Nė neieškodamas diplomatiškesnių žodžių kišenėje būrys konservatorių parlamentarų vanojo savo pačių partijos lyderę Th.May ir jos per kraują bei prakaitą pasiektą daugiadienių derybų su Europos Sąjunga rezultatą.
Šiuos radikalius euroskeptikus, kurių Vestminsterio Parlamente yra apie 80, įsiutino Th.May komandos išsiderėtas kone 600 puslapių sutarties projektas dėl skyrybų tarp Londono ir Briuselio.
Nenudžiugino euroskeptikų ir septynių puslapių politinė deklaracija dėl ateities santykių tarp 27-ių Europos Sąjungos šalių ir vienos kaip pirštas likusios Jungtinės Karalystės.
Mat iš abiejų dokumentų neabejotinai peršasi ta pati mintis: dominuojantis partneris šiose derybose buvo anaiptol ne Londonas. Visi rimti koziriai – Briuselio ir 27 šalių rankose.
Kaltina pasidavus Briuseliui
„Pirmąkart per tūkstantį metų mūsų Parlamentas neteks galios kontroliuoti įstatymų, pagal kuriuos bus valdoma ši šalis“, – iš peties rėžė bene aršiausias ministrės pirmininkės konkurentas, buvęs britų užsienio reikalų sekretorius Borisas Johnsonas.
„Ji dėl nieko nesusitarė, o tiesiog pasidavė Briuseliui. Ji atidavė jiems viską, ko tik jie norėjo.
Mes net nebūsime vasaline valstybe, mes tapsime vergų šalimi!“ – dar juodesnį, bemaž apokaliptinį scenarijų piešė euroskeptikų parlamentarų pilkuoju kardinolu tituluojamas konservatorius Jacobas Reesas-Moggas.
Negana to, įtakingai dešiniųjų parlamentarų grupei „European Research Group“ (ERG) vadovaujantis įstatymų leidėjas įteikė oficialų nepasitikėjimo premjere laišką savo partijos vadovybei Bendruomenių Rūmuose.
Jeigu tokių laiškų bus bent 48, toriai privalės skelbti balsavimą dėl pasitikėjimo savo lydere.
„Ant jos posto jau galima dėti kryžių“, – apie Th.May politines perspektyvas be skrupulų konstatavo Ianas Duncanas-Smithas, vienas iš buvusių torių partijos lyderių.
„Problema yra tai, kad šis projektas iš pamatų griauna Jungtinės Karalystės konstitucinį ir ekonominį vieningumą.
Šalis ateityje turės pasirinkti. Jei ji norės išeiti iš šios sutarties su ES, ji turės palikti likimo valiai Šiaurės Airiją. O jei už nugaros bus palikta Šiaurės Airija, neišvengiamai kils spaudimas ir dėl Škotijos“, – kritikavo Th.May projektą jos vyriausybės koalicinis partneris Vestminsteryje, Šiaurės Airijos demokratinės junionistų partijos (DUP) vienas vadovų Jeffrey Donaldsonas.
Tokius čaižymus botagu premjerei Th.May teko patirti iš savo partijos kolegų ir bendražygių.
Renkasi tarp blogybių
Ne ką gailestingesni buvo ir opozicijos partijų vadovai stumdami nukraujavusią premjerę prie pat politinės bedugnės krašto – atsistatydinimo arba naujų rinkimų paskelbimo.
„Mums yra siūlomas netikras pasirinkimas tarp premjerės šiaip ne taip sulipdytos prastos sutarties ir tarp dar blogesnio varianto, kai nebus visiškai jokios sutarties“, – sakė Leiboristų partijos lyderis Jeremy Corbynas.
„Tai nėra gera sutartis Škotijai. Šis projektas ištemps Škotiją iš bendros Europos rinkos, bet de facto paliks joje Šiaurės Airiją. Škotijos darbo vietoms ir investicijoms tai turės žlugdančią įtaką“, – kritikavo Th.May siūlomą projektą proeuropietiškos autonominės Škotijos vyriausybės pirmoji ministrė Nicola Sturgeon, vadovaujanti trečiajai pagal dydį politinei jėgai Vestminsteryje – Škotijos nacionalinei partijai (SNP).
Tačiau nepaisydama strėlių, skriejančių iš visų pusių, kietakaktiškumu garsėjanti 62-ejų premjerė Th.May šią savaitę nenustodama tvirtino: „Tai yra labai ryžtingas žingsnis. Tai sutartis, atitinkanti Jungtinės Karalystės nacionalinius interesus.“
Iš tikrųjų Th.May išsiderėtas paktas leidžia Jungtinei Karalystei nutraukti 45 metus trukusią narystę ES.
Skyrybų sutartis – jeigu ją patvirtins Vestminsterio ir Europos parlamentarai ir 27-ių ES šalių vadovai – taps teisiniu dokumentu, skelbiančiu, kad nuo kitų metų kovo 30-osios britai jau nebebus Europos klubo nariai.
Jungtinė Karalystė taps pirmąja valstybe, ištarusia „sudie“ Europos Sąjungai.
Tačiau skyrybos bus be lėkščių daužymo ir drastiškų kaltinimų tarp buvusių partnerių: iš karto įsigalios pereinamasis laikotarpis, truksiantis iki 2021-ųjų sausio 1-osios.
Nepatinka trys dalys
Per šį periodą bus išlaikytas visiškas ekonominis status quo: norom nenorom Londonas besąlygiškai vykdys visus Bendrijos ekonominę veiklą reguliuojančius įstatymus ir procedūras, nors juos priimant nebeturės jokio balso.
Kita vertus, jau nuo pirmos dienos po „Brexit“ šalies vyriausybė ir Parlamentas susigrąžins teisę vykdyti nepriklausomą migracinę politiką.
Kaip žinoma, vienu pagrindinių veiksnių, lėmusių „Brexit“ referendumo pergalę, buvo daugumos britų elektorato noras sustabdyti europiečių imigraciją.
„Visiems laikams bus baigta su laisvu judėjimu. Pirmą kartą per daug dešimtmečių mes patys kontroliuosime ir spręsime, ką norime priimti į šalį“, – dar spalio pradžioje britams pažadėjo Th.May.
Šį konkretų pažadą ji iš tikrųjų įvykdys. Bet mainais ministrei pirmininkei teko sutikti su visais kitais ES iškeltais reikalavimais, reguliuosiančiais tiek finansines išmokas – per 40 milijardų eurų, tiek Jungtinėje Karalystėje gyvenančių trijų su puse milijonų ES piliečių teises, tiek ir pačią aštriausią skyrybų dilemą – Šiaurės Airijos sienos problemą.
„Buvome taisyklių kūrėjai, o dabar liksime tik jų vykdytojais“, – toks yra bene dažniausias už „Brexit“ pasisakančių konservatorių priekaištas savo premjerei.
Net dešimt iš 23-ijų jos ministrų kabineto narių griežia dantimis dėl jiems itin nepatinkančio pakto.
Labiausiai torių sukilėliams nepatinka trys esminiai pakto postulatai. Pirma, iki 2021 metų visa Jungtinė Karalystė liks Europos muitų sąjungoje.
Antra, jeigu per ateities derybas dėl ilgalaikių ekonominių santykių tarp Londono ir Briuselio nebus pasiektas progresas, britai ir toliau privalės likti šioje muitų sąjungoje.
Trečia, Šiaurės Airijai garantuojamas specialus statusas – jeigu nebus pasiektas joks specialus susitarimas per pereinamąjį periodą, šis regionas liks ir Europos, ir Jungtinės Karalystės ekonominėje erdvėje.
Reikės peršokti barjerus
Britų premjerės laukia nepavydėtinos kelios savaitės: kaip įtikinti savo pačios vyriausybę ir šalies Parlamentą, kad jos išsiderėta sutartis yra mažiausia iš blogybių?
Pirmą barjerą Th.May jau peršoko, nors ir labai nelengvai. Per maratoninį penkių valandų posėdį trečiadienį savo rezidencijoje Dauningo gatvėje premjerė privertė ministrus sutikti su jos verdiktu: remti šią „Brexit“ sutartį, kad ir kokia netobula ji būtų, arba rizikuoti likti iš viso be jokio susitarimo.
Tačiau iš 23 kabineto ministrų tik trylika atvirai stojo į jos pusę. Dešimt potencialių sukilėlių savųjų, mėlynųjų, stovykloje yra labai daug.
Ketvirtadienį du įtakingi politikai – Dominicas Raabas ir Esther McVeigh pareiškė paliekantys premjerės komandą, nes „negalintys švaria sąžine pritarti fatališkai“ jos „Brexit“ sutarčiai, nors ir gerbia savo partijos lyderės pastangas derybose su Briuseliu.
Jų pėdomis pasekė dar keturi žemesnio rango viceministrai. Iškart po šios atsistatydinimų virtinės Jungtinės Karalystės nacionalinė valiuta nėrė žemyn dolerio ir euro atžvilgiu.
Bet radikalaus „kietojo“ „Brexit“ šalininkai patys suvokia, kad per didelis spaudimas savo lyderei ir jos užspeitimas į kampą gali virsti visišku fiasko – užblokuotu arba sabotuotu „Brexit“.
Būtent tokios baigties baiminasi ne tik pati Th.May, bet ir nuosaikūs jos partijos kolegos Vestminsteryje.
Toriams tai reikštų nugrimzdimą į politinę nebūtį: ištikimi partijos rinkėjai ilgus dešimtmečius neatleistų konservatoriams už tokį smūgį į paširdžius.
Scenarijus gali kartotis
Istorinis precedentas tokiam britų rinkėjų kerštui jau yra: XIX a. viduryje Konservatorių partija aršiai vaidijosi tarpusavyje dėl vadinamųjų grūdų įstatymų.
Panašiai kaip ir dabar, tuomet laisvos prekybos šalininkai surėmė ietis su protekcionistais, siekiančiais apsaugoti turimas privilegijas ir aukštas grūdų kainas.
Skilus partijai rinkėjai numojo į ją ranka – beveik tris dešimtmečius Jungtinės Karalystės Parlamente toriai murdėsi opozicijoje.
Anų laikų scenarijus gali vėl pasikartoti. Juk jau praėjo daugiau nei 850 dienų nuo 2016-ųjų birželio, kai britų rinkėjai sukėlė politinį žemės drebėjimą ne tik Jungtinėje Karalystėje, bet ir Europos žemyne.
Sugundyti rožiniais „Brexit“ šalininkų – jų didžioji dalis buvo būtent konservatoriai – pažadais apie ekonominį klestėjimą vos tik išstojus iš ES už „Brexit“ balsavo per 17,4 mln. aktyvių rinkėjų.
Pasitraukimo iš ES šalininkai niekad neužmiršta priminti fakto, beje, visiškai teisingo, kad tai yra didžiausias demokratinis mandatas per visą šios valstybės gyvavimo istoriją.
Tačiau dabar jau akivaizdu: iškalbingų bei charizmatiškų „Brexit“ šalininkų, tokių kaip B.Johnsonas, Liamas Foxas, Nigelas Farage’as ar Michaelas Gove’as, piešti optimistiniai peizažai apie klestinčią, siaubingus ES pančius nusimetusią Jungtinę Karalystę neturi nieko bendro su realybe.
Prieš referendumą jie sutartinai teigė, kad Londono derybos su ES būsiančios „lengviausiomis derybomis žmonijos istorijoje“.
Dabar, po 18 mėnesių trukusio derybinio maratono, jau akivaizdu, kad tai buvo akiplėšiška netiesa. Atsiskyrimo šalininkai sumaniai pardavė savo rinkėjams net ne katę maiše, o tiesiog maišą be katės.
Ekonomika velkasi gale
„Brexit“ dar nė neprasidėjo, o nacionalinė ekonomika velkasi pačiame Europos šalių gale, rungdamasi nebent su chaotiškąja Italija ir sankcijomis apdėta Rusija.
Šalies ekonominio stabilumo pasididžiavimas – Jungtinės Karalystės svaras sterlingas tirta prieš dolerį ir eurą kaip drebulės lapas.
Apsidrausdamos nuo netikėtumų ir nežinios stambiosios tarptautinės korporacijos jau antri metai perkelia savo būstines iš Londono į Paryžių, Amsterdamą, Dubliną ar Frankfurtą.
Vargu ar verta stebėtis, jog viena po kitos visuomenės apklausos Jungtinėje Karalystėje dabar rodo, kad rožinėmis svajonėmis apie šalies klestėjimą po „Brexit“ tiki vis mažiau elektorato.
Vos prieš metus tik patys aršiausi proeuropiečiai išdrįso užsiminti apie galimą antrą plebiscitą dėl „Brexit“.
Dabar šiai idėjai pritaria didesnė dalis visuomenės, įskaitant ir augančią armiją tų rinkėjų, kurie prisipažįsta, kad pakeitė savo nuomonę.
Aštuoni iš dešimties britų įsitikinę, kad šaliai vadovaujantys konservatoriai itin prastai derėjosi su Briuseliu.
Th.May ir jos partijos kolegos puikiai suvokia – jei išankstiniai rinkimai vyktų dabar, raudonieji – opozicinė Leiboristų partija nustumtų į šoną mėlynuosius torius.
Mažylė tapo milžine
Daugiau nei dvejus metus besisukančioje „Brexit“ politinėje karuselėje ypatingas vaidmuo teko sąlygiškai mažytei Jungtinės Karalystės provincijai – Šiaurės Airijai. Joje gyvena vos 1,8 mln. iš visų 65 mln. šalies gyventojų.
Tačiau Šiaurės Airijos, dar žinomos kaip Olsteris, tema buvo narstoma iki mažiausio kabliuko tūkstančius valandų, kurias britų ir ES derybininkų komandos praleido Briuselyje.
Būtent nesutarimai dėl Šiaurės Airijos ateities ilgam buvo paralyžiavę Londono ir ES derybas dėl skyrybų.
Kaip atsitiko, kad mažytė Šiaurės Airijos provincija tapo tuo „nesantaikos obuoliu“?
„Šiaurės Airija – unikali vieta. Joje susimaišiusios dvi bendruomenės – probritiškieji junionistai, kurių dauguma išpažįsta protestantizmą, ir Airijos salos susivienijimą remiantys respublikonai katalikai.
Žinoma, yra ir nereligingų, nepolitiškų piliečių, bet jų nedaug.
Visa Šiaurės Airija gyvuoja taikiai jau 20 metų būtent todėl, kad mes tiesiog privalome dalytis valdžia ir esame priklausomi vieni nuo kitų.
Visuomenė yra suskilusi, ir buvimas ES viduje buvo tas svarbus bendras veiksnys, kuris vienijo ir protestantus junionistus, ir airių respublikonus, – „Lietuvos rytui“ sakė Šiaurės Airijos „Aljanso“ partijos vicepirmininkas Stephenas Farry. – „Brexit“ grasina išdraskyti mūsų visuomenę ir ją nustumti link naujo pilietinio konflikto.
Todėl natūralu, kad Dublinas, Briuselis ir Londonas tiesiog privalėjo skirti ypatingą dėmesį mūsų problemoms.“
Neįsivaizduoja fizinės sienos
2016 metais dauguma Olsterio piliečių balsavo už pasilikimą ES. Lygiai to paties norėjo ir Škotija. Tačiau Anglijos ir Velso regionuose „Brexit“ remiančiųjų balsai lėmė visos Jungtinės Karalystės likimą.
Kai Londonas pareiškė, kad nori išstoti ne tiktai iš ES, bet ir iš bendrosios rinkos bei muitų sąjungos, Belfaste suskambo pavojaus varpai.
Juk būtent vienintelė Šiaurės Airija turi net 499 kilometrų ilgio sieną su ES nare – Airijos Respublika. Tai vienintelė Jungtinės Karalystės sausumos siena su Europos klubu.
Šiaurės Airijos Socialdemokratų ir leiboristų partijos lyderis Columas Eastwoodas „Lietuvos rytui“ pasakojo gyvenąs vos per mylią nuo dabar nė neegzistuojančios sienos tarp dviejų valstybių ir negalįs įsivaizduoti, kad toje vietoje galėtų atsirasti reali fizinė spygliuota tvora.
„Kasdien aš po kelis ar net keliolika kartų pervažiuoju ar pereinu tą ribą.
Net aš, buvęs Derio miesto meras, ne iki galo žinau, kur tiksliai yra ta demarkacijos linija.
Mes, Šiaurės Airijos politikai, skyrėme daugiau negu dvidešimt metų puoselėdami taikos procesą, naikindami barjerus tarp bendruomenių, skatindami tarpusavio bendradarbiavimą. Mūsų šeimos, mūsų verslai yra abipus tos sienos“, – tvirtino C.Eastwoodas.
Pasak jo, jei Šiaurės Airija dabar per prievartą bus ištraukta iš bendrosios rinkos ir muitų sąjungos, tai turės milžinišką įtaką visuomenės progresui ir visam taikos procesui.
„Mes, dauguma Šiaurės Airijos nacionalinės asamblėjos narių, nė už ką nesutiksime, kad būtų sužlugdyta taika.
ES mus remia, ji yra mūsų garantas. Labai apmaudu, kad laikai taip pasikeitė.
Lygiai prieš 20 metų, tariantis dėl istorinės Didžiojo Penktadienio taikos sutarties, Londonas kartu su Vašingtonu, Dublinu ir Briuseliu davė politines taikos garantijas.
Bet dabar matome, kad Jungtinės Karalystės vadovai Londone bando pakeisti savo vaidmenį“, – „Lietuvos rytui“ tvirtino C.Eastwoodas.
