„Aš girdžiu, kaip žmonės kalba apie dalyvavimą, teisingumą, lygybę, skaidrumą, bet beveik niekas neiškelia tikrosios problemos – mokesčių vengimo, tiesa? Ir tai, kad turtingieji paprasčiausiai nemoka to, kas jiems priklauso, – sakė R. Bregmanas. – Jaučiuosi, tarsi dalyvaučiau ugniagesių konferencijoje, kurioje draudžiama kalbėti apie vandenį.“
Vaizdo įrašas iš diskusijos Davose netrukus pasklido internete ir olandas istorikas akimirksniu tapo pasauline žvaigžde.
„ABC News“ skelbia interviu su R. Bregmanu apie filantropiją, gerovės kūrimą ir kodėl mokesčiai nėra ekonominės gerovės stabdis, o būtina jos sąlyga.
– Ar jus nustebino tokia reakcija į jūsų Davose pasakytą kalbą?
– Aš labai nustebau. Penktadienį, paskutinę forumo dieną, grįžau namo į Amsterdamą ir nieko pernelyg nesitikėjau. Kai pasakiau savo trumpą kalbą, reakcija salėje iš publikos buvo gana agresyvi, niekas prie manęs nepriėjo, kad pasakytų: gera kalba. Tiesą sakant, grįžau namo gana blogos nuotaikos. Ir tik po kelių dienų viskas sprogo.
– Be žmonių salėje, ar jūsų pasisakymas išprovokavo kokią nors didesnę diskusiją apie mokesčius ir filantropiją tarp kitų Davoso forumo dalyvių?
– Bijau, kad nelabai. „Mokesčiai“ tokiose vietose kaip Davosas yra draudžiamas žodis. Gali kalbėti apie bet ką – apie švietimą, apie feminizmą, apie klimato kaitą – tik jokiais būdais negalima užsiminti apie mokesčius turtingiesiems. Bet aš pagalvojau: tiesiog privalau kalbėti apie šiuos dalykus, nes visi ignoruoja didžiulį „dramblį kambaryje“. Būtent, kad turime kalbėti apie mokesčius, mokesčius ir dar kartą mokesčius.
– Laisvosios rinkos šalininkai teigia, kad mokesčiai iškraipo rinką ir stabdo ekonomikos augimą.
– Už ką aš pasisakiau Davose – tai mažiau mokesčių žemosioms ir vidurinėms klasėms – žmonėms, kurie išties dirba realų naudingą darbą – ir daugiau mokesčių turtuoliams. Būtent tokią sistemą turėjome praeityje ir tais laikais ekonomikos augimas buvo daug spartesnis, o technologinių inovacijų daugiau.
– Tarkime, tam, kad aš pritarčiau didesniems mokesčiams, turėčiau būti užtikrinta, kad tie pinigai bus panaudoti tinkamai. Vietoje to nuolat girdime apie valdžios neefektyvumą ir korupciją.
– Manau, kad turėtume šiek tiek atsitraukti ir pažvelgti į platesnius tyrimus. Neseniai du olandų ekonomistai atliko įdomų tyrimą, kuriame nagrinėjo 27 tūkst. darbuotojų iš daugiau nei 30 šalių apklausą. Jiems buvo užduotas labai paprastas klausimas: ar manote, kad jūsų darbas yra vertingas?
Pasirodo, 25 procentai visų darbuotojų sako: tiesą sakant, mano darbas niekuo neprisideda prie bendros gerovės. Ir šis skaičius buvo keturis kartus didesnis tarp privataus sektoriaus darbuotojų nei tarp viešojo sektoriaus.
Taigi viešajame sektoriuje yra gausybė vertingų darbų. Prisiminkime gaisrininkus, policininkus, rūpybos darbuotojus, slaugytojus, gydytojus ir taip toliau. Jie atlieka daugybę dalykų, kurių mums išties reikia: švietimas, sveikata. Šiuos darbus dažnai atlieka žmonės, kuriems algą moka valstybė. Taigi manau, kad turime imti kalbėti kitaip apie valstybę, darbą ir tikruosius gerovės kūrėjus.
– Leisiu sau suvaidinti velnio advokatą. Jei tikime liberaliąja demokratija, ar filantropija nėra geresnis idealas, nes tada galim patys nuspręsti, kam skirti savo pinigus?
– Tokiose vietose kaip Davosas filantropija pasitelkiama tam, kad nukreiptų žmonių dėmesį nuo tiesiog nemoralių tuo pačiu metu vykstančių dalykų. Turime milijardierius, naudojančius absoliučiai korumpuotus verslo modelius: savo darbuotojams jie moka mažiau, nei reikia išgyvenimui, jie vengia mokesčių, jie teršia aplinką, o po viso šito jie bando nukreipti mūsų dėmesį sakydami: klausykit, turiu puikų planą šviesti mergaites Ugandoje ar kažką panašaus. Aš nesu nusiteikęs prieš filantropiją – žinoma, įgyvendinkite savo nuostabius planus. Bet pirma susimokėkite mokesčius. Iš mokesčių mes susimokame už civilizaciją ir jie yra būtina sąlyga, kad turėtume gerai valdomą visuomenę.
– Dar vienas dažnai minimas argumentas yra toks, kad didesni mokesčiai neskatina žmonių dirbti ir galvoti išradingai.
– Tikra tiesa, jei didesni mokesčiai užkraunami ant žemesniojo sluoksnio ir viduriniosios klasės. Kitaip sakant, kai apmokestinamas darbas. Aš pasisakau už didesnius mokesčius turtui – žmonėms, kurie tiesiog sėdi atsipalaidavę, kurie savo turtą paveldėjo arba kurių verslo modelis remiasi rentos ištraukimu. Prisiminkime finansinį sektorių. Turime daugybę įrodymų, kad didelė finansų sektoriaus dalis yra visiškai neproduktyvi. Taigi apmokestinę tuos žmones sukursime paskatas nesiimti tokių veiklų ir galbūt jie ims daryti kažką naudingo.
