Shamshuddinas Khanas turistų grupes po Tadž Mahalo teritoriją vedžioja jau daugiau kaip 30 metų.
Per šį laiką jis apie pastato istoriją pasakojo mažiausiai 50 pasaulio šalių lyderiams – pastarąjį kartą Šri Lankos prezidentui Maithripalai Sirisenui ir Izraelio premjerui Benjaminui Netanyahu.
Vyro teigimu, per pastaruosius tris dešimtmečius jo plaukai pražilo, o Tadž Mahalo mauzoliejus tapo tamsesnis. Artėjant prie pastato Sh.Khanas atkreipia dėmesį į gausius įtrūkius ir yrančią marmuro struktūrą.
„Dažnai turistai iš užsienio šalių klausia, kodėl Tadž Mahalas nėra prižiūrimas taip, kaip turėtų būti.
Jie klausia, kodėl pastatas prarado spalvą ir spindesį. Mes, gidai, neturime atsakymo. Tai yra gėdinga“, – pasakojo Sh.Khanas.
Amžinos meilės atminimas
Šis mauzoliejus pastatytas Agros miete XVII amžiuje. Tai padarė imperatorius Džahan šachas.
Tai buvo skirta jo mylimai karalienei Mumtaz Mahal, kuri mirė gimdydama 14-ą jųdviejų vaiką, atminti.
Imperatorius statyboms panaudojo marmurą iš Radžastano, kuris turi unikalią savybę – jis atrodo rausvas rytą, baltas dieną, pieno spalvos vakare.
Vienas žymiausių Indijos poetų Rabindranathas Tagore šį mauzoliejų apibūdino kaip „marmuro ašarą ant laiko skruosto“.
1992 metais čia buvo nufotografuota princesė Diana. Ji viena sėdėjo priešais didingą pastatą. Nuotrauka buvo padaryta keli mėnesiai prieš paskelbiant apie jos skyrybas su princu Charlesu.
2000 metais čia lankėsi Vladimiras Putinas ir dar daugelis pasaulio galingiausiųjų.
Indijos turizmo ir kultūros ministerija praneša, kad tarp 2010 ir 2015 metų šį mauzoliejų aplankė iki 6 milijonų turistų. Didžiausi lankytojų srautai čia plūsta nuo spalio iki kovo mėnesio.
Susiduria su problemomis
Tačiau Tadž Mahalas ėmė prarasti savo spindesį. Silpsta pastato pamatai, o įtrūkos sienose – vis didesnės.
Pranešama, kad viršutinės minaretų dalys gali sugriūti bet kuriuo metu. Du mauzoliejaus teritorijoje esantys bokšteliai šiais metais jau nuvirto ir sudužo dėl stipraus vėjo.
Liepą aplinkosaugininkas ir teisininkas Maheshas Chandra Mehta kreipėsi į Indijos aukščiausiąjį teismą, kad būtų imamasi veiksmų apsaugoti Tadž Mahalą.
Teisėjai pritarė aplinkosaugininko prašymui ir įsakė už pastato priežiūrą atsakingoms institucijoms tučtuojau pateikti išvadas.
„Tadž Mahalas turi būti apsaugotas, tačiau jei ir toliau pareigūnai bus abejingi, šį pastatą reikės uždaryti.
O jei nesiimsime reikiamų priemonių, šį mauzoliejų gali tekti iš viso nugriauti“, – teigė Aukščiausiojo teismo atstovai.
Kovoja ilgą laiką
M.Ch.Mehta valdžios dėmesį į rūpinimąsi Tadž Mahalu bando atkreipti nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio.
Jau prieš kelis dešimtmečius aplinkosaugininkai buvo susirūpinę dėl naftos perdirbimo įmonės atidarymo Maturos mieste, vos 50 kilometrų nuo Tadž Mahalo.
1978 metais Agros mieste ir aplink jį buvo atliktas oro kokybės tyrimas. Ekspertai pamatė, kad ore labai padaugėję sieros dvideginio. Nepaisant neigiamo poveikio žmonėms, šios taršos efektas Tadž Mahalui buvo gerokai pražūtingesnis.
Sieros dvideginis kartu su kitomis į aplinką išsiskiriančiomis cheminėmis medžiagomis debesyse virsta rūgštiniu lietumi.
UNESCO ekspertai, atlikę tyrimą, paskelbė, kad mauzoliejus dėl rūgštinio lietaus ir apnašų sluoksnio gelsta.
1984 metais M.Ch.Mehta kreipėsi į Aukščiausiąjį teismą tvirtindamas, kad liejyklos, chemijos pramonė ir naftos perdirbimo gamyklos yra pagrindinė priežastis, dėl kurios pasikeitė Tadž Mahalo spalva.
Ėmėsi radikalių priemonių
Tik po devynerių metų teisėjai paskelbė sutinkantys su šia išvada ir sukūrė priemonių, kurių bus imtasi, kad regione sumažėtų tarša, sąrašą.
Buvo įsakyta uždaryti netoli Tadž Mahalo ir aplink Agros miestą esančias chemijos pramonės įmones.
Regione įmonės nebegalėjo naudoti anglių, todėl kaip kurą ėmė naudoti gamtines dujas.
Mieste buvo uždrausti dyzelinu varomi automobiliai, iš regiono taip pat turėjo būti iškeltos odos raugyklos.
Jamunos upėje, prie kurios stovi Tadž Mahalas, žmonėms buvo uždrausta skalbti drabužius ir vesti čia gyvulius.
O 1998 metais čia buvo įkurta Tadž Mahalo trapecijos zona, kuri apėmė daugiau nei 10 tūksančių kvadratinių kilometrų plotą. Čia nebuvo galima kurti sunkiosios pramonės įmonių.
M.Ch.Mehta pasakojo, kad daug kas galėjo būti kitaip, jeigu valdžios pareigūnai būtų paisę Aukščiausiojo teismo nurodymų.
Dyzelinu varomi automobiliai ir toliau važinėjo nestabdomi, o vietiniai pramonininkai pradėjo protestą prieš suvaržymus. Jie įkūrė organizaciją, kurios šūkis: „Pašalinkite Tadž Mahalą, išsaugokite pramonę!“
Pavojų kelia vanduo
Cheminės medžiagos toliau buvo išmetamos į Jamunos upę, o taršos lygis kilo milžinišku greičiu. Žmonės ir toliau savo drabužius skalbė ir galvijus girdė šioje upėje.
Grėsmė Tadž Mahalui pradėjo kilti ne tiktai iš oro, bet ir iš vandens, kur situacija taip pat pasiekė kritinį lygį. Jamunos upė yra viena labiausiai užterštų pasaulyje.
„Gamyklos nuo Delio iki Agros į upę pila chemikalus ir kitokias atliekas“, – teigė aplinkosaugininkas Brijas Khandelwalas.
Jis pasakojo, jog vien Agros mieste yra bent 90 gamyklų, kurios neapdorotas atliekas pila į upę.
Žuvys negali gyventi tokiomis sąlygomis, o kadangi nėra gyventojų vandenyje, musės, uodai ir kiti vabzdžiai karaliauja aplink Tadž Mahalą ir dabina jį savo išmatomis.
Geros kokybės vandens trūkumas taip pat veikia pastato struktūrą.
Mauzoliejus pastatytas ant 180 šulinių ir juose įrengtų medinių struktūrų, kurioms visus metus reikia vandens.
Konstrukcija gali sugriūti
Istorikas profesorius Ramnathas Subramanianas teigia, jog šis mauzoliejus yra neįprastas, nes pastatytas prie pat upės kranto.
Jo teigimu, jei konstrukcijoms nepakanka vandens, pastatą laikantis medis gali sausėti, lūžti ir pūti.
Statant Tadž Mahalo mauzoliejų dauguma verslo telkėsi aplink upę, tačiau augant gyventojų skaičiui ir statant įvairias gamyklas sulėtėjo upės tėkmė.
„Jamunos upė, kuri išteka iš Himalajų kalnų, yra smarkiai nusekusi ir Agros mieste atrodo tarytum kanalizacijos vamzdis“, – teigė B.Khandelwalas.
Vandens lygis regione nuo 1980-ųjų sumažėjo beveik 20 metrų.
B.Khandelwalas tikina, kad tik atkūrus buvusį vandens lygį bus išsaugotas mauzoliejus.
„Vien tiktai kupolas sveria 12,5 tūkst. tonų, tad pamatai visada turi išlikti stiprūs“, – sakė aplinkosaugininkas.
Istorinio amato puoselėtojai
Aplink mauzoliejaus teritoriją įsikūręs Tadž Gandžo rajonas – jame gyvena daugiausia Tadž Mahalo statytojų palikuoniai.
Tačiau šie žmonės, kurie išmano tradicinį amatą, irgi palikti likimo valiai.
Sh.Khanas įsitikinęs, kad tiktai šie žmonės ir jų žinojimas gali padėti išsaugoti pasaulinio paveldo objektą, bet jų gyvenamasis rajonas dėl mažų pajamų pamažu pavirsta lūšnynu.
Ekspertai ir vietos gyventojai atkreipia dėmesį, kad reikia pažvelgti į tai, kaip Tadž Mahalu buvo rūpinamasi Mogolų ir Britų imperijų valdymo metais, tik tuomet bus galima išsaugoti šį amžinos meilės simbolį.
Tai galima pasiekti tik išvalius Jamunos upę ir į pagalbą pasitelkus Tadž Gandžo gyventojus.
Silpnėjant pastato pamatams jis nerimauja, kad greitai ateis diena, kai iš Tadž Mahalo liks tiktai prisiminimas.
