augo.

Šeštojo dešimtmečio pabaigoje Marios anūkė Delina ištekėjo už pamokslininko Anisio Pereiros. Jis žengė kitą maištingą žingsnį.

A.Pereira išreiškė abejones tikėjimu: atgaila, išpažintimi, celibatu. Delinos vyras patraukė kaimo gyventojus į savo pusę, tokiu būdu atskyręs nuo valstybės religiją.

Brazilas reiškė abejones ne tik katalikybe, bet ir visomis religijomis. Jis priėjo prie išvados: aš įkūniju tiesą.

A.Pereira įkūrė savo sektą. Nuo tada įteisino moterų priespaudą, uždraudė joms kirpti plaukus ir vartoti priemones apsisaugoti nuo nėštumo. Savo žmonai Delinai neleido sergančių vaikų vežti pas gydytoją. Jis įrodinėjo, kad juos išgydys Dievas. Dėl to trys iš Delinos pagimdytų 15 vaikų mirė.

„Tai buvo teroro režimas. Mano tėvas neatsižvelgė tiktai į vieną dalyką: jo dukterys, kurioms įskiepijo abejonę bet kokia religija, abejojo ir jo nurodymais.

Kodėl negaliu klausytis muzikos, jei ji mane nuteikia džiaugsmingai? Kodėl privalau keturias valandas melstis, nors mirštu iš bado?“ – sakė vyriausioji Delinos duktė Rosa.

A.Pereiro žmona Delina atėmė iš jo valdžią 1995-aisiais pamaldų metu ir tvirtai pareiškė: „Pakaks! Nuo dabar – jokių pasninkavimų!“

Jos duktė Nette pridūrė: „Noriu, kad per mano vestuves skambėtų muzika ir būtų šokama.“

Rosa reagavo radikaliausiai: „Pasidarysiu sterilizaciją.“

Taip moterys nusimetė autokrato jungą ir priėmė ryžtingą sprendimą: atsisakome bet kokios religijos. Ji neša tiktai nelaimes.

Galiausiai buvo prieita prie bendros nuostatos atsisakyti valdymo sistemos, kurioje dominuoja vyrai.

Moterys nutarė gyventi meile artimajam, kaip savo pamoksluose sakė patriarchas, bet be patriarcho. Bendrija, bet be draudimų.

Nuo tada leidžiama vartoti kontraceptines priemones, klausytis muzikos, rūkyti, vartoti alkoholį. Bet svarbiausi principai turi būti pagarba, tolerancija ir seserija.

„Vadovavimą perėmė maišto vadovės – moterys“, – sako Rosa.

O ką apie tai mano jų vyrai?

„Mes pritariame. Mūsų kaimo istorijoje vyrai visada patirdavo nesėkmę. Dabar – moterų laikas“, – tikina jaunesnis Rozos brolis santechnikas Nego.

Jis vedęs 20 metų jaunesnę moterį, mokytoją, kuri namuose laikoma šeimos galva.

„Moterys tinkamesnės politikai. Joms svarbiausia – visuomenės gerovė, o ne kova, jos nesistumdo alkūnėmis. Mūsų kaimas regione vis dar sulaukia priešiškumo. Mes, vyrai, turėtume gintis kumščiais. Mūsų moterys viską sutvarko diplomatiškiau, su meile“, – sako Nego.

Po kelių dienų viešnagės kilniaširdiškumo persmelktas Noiva do Kordeiras atrodo kone šventas. Nejau čia nepasitaiko netinkamo elgesio ar netoleracijos?

Nedrąsus jaunas vyras garbanotais plaukais Ericas prieš dvejus metus pastebėjo, kad jam patinka vyrai. Tačiau nežinojo, kodėl taip yra, nes kaimas buvo toks izoliuotas.

Studijuodamas 100 kilometrų nuo kaimo nutolusiame Belo Orizontės mieste Ericas sužinojo, kad jo potraukis prie tos pačios lyties asmenų vadinasi homoseksualumu.

„Palūžau ir panirau į depresiją. Galiausiai išsipasakojau Motinai Delinai, ji kreipėsi į kaimo moteris: „Padėkite Ericui. Nepalikite jo vieno.“

Jos parašė pjesę, kurioje atkūrė mano istoriją. Į premjerą susirinko visas kaimas.

Tą dieną iš naujo gimiau. Ir po to niekas į mane nešnairavo, neužgauliojo“, – pasakoja Ericas.

Vėliau paaiškėjo, jog kaime yra daugiau gėjų ir lesbiečių. Šiaip jau Brazilijos kaimuose tai – uždrausta tema.

Šie žodžiai Noiva do Kordeire skamba nuolat. Kaimo gyventojų žodžiai panašūs.

„Mes negalvojame tik apie save. Tik tuomet, jeigu kiekvienam žmogui gerai, visiems gerai“, – sako Flavia.

Ar meilė artimui ir nuoširdumas nėra perdėti?

„Visiškai ne. Tai – svarbiausi žmogaus troškimai. Artumas, šiluma, meilė. To norime visi, tiktai dažnai nebepatiriame“, – atsako matriarchatui vadovaujanti Delina.

Galbūt Noiva de Kordeire matriarchatas išsilaiko, nes kaimas atsiribojęs nuo likusio pasaulio?

„Izoliacija nebuvo mūsų noras. Mūsų vaikai mokyklose buvo atskirti. Vyrai negavo jokio darbo. Norime idėjų iš išorės. Bet nežinau, ar gyvenimas už mūsų kaimo ribų yra geresnis“, – sako tik pradinę mokyklą lankiusi 76 metų Delina.