Kad įgytų pranašumą prieš žudančius vokiečių povandeninius laivus, Antrojo pasaulinio karo įkarštyje britai sugalvojo labai netikėtą planą: pagaminti lėktuvnešį iš milžiniškų ledkalnių. Juk jų apstu, jie visiškai nemokami ir, rodos, tiesiog nenuskandinami. Projektą palaimino pats britų premjeras Winstonas Churchillis.
Per keturis mėnesius ežere buvo pastatytas ir išbandytas prototipas – ir jo dalys vis dar dūla Patricijos dugne. Ledas seniai ištirpo, bet projekto „Habakukas“ legenda gyva iki šiol.
Ledas – strateginė medžiaga
1942 metais viename Britų karo tarnybos skyriuje ekscentriškas mokslininkas Geoffrey Pyke’as laužė galvą, kaip apsaugoti sąjungininkų laivus „povandeninių laivų alėjoje“ – Atlanto vandenyno dalyje, kur nepasiekiami sąjungininkų kariniams lėktuvams karaliavo nacių povandeniniai laivai.
Trūkstant tokių statybinių medžiagų kaip plienas, kodėl gi, manė jis, nepaėmus iš Arkties gabalo ledo ir neatitempus jo į pietus, o tada ant jo bus galima tupdyti lėktuvus.
„Pyke’as buvo lyg koks užsilikęs Viktorijos laikų mokslinčius, į kurį šiandien tikrai nežiūrėtume rimtai, nes jis neturėjo pluošto diplomų. Bet jis turėjo pasitikėjimo savimi“, – sakė Merilando Šv.Marijos koledžo profesorė Susan Langley, šia tema parašiusi savo daktaro disertaciją.
Tuo metu ledas buvo laikomas kone nesunaikinamu: tarptautinis ledo patrulis, įsteigtas ledkalniams naikinti po to, kai vienas jų 1912 m. nuskandino „Titaniką“, pranešė, kad juos susprogdinti nebuvo lengva net torpedomis ir padegamosiomis bombomis.
„Pyke’as manė, kad ledas – nauja strateginė medžiaga, laimėsianti karą, – kalbėjo S.Langley. – Ir W.Churchillis buvo linkęs patikrinti šią idėją.“
Jis nusprendė ambicingą dizainą pavadinti Jo Didenybės laivu „Habakuk“ (angl. HMS Habbakuk) – su klaida parašytu pranašo Habakuko (angl. Habakkuk) vardu, kuris Senajame Testamente rašė: „(...) didžiai stebėkitės, nes jūsų dienomis darysiu darbą, kuriuo jūs netikėtumėte, jei jums kas apie tai pasakotų“.
Didžiausias karo laivas
Pastatyti karo laivą iš ledo – tokia sunki užduotis, kokia tiktai gali būti. „Viena bėda – jei norite, kad nuo ko nors pakiltų lėktuvas, jums reikia bent 50 pėdų (daugiau kaip 15 metrų) virš vandens pakilusio borto. O ledkalniai yra 90 proc. panirę, todėl reikėtų turėti dar beveik 500 pėdų (apie 150 metrų) ledo po vandeniu“, – paaiškino S.Langley.
Tokio laivo būtų kone neįmanoma pajudinti. Be to, kai ledkalnio viršus aptirpsta, jis sukasi ir virsta, o tai sukeltų nemažai bėdų ant jo nutūpusiems lėktuvams.
Galiausiai kilimo ir leidimosi takas turėjo būti pagamintas iš kitos medžiagos, ne ledo, kad lėktuvai galėtų juo naudotis.
„Jie nutarė daryti ledo korpusą, o likusias dalis statyti kaip įprastam laivui – ledas turėjo laikytis užšaldytas naudojant tam tikrą šaldymo sistemą“, – paaiškino mokslininkė.
Sumanytas karo laivas turėjo būti didžiausias iš kada nors pastatytų: 600 metrų ilgio, 60 metrų pločio – daugiau kaip du kartus didesnis už „Titaniką“ – ir 2 mln. tonų svorio, turintis pakankamai erdvės 300 lėktuvų.
Skrosdamas jūras 7 mazgų (13 km/val.) greičiu ir galintis atlaikyti 15 metrų aukščio bangas, jis būtų tapęs slaptuoju W.Churchillio ginklu prieš nacių povandeninius laivus.
1942 metų gruodžio 4 dieną jis patvirtino projektą su žyma „Visiškai slaptai“ ir nurodė pastatyti prototipą.
Visiškai beprotiškas projektas
Britanijai reikėjo ledo, taigi ji kreipėsi į Kanadą.
Eksperimentas buvo perduotas Nacionalinei mokslinių tyrimų tarnybai, o jo vadovu paskirtas Chalmersas Jackas MacKenzie sumanymą pavadino „dar vienu iš tų visiškai beprotiškų projektų“.
Bandymams jis pasirinko Patricijos ežerą Džasperio nacionaliniame parke Albertoje, kur kaip tik buvo nemokamos darbo jėgos šaltinis: ironiška, bet naujojo karinio laivo statyboms buvo pasitelkti dėl moralinių ar religinių įsitikinimų kariuomenėje tarnauti atsisakę šauktiniai iš netoliese įrengtos stovyklos.
„Jiems niekada nebuvo paaiškinta, ką jie stato. Jie tai vadino Nojaus arka. Jie žinojo, kad tai kažkas, skirta karui, bet nežinojo, kas tiksliai“, – sakė S.Langley.
1943 metais pastatytas 18 metrų ilgio prototipinis laivas su sienomis ir grindimis iš medžio ir dervos, šaldymo vamzdžiais ir didžiuliu ledo gabalu iš ežero.
„Jis atrodė kaip didžiulė batų dėžė su didžiuliu ledo luitu viduryje ir šaldymo vamzdžiais, apsivijusiais aplink lyg šonkauliai. Ledo viduryje buvo įšaldytas mažesnis stačiakampis su šaldymo įranga“, – pasakojo tyrėja.
Ant viršaus buvo uždėtas stogas, kad apsaugotų konstrukciją nuo aplinkos poveikio ir užmaskuotų ją kaip valčių prieplauką.
Laivas veikė, bet pasiplaukiojimai juo nebuvo sklandūs. Dalis vamzdžių atkeliavo brokuotų, tad šaldymui nebuvo galima naudoti vandens ir vietoj jo buvo pumpuojamas oras.
Be to, abejonių kėlė ledo tvirtumas ir pačios konstrukcijos patikimumas.
Nors tuo metu G.Pyke’as atrado, kad užšaldžius vandens ir medžio pjuvenų mišinį gaunama kur kas geresnė statybinė medžiaga, ji nebuvo panaudota statant prototipą. O ir „Habakukui“ reikalingo didžiulio jo kiekio gamyba atrodė nepraktiška.
Trys lemiami veiksniai
Bandymai parodė, jog ledo laivas nebuvo vien fantazija. Tačiau 1943 metų viduryje projektas pradėjo skęsti.
Jo baigtį, anot S.Langley, nulėmė trys veiksniai. Pirma, nuolatinė bazė Šiaurės Atlante galėjo būti įkurta Islandijoje, bet šalis nusprendė nejaučianti plūduriuojančių aerodromų poreikio.
Antra, pradėti naudoti naujesni lėktuvai, galintys ore praleisti daugiau laiko. Ir galiausiai centimetrinio radaro ištobulinimas leido tiksliau sekti vokiečių povandeninius laivus.
Sėkmė kare pradėjo šypsotis sąjungininkams.
„Šie trys dalykai lėmė, kad net nebaigtas įgyvendinti jis jau buvo pasenęs, – apie sumanymą sakė istorikė. – Jis buvo gyvybingas, bet ne tokiu mastu, kokio norėjo W.Churchillis, ir ne tokiu greičiu, kokio jis tikėjosi. Buvo įmanoma sukonstruoti laivą, bet nepraktiška jį iš tikrųjų naudoti.“
1943 metais bandymai Kanadoje buvo sustabdyti ir apie tai pranešta W.Churchilliui.
Kas ežero dugne?
Kai projekto buvo atsisakyta, šaldymo įranga buvo išmontuota, o likusi dalis tiesiog palikta, kol nugrimzdo į ežerą.
Nors dauguma vietos gyventojų numanė, kas tuomet vyko, projektas apaugo legendomis.
S.Langley, kuri yra ir povandeninės archeologijos ekspertė, 1982 metais nugirdo pokalbį apie lėktuvą iš ledo, nuskendusį Patricijos ežere.
„Pamaniau, kad tai neįmanoma, tačiau norėjau sužinoti daugiau“, – sakė moteris.
Savo mokslinius tyrimus ir nardant prie laivo nuolaužų surinktus duomenis S.Langley apibendrino daktaro disertacijoje, o dabar apie tai rašo knygą.
Laivo griaučiai nugrimzdę įstrižai, giliausias kampas – 100 pėdų (apie 30 metrų) gylyje. Tai sudėtingas nėrimas, nes ežeras tyvuliuoja Uoliniuose kalnuose, 1,2 km aukštyje virš jūros lygio, dėl to padidėja dekompresinės ligos rizika.
„Tai sekliausias ežero kraštas, tad jeigu gebate panerti 85 pėdas (26 metrus) – o tai geba dauguma narų, galite atvykti ir pasižiūrėti patys“, – siūlė mokslininkė.
Tačiau vertėtų paskubėti, nes iš „Habakuko“ likę nedaug.
„Jo būklė dabar baisi, beveik visai sukiužęs, – pabrėžė S.Langley. – Dėl to kaltas laikas ir Žemės trauka. Jis buvo numylėtas iki mirties, nes jis toks neįprastas, dėl to žmonėms ir patinka ši istorija.“
Parengta pagal CNN informaciją.
