Šiomis prieškalėdinėmis dienomis Jungtinės Karalystės kalakutų augintojai džiaugsmingai trina rankomis.
Mat, kaip ir kasmet, prie šventinio Kalėdų stalo šiemet prisėsiančios britų šeimos iš viso suvalgys per 10 mln. kalakutų.
Turint omenyje, kad vieno vidutinio 5 kg sveriančio paukščio kaina siekia bemaž 30 svarų (per 33 eurus), lengva apskaičiuoti, kad ūkininkai susižers šimtamilijonines pajamas.
Būtent todėl Anglijos, Velso, Škotijos ir Airijos paukščių fermeriai per kiekvienas Kalėdas pakelia taures viskio, džino arba punšo už žmogų, kurio dėka jų verslas gruodžio mėnesiais suklesti, – už genialų XIX amžiaus rašytoją ir aistringą kepto kalakuto gerbėją rašytoją Ch.Dickensą.
Daugiau nei prieš pusantro amžiaus Ch.Dickensas itin daug prisidėjo prie visos virtinės naujų kalėdinių tradicijų įdiegimo Viktorijos laikų Britų imperijoje.
Ypatingo kūrinio metinės
Šiemet padėkoti pasaulinės literatūros klasikui yra ypatinga proga – lygiai prieš 175 metus, 1843-iųjų gruodį, Ch.Dickensas savo lėšomis pirmąkart išleido nepakartojamą novelę „Kalėdų giesmė“.
Keptam Kalėdų kalakutui šioje knygelėje, iš karto sulaukusioje fenomenalaus pasisekimo visoje Viktorijos laikų Britanijos imperijoje ir už jos ribų, skirtas ypatingas dėmesys.
Juk būtent šį įspūdingo dydžio bei skonio paukštį niūrusis ir pagiežingasis šykštuolis Ebenyzeris Skrudžas siunčia ujamam savo darbuotojui Bobui Kratčitui ir jo šeimai.
Tokia dosnia dovana Skrudžas veiksmais, o ne tik žodžiais išreiškia atgailą ir siekia atsiprašyti pavaldinio už visas padarytas skriaudas. Be to, palinki visai jo šeimai linksmų bei sočių švenčių.
„Daug kas mėgsta sakyti, kad Ch.Dickensas yra žmogus, kuris sukūrė šiuolaikines Kalėdas. Taip teigti galbūt kiek per drąsu.
Tačiau nėra abejonių, kad savo trumpute genialia novele „Kalėdų giesmė“ jis sugebėjo itin tiksliai užčiuopti tikrąją šios šventės dvasią, – „Lietuvos rytui“ sakė Ch.Dickenso memorialinio muziejaus Londone kuratorė Frankie Kubicki. – Ch.Dickensas apibrėžė Kalėdas kaip džiaugsmingą dalijimąsi tuo, ką turi, krikščioniškos atjautos, labdaros ir bendruomeniškumo laikotarpį.
Tos knygos žinia gana paprasta, bet labai galinga.“
Ch.Dickensas novelę parašė vos per 10 savaičių 1843-iųjų rudenį, gana skubėdamas. Jis žūtbūt norėjo, kad knygelė pasiektų skaitytojus dar prieš Kalėdas. Ir neapsiriko – ji tiesiog skriejo nuo parduotuvių lentynų.
„Toks populiarumas apstulbino net patį rašytoją. Bet ar verta stebėtis – juk Ch.Dickensas sukūrė vieną išraiškingiausių, lengviausiai atpažįstamų personažų pasaulinėje literatūroje – Skrudžą.
Jis iki šiol keliauja iš knygos į miuziklų, dramos teatrų scenas, į televizijos ir kino ekranus. Kone kasmet pasirodo bent po vieną naują filmą apie Skrudžą“, – vardijo F.Kubicki.
Neatskiriamas nuo šventės
Be populiariosios „Kalėdų giesmės“, anglų klasikas yra dar parašęs bent 22 apsakymus, tiesiogiai susijusius su Kalėdų laikotarpiu.
Jaukiame, vos 14 nedidukų kambarių turinčiame Londono muziejuje greitai įsitikini, kad Ch.Dickensas ir Kalėdos iš tiesų yra neatskiriami.
Subtiliai išpuoštame rašytojo name dabar veikia speciali paroda, pavadinta „Maistas, šlovingasis maistas! Vakarienė su Dickensu“.
Be kalėdinės dvasios, name juntama ir paties rašytojo aura: būtent šis iš išorės niekuo neišsiskiriantis terasinis namas 1837 m. tapo pirmuoju jaunavedžių Charleso ir Catherine Dickensų būstu.
Kai po trejų metų jaunoji pora kraustėsi į didesnį namą, Catherine jau buvo susilaukusi trečiojo pametinuko. Iš viso jie turėjo dešimt atžalų.
Į šiuos namus 25 metų Charlesas atvyko kaip pradedantis literatas, pasirašantis Bozo slapyvardžiu. Bet vos kelerių metų Ch.Dickensas jau buvo XIX a. tarptautinė superžvaigždė.
Būtent šiuose namuose Dauti gatvėje jis parašė vieną žinomiausių romanų „Oliveris Tvistas“.
Čia buvo kuriama ir dalis „Misterio Pikviko užrašų“.
Maistas – reikšmingas simbolis
Maisto ir alkio tema šiuose kūriniuose itin svarbi, ypač knygoje „Oliveris Tvistas“.
„Kas nežino frazės „Prašau, sere, ar galiu gauti dar vieną porciją?“ Ją ištaria alkanas mažasis našlaitis Oliveris, pakliuvęs į sukčių ir vagišių gaujos vado Feigino rankas. Ne tik šiame, bet ir daugelyje kitų Ch.Dickenso romanų maistas nėra tik kasdienis būdas pasisotinti“, – „Lietuvos rytui“ sakė ką tik išleistos knygos „Vakarienė su Dickensu“ autorė Pen Vogler.
Pasak jos, maistas jo kūryboje įgyja moralinę ir emocinę prasmę. Todėl maistas ar jo trūkumas Viktorijos laikų Anglijoje yra viena pagrindinių temų, besidriekiančių per visą rašytojo kūrybą.
„Mums, dabartiniams Ch.Dickenso gyvenimo ir veiklos tyrinėtojams, atrodo neįtikėtina, kad rašytojo bendraamžiai anuomet nežinojo vieno itin svarbaus jo asmeninės biografijos periodo, – pasakojo P.Vogler. – Vaikystėje ir paauglystėje jaunasis Charlesas pats gana dažnai būdavo alkanas. Jo tėvas Johnas buvo švaistūnas ir dažnai skendėjo skolose.
Kai Ch.Dickensui buvo vos 12 metų, visa šeima kartu su tėvu buvo uždaryti į skolininkų kalėjimą Pietų Londone.
O paauglystėje Charlesas nėjo į mokyklą – buvo priverstas dirbti po 10 valandų per dieną, klijavo etiketes ant puodų. Jis uždirbdavo mažai, o grįždamas iš darbo Londono Čaring Kroso rajone godžiai žiūrėdavo į maisto parduotuvių vitrinas.“
Pasak rašytojos, Ch.Dickensui alkio jausmas įsirėžė visam gyvenimui. Tai puikiai atsispindėjo ne tik jo romanuose, bet ir visuomeninėje veikloje: Ch.Dickensas aistringai kovojo už socialines vaikų teises, ypač už teisę į saugią pastogę ir šiltą maistą.
„Vargu ar verta stebėtis, kad tapęs žymiu ir pasiturinčiu rašytojas atsigriebė su kaupu už alkanus vaikystės metus“, – sakė P.Vogler.
Rengė ypatingas vaišes
Rašytojo ir jo žmonos organizuojami vakarėliai, ypač per Kalėdas, apie 1840–1850 metus, Londone buvo įgiję kone legendinį statusą.
Pas Dickensus lankydavosi Viktorijos laikų literatūros, teatro, tapybos, muzikos ir politikos pasaulio grietinėlė. Po gausių vaišių dažnai vyko kūrinių skaitymas, mėgėjiški spektakliukai, kuriuose vaidindavo ir pats rašytojas bei jo gausus atžalų būrys.
Ch.Dickensas mėgo šokti ir dainuoti. Kilnoti kojas jam sekėsi puikiai, o balso ar muzikinės klausos jis visai neturėjo.
„Nors Ch.Dickensas savo romanuose dažnai gana kritiškai, netgi satyriškai aprašė aristokratijos ar turtuolių puotas bei pasilinksminimus, jo ir žmonos Catherine rengiami vakarėliai buvo itin rafinuoti.
Rašytojo žmona buvo puiki virtuvės žinovė, ji apie 1850-uosius netgi išleido receptų knygą, pavadintą „Ką šiandien valgysime vakarienei?“ – sakė muziejuje dirbanti F.Kubicki.
Tiesa, Catherine tai padarė prisidengdama slapyvardžiu. Knygoje patariama, kaip paruošti maistą kamerinei aplinkai – 2–3 svečiams ir kaip surengti banketą 20 asmenų.
Žinoma, Catherine virtuvėje nesidarbavo viena: Dickensų virtvėje nuo ryto iki vakaro plūkėsi net keturios virėjos.
Jos privalėjo laikytis ypatingos švaros ir higienos, nes maistas buvo ruošiamas tuometės imperijos grietinėlei, įskaitant aukštus Lordų arba Bendruomenių Rūmų atstovus.
„Švarą Dickensų virtuvėje palaikydavo ir kiek neįprasti sanitarai – ežiukai. Jie suėsdavo visokius vabzdžius – nuo skruzdžių iki tarakonų“, – pasakojo F.Kubicki.
Reikėjo laikytis grafiko
Rašytojas savo rengiamus vakarėlius panaudodavo kaip tam tikras kūrybines laboratorijas.
Jis atidžiai klausydavosi tiek rimtų diskusijų ekonomikos klausimais, tiek ir lengvabūdiškų plepalų. Tai buvo penas jo naujoms kūrybinėms idėjoms.
Tiesa, svetingumu ir vaišingumu garsėjęs Ch.Dickensas turėjo ir vieną keistoką pedantišką bruožą: jis nekentė nepunktualių, per anksti ar juolab per vėlai atvykstančių svečių.
„Dabartiniais laikais kai kas jį gal net pavadintų anglišku terminu „control freak“ – per daug situaciją kontroliuoti siekiančiu asmeniu.
Viktorijos epochoje buvo nerašyta taisyklė: kuo aukštesniam visuomenės sluoksniui priklausai, tuo vėliau rengi pietus ir vakarienes.
Bet savo ranka rašytuose kvietimuose Ch.Dickensas labai dažnai nurodydavo gana keistą laiką: pavyzdžiui, kad visi vakarienės susirinktų be penkiolikos minučių septintą ar penkiolika minučių po septynių. Ir to grafiko reikėjo griežtai laikytis“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo Louisa Price, parodos „Maistas, šlovingasis maistas!“ kuratorė.
Laimė, kad kaip tik tuo metu Londone buvo imta statyti daug viešų laikrodžių bokštų, įskaitant ir Parlamento Didįjį Beną, todėl svečiams buvo kiek lengviau.
Be to, dėl traukinių tvarkaraščių Viktorijos epochoje laikrodžiai buvo kur kas griežčiau sinchronizuojami.
„Visų pas Dickensus nepavėlavusių svečių laukdavo itin išradingi pietūs: nuo austrėmis įdarytos avienos ar bifštekso pudingo iki Dickensų šeimos firminio „Dvyliktosios nakties“ torto ar rašytojo firminio kokteilio – punšo su konjaku, romu, juodąja arbata ir citrinomis. Ir jokiu būdu negalima pamiršti, kad Ch.Dickensas buvo itin didelis kalakutienos mėgėjas“, – pabrėžė L.Price.
Kalakutas – puotų paukštis
Įrodymų, kad kalakutai buvo svarbi šventinio valgiaraščio dalis Dickensų namuose, apstu. 1840 metų sausio 2 d. Charlesas parašė padėkos laišką savo draugams leidykloje, kurie Kalėdų proga jam padovanojo būtent šį paukštį.
„Mielieji ponai, aš nusprendžiau nerašyti jums padėkos tol, kol nesuvalgysiu viso kalakuto, taip įrodydamas jums, kokią nuostabią dovaną gavau.
To palaiminto paukščio paskutinį gabalėlį aš suvalgiau tik vakar ryte. Kartoju: tik vakar, sausio 1-ąją!“ – lyg vaikas džiūgavo genialusis rašytojas.
„Yra dar smagesnė istorija apie Ch.Dickenso aistrą kalakutienai. Prieš vienas Kalėdas jis užsisakė iš vieno Norfolko grafystės fermerio, kad jam traukiniu būtų atvežtas prizą laimėjęs kalakutas.
Kai sutartą dieną ir sutartu laiku nebuvo atvežtas joks paukštis, įsiutęs klasikas parašė bene trumpiausią ir pikčiausią laišką per savo karjerą. Didžiosiomis raidėmis jis išraitė: „Kur mano kalakutas?“
Tik vėliau išaiškėjo, kad traukinio vagonas užsidegė ir rašytojui skirtas kalakutas iškepė gaisre. Nuo gaisro nukentėjusieji mielai sukirto paskrudusią kalakutieną“, – pasakojo P.Vogler.
Beje, ne Ch.Dickensas pirmasis susiejo šį paukštį su puotomis ar šventiniu stalu. Dar XVI amžiuje karalius Henrikas VIII mėgo kalakutieną.
Jau tuomet aukštoji aristokratija Kalėdoms valgydavo fazanus, gulbes ar net povus. Arba elnieną bei šernieną.
O nuo karalienės Elžbietos I laikų tipiškas žiemos švenčių periodo patiekalas buvo kepta žąsis.
Giesmė atspindėjo realybę
Žinoma, Viktorijos laikų Anglijoje keptą kalakutą ant Kalėdų stalo išgalėdavo patiekti tik aukštesnių visuomenės sluoksnių nariai.
Ką gi per šventes prieš pusantro šimto metų krimsdavo eiliniai Londono gyventojai ir jų šeimos?
„Vargingesni žmonės valgydavo tai, ką išgalėdavo nusipirkti. Jau nuo rudens Londono ar Mančesterio darbininkija taupydavo per specialius „žąsų klubus“, kad prieš pat Kalėdas galėtų nusipirkti žąsį. Vargšams delikatesas buvo ir marinuota kiaulės šlaunis ar kepti balandžiai“, – sakė P.Vogler.
Greitai augusio pramoninio Londono darbininkai buvo iš tolimesnių grafysčių kaimų su visomis šeimomis atvykę žmonės. Dauguma jų prarado ryšį su savo giminaičiais, dar besiverčiančiais žemės ūkiu.
Tokioms šeimoms gauti mėsos iš giminių jau būdavo sunkiai įmanoma, o uždirbtų pinigų bent kiek geresnei paukštienai ar jautienai dažniausiai neužtekdavo.
„Todėl XIX amžiaus viduryje atsirado ši gana nemaža klasė žmonių, kuriems buvo sunku prasimanyti maisto, jau nekalbant apie šventinį stalą.
Todėl 1843 metais išspausdinta Ch.Dickenso „Kalėdų giesmė“ atskleidė skaudžią visuomeninę problemą pramoninės revoliucijos miestuose“, – teigė P.Vogler.
Savo „Kalėdų giesmėje“ Ch.Dickensas rašė ne tik apie padovanotą kalakutą, bet ir apie kitą Kalėdų patiekalą – pudingą.
„Iki Ch.Dickenso novelės britai pudingą, tradiciškai vadinamą slyvų pudingu, netgi jei jame nėra jokių slyvų, valgydavo per visą žiemą.
„Kalėdų giesmėje“ rašytojas aprašo, kaip neturtinga Kratčitų šeima gaminasi tokį pudingą. Tačiau Ch.Dickensas šį skanėstą, kuris daromas iš miltų, džiūvėsių, kiaušinių ir įvairių džiovintų vaisių, pavadino būtent kalėdiniu pudingu. Ir ši asociacija labai prigijo.
Todėl kai milijonai britų šeimų šįmet sės prie Kalėdų stalo, labai tikėtina, kad jiems bus patiekti šie du nacionaliniai patiekalai. Be jokių abejonių, abu juos išpopuliarino įtakingasis Kalėdų entuziastas Ch.Dickensas“, – tvirtino maisto istorikė ir knygos „Vakarienė su Dickensu“ autorė P.Vogler.
