Tačiau kol kas nesipildo baimingos pranašystės, jog greitai į užribį bus išstumtos vadinamosios tradicinės jėgos. Priešingai – yra ženklų, kad tokie spėjimai neteisingi.
Tokias išvadas leidžia daryti trijose Europos Sąjungos šalyse įvykę įvairaus lygio rinkimai.
Europos dėmesį buvo prikaustę praėjusį sekmadienį vykę savivaldos rinkimai Lenkijoje. Nenuostabu – tai buvo pirmasis Lenkiją valdančių radikalių dešiniųjų, tęsiančių karą su Briuseliu, pozicijų išbandymas nuo 2015 m., kai jie įtikinamai laimėjo Seimo ir prezidento rinkimus.
Nacionaliniu mastu pagal bendrą surinktą rinkėjų balsų skaičių valdantieji savivaldos rinkimus laimėjo – surinko per 32 proc. balsų ir pasirodė net geriau nei anksčiau.
Kertiniai Teisės ir teisingumo partijos (TTP) bastiono akmenys – aiškūs seniai, jie iš esmės nesiskiria nuo tų, kuriais remiasi visos tokios jėgos ir Europoje, ir visame pasaulyje.
Tai į pinigų dalybas vargingiausiems sluoksniams orientuota socialinė politika ir tolesnis šalies ekonomikos augimas, ksenofobiška ir prieš imigraciją nukreipta ideologija, karas su „Briuselio diktatu“, radikalus „tradicinių krikščioniškų vertybių ir šeimos“ įtvirtinimas, kova su „elitu“ ir to „elito parankine“ žiniasklaida, autoritarinis politikos stilius.
Kita vertus, TTP rezultatas – keliais procentais blogesnis nei per pastaruosius parlamento rinkimus. Negana to, susvyravo valdančiųjų pozicijos didžiuosiuose Lenkijos miestuose.
Opozicija, nepaisant susiskaldymo, idėjų ir lyderių stygiaus, pasirodė sėkmingai.
Pilietinės platformos partijos vadovaujama rinkimų koalicija nacionaliniu mastu užėmė antrąją vietą su beveik 25 proc. balsų, o už Lenkijos liaudies partiją balsavo per 16 proc. rinkėjų. Taigi šias abi opozicines jėgas remia daugiau piliečių nei TTP.
Bet kokiu atveju po šių rinkimų galima konstatuoti, jog Lenkijos visuomenėje per 2015 m. rinkimus išryškėjusi priešprieša ne tik niekur nedingo, bet ir dar labiau aštrėja.
Ją galima vadinti ideologiniu konfliktu tarp antieuropietiškumo ir proeuropietiškumo, uždaro nacionalizmo ir atviros pilietinės savimonės, pagaliau tarp tradicinės demokratijos vertybių, laisvių bei teisių ir autoritarinės mąstysenos bei politikos.
Vis daugiau ekspertų tvirtina, jog būtent šios priešpriešos keičia seną skirtį tarp kairiųjų ir dešiniųjų.
Apie tai, pavyzdžiui, kalbama Vokietijoje, kurios turtingiausioje ir politiškai stabiliausioje Bavarijos žemėje vyko vietos parlamento rinkimai. Jie buvo tragiški nuo neatmenamų laikų šią žemę valdantiems vietos krikščionims demokratams, o kartu šios partijos lyderei Vokietijos kanclerei A.Merkel.
Bavarijos krikščionių socialinė sąjunga prarado daugiau nei 20 proc. turėtos paramos ir, nors laimėjo rinkimus su maždaug 37 proc. rinkėjų balsų, jau nebegalės viena formuoti vyriausybės.
Kartu tai smūgis vis garsiau braškančiai A.Merkel nacionalinei koalicijai su socialdemokratais, kurie Bavarijoje patyrė triuškinamą pralaimėjimą.
Užtat į parlamentą pirmą kartą istorijoje pateko ir radikali dešinioji „Alternatyva Vokietijai“.
Tačiau dar didesniu šių rinkimų įvykiu nei valdančiųjų nuosmukis galima laikyti antrąją vietą užėmusių vienos tradicinių partijų, centro kairiųjų žaliųjų sėkmę – jie surinko per 17 proc. balsų, daugiau kaip dvigubai daugiau negu per ankstesnius rinkimus.
Kaip jie sugebėjo į savo stovyklą patraukti didžiules minias tiek buvusių krikščionių demokratų, tiek socialdemokratų šalininkų?
Žalieji nesusitelkė į kurią nors vieną problemą.
Nors ši partija yra arši su imigrantais kovojančios „Alternatyvos Vokietijai“ priešininkė, migracijos reikalai nebuvo vienintelis jos rūpestis.
Jauna, energinga ir charizmatiška sąrašo lyderė K.Schulze, tampanti nauja visos Vokietijos politikos žvaigžde, patrauklūs kiti sąrašo kandidatai, detali socialinė ir ekonominė programa, aiški proeuropietiška laikysena, itin aktyvi rinkimų kampanija „nuo durų iki durų“ – tokie buvo šios partijos sėkmės šaltiniai.
Nors šį kartą žalieji greičiausiai liks opozicijoje, jų rezultatas žada tolesnę sėkmę ir visos šalies mastu, o visoms tradicinėms partijoms suteikia vilties atgyti.
Bene liūdniausias vaizdas buvo po rinkimų Latvijoje: mažas rinkėjų aktyvumas, tolesnė politinio lauko fragmentacija, o ant prizininkų pakylos – atvirai prorusiška ir rusų mažuma besiremianti „Santarvė“ bei naujieji radikalūs vadinamieji gelbėtojai „Kam priklauso valstybė?“. O valdančiosios jėgos patyrė nokdauną.
Naujos valdančiosios koalicijos formavimas, ypač jei bus stengiamasi vėl opozicijoje palikti „Santarvę“, bus dar sudėtingesnis.
Žodžiu, Latvija – tarp tų ES šalių, kuriose didėja politinė sumaištis, o vadinamosios antisisteminės jėgos stiprėja.
Tai – signalas ir Lietuvai, kurios laukia net keleri rinkimai.
