Jungtinių Amerikos Valstijų ambasada Kuboje – šešiaaukštis bokštas, 1953 metais pastatytas pajūryje greta Malekono krantinės.
Kone 50 metų jis buvo visiškai apleistas. Kol Kubos ir JAV diplomatinius santykius kaustė ledas, vandenyno druska ir drėgmė rūdimis pavertė marmurinį pastato fasadą laikiusias vinis.
Kad krintančios marmuro šukės ko nors nepersmeigtų, pavojingiausią pastato dalį darbininkai apjuosė apsaugine tvora.
Tarsi sprogimas galvoje
Audrey Lee, penktą dešimtį įpusėjusi JAV Užsienio tarnybos karjeros tarnautoja (saugant privatumą vardas jos pačios prašymu pakeistas), darbavosi mažame kabinete pirmame ambasados aukšte.
Jos gyvenimas Havanoje buvo puikus, tačiau kartu ir paprastas: kartu su vyru ir dvylikamečiais dvyniais ji įsikūrė ramioje diplomatų kaimynystėje, vairavo visureigį ir kasryt juo 7 val. 30 min. atvykdavo į darbą. Būdama patyrusi specialistė Kuboje ji jautėsi tvirtai – iki vieno neįprasto incidento.
Tais pačiais metais, kai šeima grįžo į Havaną po atostogų, virtuvėje juos pasitiko bjaurus tvaikas: šaldiklis buvo išjungtas iš elektros lizdo. Audrey su vyru išmetė sugedusį maistą, vėl įjungė šaldiklį ir grįžo prie įprasto gyvenimo, pernelyg nesureikšmindami to, kad kažkas galbūt lankėsi jų namuose, kol jie buvo išvykę.
Kovo 17-osios vakarą A.Lee, kaip įprasta, grįžo namo iš darbo, paruošė vakarienę ir pavalgė virtuvėje kartu su savo dvyniais. Vyras buvo išvykęs darbo reikalais. Po vakarienės vaikai užlipo į antrą aukštą pažaisti kompiuteriu.
Buvo maždaug 20 val., moteris plovė indus. Dėl virtuvėje įjungtos šviesos buvo sunku matyti, kas dedasi už lango, bet ji žinojo, kad lauke stovi medinė būdelė, iš kurios Kubos policija stebėdavo aplinką.
Staiga A.Lee pajuto lyg sprogimą galvoje, tada – duriantį skausmą, stipriausią, kokį buvo patyrusi per visą savo gyvenimą. Apimta panikos ji ėmė tankiau kvėpuoti. Ambasadoje A.Lee buvo girdėjusi gandų apie kolegas, tapusius paslaptingų „garsinių atakų“ aukomis, bet niekas nežinojo nei kas tai per atakos, nei kas jas sukėlė.
Skausmui stiprėjant ji prisiminė ambasadoje nugirdusi apsaugos pareigūną kalbant, kaip reikėtų elgtis tokiu atveju.
„Dink iš ten“, – sakė jis. A.Lee tai suprato kaip nurodymą pasitraukti iš vietos, kurioje ją užklupo skausmas.
Ji nusigavo į svetainę ir po kelių minučių sugebėjo suimti save į rankas.
Patikrinusi, ką veikia dvyniai, ji nuėjo prigulti į miegamąjį, bet skausmas neleido jai užmigti.
Kitą rytą A.Lee vis dar skaudėjo galvą. Per pusryčius sūnus paprašė perskaityti dribsnių sudėtį, bet ji tik stumdė dėžę artyn ir tolyn, niekaip negalėdama sutelkti dėmesio.
Keistų atakų virtinė
Kelias savaites ji dažnai jautė svaigulį ir prarasdavo pusiausvyrą, o kartais eidama tiesiog atsitrenkdavo į duris.
Net ir būdama vienoje vietoje jautėsi taip, tarsi judėtų: jausmas, anot jos, panašus į tą, koks būna žengiant pirmuosius žingsnius po pasivažinėjimo riedučiais.
Naktimis moteris nusnūsdavo vos vieną ar dvi valandas. Bendradarbiai ėmė pastebėti neįprastą jos užmaršumą.
Kartą A.Lee su kolega susitarė, kad drauge vyks tvarkyti poros reikalų. Kai po penkių minučių jis, grįžęs į jos kabinetą, paklausė: „Ar pasiruošusi?“, ji nustebusi atsakė: „Pasiruošusi kam?“
Nenorėdama pasirodyti esanti našta A.Lee apie savo būklę darbe niekam nepranešė – nei diplomatinės misijos vadovui Jeffrey DeLaurentisui, nei jo pavaduotojui Scottui Hamiltonui. Bet jie jau žinojo, kad vyksta kažkas keisto.
Nuo 2016 m. gruodžio 30 d. iki 2017-ųjų vasario 9 d. mažiausiai trys JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) agentai, Kuboje dirbę su diplomatine priedanga, pranešė apie keistus potyrius, po kurių rimtai sušlubavo jų sveikata.
Kai agentūra atsiuntė pastiprinimą, buvo paveikti dar mažiausiai du nauji agentai.
„Nekaltasis susitrenkimas“
Visi nukentėjusieji pasakojo jautęsi taip, lyg jiems galvą daužytų nematomos spaudimo bangos.
Kitaip nei A.Lee, CŽV agentai dar sakė girdėję kurtinantį garsą, panašų į cikadų čirpimą, kuris sklido jiems einant iš vieno kambario į kitą, bet liaudavosi vos pravėrus lauko duris. Dalis aukų teigė jautęsi taip, tarsi būtų atsidūrę kažkokios galingos energijos sraute.
Amerikiečiai kentė galvos skausmus, svaigulį ir daugybę kitų simptomų. Juos tyrę medikai vėliau aptiko smegenų pažeidimų, panašių į smegenų sukrėtimus, kuriuos sprogstant pakelės bomboms patirdavo Irake ir Afganistane tarnaujantys kariai. Bet šiuo atveju nebuvo jokio fizinio smūgio žymių. Vienas specialistas tai apibūdino kaip „sutrenkimą be smūgio“.
Douglasas Smithas, kuris vadovavo Pensilvanijos universitete nukentėjusiuosius tyrusiai komandai, neslėpė nuostabos: „Niekas iš mūsų iki tol nebuvo matę nieko panašaus.“ Varginanti, skausminga būklė net neturėjo pavadinimo, tad dalis pacientų ją ėmė vadinti tiesiog „dalyku“.
Pasak D.Smitho, tokie pavadinimai kaip „nekaltasis susitrenkimas“ ar „Havanos sindromas“ buvo sugalvoti gerokai vėliau.
O CŽV ekspertai buvo visiškai suglumę dėl naujo bauginančio pavojaus – vienos didžiausių medicinos ir šnipinėjimo paslapčių, į kokią amerikiečiai užsienyje nebuvo įsivėlę nuo pat Šaltojo karo laikų.
Kubiečių entuziazmas
Dar prieš metus, 2016-ųjų kovą, Barackas Obama atskrido į Havaną iškilmingai atšvęsti JAV ir Kubos diplomatinių santykių atkūrimo.
Po daugiau kaip pusės amžiaus susipriešinimo JAV vadovas rėžė kalbą Havanos Didžiajame teatre, o jam šypsojosi ir plojo Kubos prezidentas Raulis Castro.
„Atvykau čia palaidoti paskutinių Šaltojo karo tarp abiejų Amerikų liekanų“, – sakė B.Obama.
Iš tiesų slaptos derybos dėl Kubos ir JAV santykių normalizavimo vyko jau kelerius metus. Netrukus po perrinkimo antrajai kadencijai, 2012-ųjų lapkritį, B.Obama vesti derybas su kubiečiais paskyrė Benjaminą Rhodesą, vieną artimiausių savo patarėjų nacionalinio saugumo klausimais.
Tik B.Rhodesas menkai išmanė apie Kubą ir beveik nemokėjo ispaniškai, tad į pagalbą pasikvietė Havanoje anksčiau tarnavusį Nacionalinės saugumo tarybos pareigūną Ricardo Zunigą.
B.Obama į santykių su Kuba atnaujinimą žvelgė kaip į dalyką, kurį būtų „malonu turėti“, bet ne „būtina turėti“ – taip situaciją apibūdino vienas buvęs jo administracijos darbuotojas. R.Castro to reikėjo daug labiau.
Pastarąjį dešimtmetį komunistinės Kubos ekonomika laikėsi ant subsidijuotos naftos, kurią jai tiekė Venesuela. Bet dabar Venesuelos prezidentas Hugo Chavezas vadavosi mirtimi nuo vėžio, tad Kubos lyderiams žūtbūt reikėjo rasti naują pajamų šaltinį.
Kai R.Castro deryboms vadovauti paskyrė savo sūnų Alejandro, R.Zuniga pasijuto užtikrintas, kad kubiečiai rimtai nusiteikę siekti susitarimo.
Rusijos agentų šešėlis
Prieš pirmąjį susitikimą B.Rhodesas JAV žvalgybos analitikų paprašė jam pateikti kiek galima daugiau informacijos apie Raulio ir Alejandro Castro praeitį ir ketinimus.
Viešai prieinami šaltiniai skelbė, kad Alejandro yra įgijęs inžinerinį ir tarptautinių santykių išsilavinimą ir išleidęs knygą „Teroro imperija“ apie tai, kaip jis vertina JAV imperialistinę istoriją.
Jis dirbo Vidaus reikalų ministerijoje, turėjo pulkininko laipsnį ir buvo žinomas El Tuerto, t.y. Vienaakio, pravarde. Sklandė gandai, kad jis prarado regėjimą viena akimi per Kubos karinius veiksmus Angoloje.
Analitikai sakė, kad jis veikiausiai yra trečias pagal įtaką žmogus Kuboje po savo tėvo Raulio ir dėdės Fidelio Castro. Remiantis ankstesniais pranešimais, R.Castro sūnų buvo paskyręs vadovauti šalies kontržvalgybai.
Bet informacijos apie vidinius Kubos svarstymus analitikai faktiškai neturėjo. Buvęs žvalgybos pareigūnas, minėtu laikotarpiu dirbęs su B.Rhodesu ir R.Zuniga, sakė: „Skridome aklai.“
Slapti derybininkų susitikimai vyko neutralioje teritorijoje – Kanados miestuose Otavoje ir Toronte, o pačios derybos, nepaisant visų galimų kliūčių, vyko stebėtinai greitai ir sėkmingai.
Jau neminint tarp Kubos ir JAV dešimtmečius tvyrojusios įtampos, amerikiečiai nerimavo, kad apie derybas sužinos ir joms sukliudyti mėgins Rusijos žvalgyba.
„Rusai tikrai būtų norėję suknisti mums reikalus Kuboje“, – sakė B.Rhodesas.
Tuo metu vis labiau augo JAV ir Rusijos priešprieša dėl Ukrainos, ir B.Rhodesas spėjo, kad Maskva veikiausiai svarsto: „Jūs esate mūsų kieme, tad mes pridarysime jums rūpesčių jūsiškiame.“
Kai 2014-ųjų sausį B.Rhodesas ir R.Zuniga atvyko į viešbutį netoli Toronto oro uosto, kur buvo suplanuotas susitikimas su A.Castro, vestibiulyje prie jų priėjo jauna pora, išsitraukė telefonus tiesiai jiems prieš nosį ir juos nufotografavo.
B.Rhodesas ir R.Zuniga įtarė, kad tai buvo Rusijos agentai, pasiuntę Maskvos žinutę: „Mes žinome, ką jūs sumanėte.“ B.Rhodesas laukė, kada rusai nutekins informaciją, kad pakenktų deryboms, bet to taip ir neįvyko.
Ilgas įtariamųjų sąrašas
Prezidentai B.Obama ir R.Castro 2014-ųjų gruodį viešai paskelbė apie JAV ir Kubos santykių normalizavimo pradžią.
2015-ųjų balandį B.Obamos administracija pranešė ketinanti išbraukti Kubą iš terorizmą remiančių šalių sąrašo.
Kongresas per numatytą terminą tam nepaprieštaravo, tad gegužės 29 dieną Kuba buvo oficialiai iš jo išbraukta. 2015 m. liepą abi šalys Vašingtone ir Havanoje atidarė savo ambasadas.
Atrodė, kad viskas einasi tarsi sviestu patepta, todėl kai Havanoje ėmė dėtis keisti dalykai, amerikiečiai ėmė svarstyti, kas ir kodėl baugina ir žaloja jų pareigūnus.
Viskas vyko Kubos teritorijoje, bet kubiečiams geri santykiai su JAV buvo daug svarbesni nei amerikiečiams, todėl tokie veiksmai jiems būtų visiškai nenaudingi.
Tik prasidėjus atakoms amerikiečiai laikė tai paslaptyje ir bandė patys išsiaiškinti, kas vyksta, bet joms nesiliaujant nusprendė priremti R.Castro prie sienos.
Jis atrodė nuoširdžiai nustebęs, atkakliai neigė Kubos dalyvavimą atakose ir siūlė visokeriopą savo tarnybų pagalbą tiriant incidentus.
„Tai ne mes, – teigė Kubos vadovas. – Mums reikia daugiau informacijos, kad galėtume padėti jūsų vyriausybei tai išsiaiškinti.“
R.Castro skubiai pakvietė amerikiečių diplomatinės misijos vadovą J.DeLaurentisą asmeniškai su juo susitikti – labai neįprastas Kubos prezidento žingsnis, kurį Vašingtonas įvertino kaip nesuvaidintą rūpestį dėl to, kad jie gali būti apkaltinti.
Kita akivaizdi įtariamoji – Rusija, kuri konkuruodama su JAV nevengia peržengti raudonos linijos. Be to, rusai turėtų pakankamai techninių galimybių ir žmogiškųjų išteklių įvykdyti tokio masto sabotažą.
O gal Kinija? Gal radikalūs pačios Kubos komunistai?
Tačiau jokių įrodymų, kad kuri nors iš šių šalių prikišo nagus, aptikti taip ir nepavyko.
Medaus mėnesio pabaiga
2016 metais JAV prezidentu išrinktas Donaldas Trumpas nebuvo nusiteikęs ilgai terliotis su šia neaiškia situacija ir rizikuoti amerikiečių sveikata ar net gyvybe.
Nukentėję diplomatai ir su priedanga dirbę agentai buvo parsiųsti į JAV tyrimams atlikti ir gydyti, o daugelis ambasados Havanoje darbuotojų iš jos atšaukti ir paskirti į kitas vietas.
Kuboje liko dirbti vos keli diplomatai, apgyvendinti kartu bendruose namuose, o į Ameriką keliauti norintys kubiečiai dėl vizų turi kreiptis į JAV ambasadą Gajanoje.
A.Lee galiausiai savo vadovams papasakojo apie tą lemtingą incidentą ir prasidėjusias sveikatos problemas. Grįžus į JAV moteriai buvo atlikta daug tyrimų ir procedūrų, bet ir po pusantrų metų ji vis dar jaučia to vakaro padarinius.
Bet Kubą ji iki šiol laiko viena mėgstamiausių savo darbo vietų: „Mums ten labai patiko, tai buvo beveik magiška.“
Ji sako suprantanti, kodėl Valstybės departamentas atšaukė daugelį darbuotojų, bet kartu ir nerimaujanti dėl tokio sprendimo pasekmių: „Jei prieš mus iš tikro buvo panaudotas kažkoks ginklas, kaip liūdna suvokus, kad mes tiesiog leidome jiems laimėti.“
