Rusija ne juokais supyko dėl Konstantinopolio patriarcho Baltramiejaus I sprendimo suteikti Ukrainos bažnyčiai autokefaliją – savarankiškumą.
Kremlius netgi prigrasino imtis veiksmų, jei „prieš rusų tikinčiuosius bus imtasi represijų“.
Tiesa, apie represijas kalba nebent tiktai Maskva ir jai pavaldūs dvasininkai. Ukrainiečiai palieka sprendimo laisvę tikintiesiems ir aiškina, kad jie patys galės nuspręsti, į kokią bažnyčią eiti.
Dnepropetrovsko eparchijos protojerėjus Dmitrijus, priklausantis Kijevo ortodoksų bažnyčiai, tikino, kad Ukrainos bažnyčios nepriklausomybės buvo ilgai siekta, o dabar tam pagaliau susidarė palankios sąlygos.
Tiesa, neabejojama, kad su įtaka Ukrainos stačiatikiams Maskva tikrai nenorės taip lengvai atsisveikinti. Tad ji visomis išgalėmis stengsis kurstyti nesantaiką tarp tikinčiųjų.
Maskva suskubo gąsdinti
Maskva, atrodo, iki pat paskutinės akimirkos tikėjosi, kad Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus I, laikomas „pirmuoju tarp lygių“ 300 mln. tikinčiųjų turinčioje pasaulio stačiatikių bendruomenėje, neišdrįs suteikti Ukrainos bažnyčiai savarankiškumo.
Rusija stengėsi tam sukliudyti visomis išgalėmis. Maskvos patriarchas Kirilas netgi buvo nuvykęs į Stambulą, kur reziduoja Baltramiejus I, ir ten stengėsi jį perkalbėti nuo „ortodoksų skaldymo“.
Bet Maskva liko tarytum musę kandusi.
Stambulo sinodo susitikimas nusprendė tęsti savarankiškumo suteikimo Ukrainos bažnyčiai procesą.
Ukrainoje ši žinia buvo sutikta plojimais.
„Be abejo, džiaugiuosi“, – sakė Dnipro mieste gyvenantis Eduardas Gapichas.
Uolus krikščionis ortodoksas žėrė priekaištus Maskvos patriarchui Kirilui dėl jo elgesio.
„Tikrai mąstantys žmonės supranta, kad patriarchas Kirilas tėra tik žmogus, be to, ne pats geriausias.
Jo veiksmai neretai nesutampa su tikėjimo dogmomis“, – kalbėjo E.Gapichas.
Vargu ar su tikėjimo dogmomis sutampa ir Maskvos patriarchato bei Rusijos valdžios reakcija į savarankiškumo suteikimą Ukrainos stačiatikių bažnyčiai.
Mat po šio žingsnio Kremliaus šeimininkas Vladimiras Putinas suskubo tartis su Federaline saugumo tarnyba (FST), nors pastaroji ir Bažnyčia, atrodytų, neturi jokio ryšio.
Po pasitarimo V.Putinas pareiškė, kad, jeigu reikės, jis pasiryžęs ginti tikinčiuosius rusus Ukrainoje.
Tačiau Ukrainos prezidentas Petro Porošenka, užbėgdamas V.Putinui už akių, patikino, kad niekas tikinčiųjų skriausti nežada ir jėga į vieną ar kitą bažnyčią netemps.
Kremliaus šeimininko pasitarimus su FST Ukrainos vadovas pavadino „tiesioginiu kišimusi į Ukrainos vidaus reikalus ir hibridinės agresijos elementu“.
„Maskvos ortodoksų bažnyčia darkart parodė, kad Kremlius ir Federalinė saugumo tarnyba jiems daro tiesioginę įtaką“, – pabrėžė P.Porošenka.
Rusijos stačiatikių bažnyčios pasipiktinimas pasireiškė ir tiesioginiu ginču su Konstantinopolio patriarchu Baltramiejumi I.
Jie pareiškė nutraukiantys ryšius su Konstantinopolio patriarchatu ir nebeminės Baltramiejaus I vardo per pamaldas.
Ilgai lauktas sprendimas
„Tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, yra procesas, kurį anksčiau perėjo kitos šalys – Gruzija, Bulgarija, Rumunija, Lenkija, Estija, Albanija.
Kai įkuriama valstybė, kurios tauta išpažįsta stačiatikybę ir turi vyskupiją, ji turi teisę inicijuoti Bažnyčios autokefaliją – nepriklausomybės paskelbimą nuo kitos šalies bažnyčios.
Ukraina nėra išimtis. Manau, bažnyčių padalijimas turi būti susijęs su šalių teritorinėmis ribomis.
Kijevas autokefalijos link ėjo daugiau negu du dešimtmečius ir pagaliau šis procesas artėja prie logiškos pabaigos“, – dabartinę padėtį įvertino protojerėjus (taip Stačiatikių bažnyčioje vadinamas vyresnysis dvasininkas. – Red.) Dmitrijus.
Atsiskyrimo nuo Maskvos Kijevas siekė jau ne vienus metus. Tačiau 2014 m. prasidėjus karui Rytų Ukrainoje tarp Ukrainos ir Rusijos remiamų separatistų kalbos apie atsiskyrimą dar labiau sustiprėjo.
Maskvos patriarchato įtaka Ukrainoje ėmė vis labiau silpti.
Maskvos patriarchato dvasininkai 2014 m. palaikė Krymo aneksiją ir Rusijos agresiją prieš Ukrainą.
Tad ne vieną ukrainietį tai privertė kreivai pažvelgti į jų šalies teritorijoje mišias laikančius dvasininkus.
Palieka laisvę apsispręsti
Ukrainoje bažnyčios priklauso arba valstybei, arba religinei bendruomenei. Pirmuoju atveju valstybė turės teisę spręsti, ar ir toliau nuomoti bažnyčios pastatą, o antruoju pačios religinės bendruomenės turės teisę apsispręsti, ar paklusti Maskvos ar Kijevo jurisdikcijai.
„Visa tai vyks pagal Ukrainos konstituciją ir kitus įstatymus. Niekas nesiims jokios prievartos.
Apie tai kalba ir prezidentas P.Porošenka, patriarchas Filaretas. Tik Rusijos stačiatikių bažnyčia ir jos dalis Ukrainoje – Maskvos patriarchato Ukrainos stačiatikių bažnyčia – kalba apie kažkokią prievartą.
Vyskupai, dvasininkai, tikintieji laisvai pasirenka, kuriai bažnyčiai priklausyti. Niekas jų jėga nevaro į vieną ar kitą bažnyčią. Ukrainai gavus autokefaliją, šalyje galės ir toliau veikti kitos bažnyčios. Dvasininkai ir tikintieji, kaip Ukrainos piliečiai, galės turėti savo teises lygiai kaip ir kiti“, – paaiškino protojerėjus Dmitrijus.
Taigi tie, kurie norės priklausyti Maskvos stačiatikių bažnyčiai, galės ten ir likti.
„Pasaulio ortodoksų oficialus pripažinimas yra argumentas, kurį naudoja žmonės, pasirinkę Maskvos patriarchatą. Dabar tokį pripažinimą gavo ir Kijevo patriarchatas.
Taigi atėjo tiesos akimirka – ką pasirinks dvasininkai ir tikintieji – vienybę su izoliacijos kelią pasirinkusiu Maskvos patriarchatu ar su pasaulio stačiatikiais“, – sakė Dniepropetrovsko eparchijos protojerėjus.
Baltramiejui I paskelbus apie savarankiškumo suteikimą Ukrainos stačiatikiams Rusija prabilo apie Ortodoksų bažnyčios skaldymą. Tačiau nutylėjo tai, kad Ortodoksų bažnyčios skilimas Ukrainoje įvyko gana seniai.
Šalyje garsiai nuskambėjo atvejis, kai Maskvai pavaldus dvasininkas atsisakė laikyti mišias berniuko laidotuvėse.
„Zaporožės srityje mirusio berniuko tėvai kreipėsi į dvasininką prašydami jo surengti mišias.
Tačiau jis atsisakė, nes berniukas buvo krikštytas Kijevui pavaldžioje bažnyčioje. Tai tiktai vienas pavyzdys, o tokių yra ir daugiau“, – kalbėjo Dnipro mieste gyvenantis E.Gapichas.
Maskvai pavaldūs dvasininkai niekada nedalyvauja žuvusių karių, kovojusių prieš Rusijos agresiją, atminimo ceremonijose. Akivaizdu, kad taip išreiškiama ir jų politinė pozicija.
„Man, kaip šalies patriotui, tai turi didelę reikšmę“, – teigė E.Gapichas.
„Garsiau už visus „gaudyk vagį“ dažniausiai šaukia pats vagis. Taip pat yra su riksmais apie stačiatikių skaldymą. Juk Maskva pati suskaldė Ukrainos ortodoksus dar 1992 m.“, – tvirtino protojerėjus Dmitrijus.
Ukrainos dvasininkai kalba, kad pagaliau šalis sulauks tikinčiųjų vienybės.
Siekia daryti įtaką
Apie tai, kad Maskvos patriarchatui pavaldūs dvasininkai užsiima ne tik religine veikla, galima išgirsti nuolat.
Kai kurie ukrainiečiai juos atvirai vadina Kremliaus šnipais.
„Labai didelę įtaką per Bažnyčią turi Kremlius, norintis įpiršti žmonėms „rusiško pasaulio“ idėją. Rusijos bažnyčia siekia daryti įtaką Ukrainai per tikinčiuosius, ji nori paveikti visuomenės nuomonę ir politiniais klausimais.
Maskvos bažnyčios pozicija visiškai sutampa su Kremliaus pozicija. Ji kritikuoja Ukrainos valdžią ir ragina draugauti su Rusija“, – pasakojo E.Gapichas.
Tiesa, jis pats 25 metus gyveno Rusijoje. Ukrainoje jis taip pat ne vienus metus lankėsi Maskvos patriarchatui priklausančiose bažnyčiose, tačiau galiausiai pasakojo ten susidūręs su ne itin maloniais žmonėmis ir nusprendęs nuo jos nusisukti.
„Visi puikiai supranta, kas yra kas. Maskvos patriarchatas – KGB struktūra“, – įsitikinęs E.Gapichas.
Panašiai mąstančių yra ne vienas, mat per pastaruosius kelerius metus žmonių, ateinančių į Ukrainos ortodoksų bažnyčią, gerokai padaugėjo.
Lengvai paleisti nenori
Sprendimą ukrainiečių Bažnyčiai suteikti nepriklausomybę Rusijos ortodoksų bažnyčia piktai atmetė nuo pat pradžių.
Tai neturėtų stebinti, mat pastarajai gresia prarasti tūkstančius parapijų, jeigu jos nuspręstų atsiskirti nuo Maskvos patriarchato ir prisidėti prie naujo nepriklausomo darinio.
Todėl Maskvos patriarchatas pareiškė, kad Konstantinopolio sprendimas yra „katastrofa“.
„Konstantinopolio patriarchatas peržengė raudoną liniją“, – sakė patriarcho Kirilo atstovas Aleksandras Volkovas.
Protojerėjus Dmitrijus tikino, kad Maskvos patriarchatui Ukrainos bažnyčios nepriklausomybė yra tarytum žingsnis 400 metų atgal. Tai daugybės vyskupų, dvasininkų, tikinčiųjų netektis.
„Manau, galiausiai Maskvos patriarchato Ukrainos stačiatikių bažnyčia liks tik etninių rusų bažnyčia.
Maskva bijo prarasti įtaką Ukrainos tikintiesiems. Taip pat baiminamasi prarasti pozicijas tarp pasaulio stačiatikių. Svarbios ir didelės finansinės įplaukos, kurių neteks Maskvos patriarchatas“, – kalbėjo dvasininkas.
Tiesa, Maskvos patriarchato grasinimų ir perspėjimų dėl ortodoksų skaldymo jis nebijo: „Labai skambus buvo patriarcho Baltramiejaus I atsakymas patriarchui Kirilui: „Mes neturime pinigų, neturime armijos ar pajėgų. Mes bijome tik Dievo.“
Tuo metu E.Gapichas įsitikinęs, kad kartu su Ukraina Maskva praranda savo įsivaizduojamą didybę. Tai neginčytinas faktas, todėl jie dar ilgai ir aktyviai bandys skaldyti visuomenę.
Ukrainoje Bažnyčia suskilusi į tris dalis
Ukrainos bažnyčia šiuo metu yra pasidalijusi į tris, vieną jų techniškai prižiūri Maskvos patriarchas. Vyriausybė Kijeve šį faktą laiko nepriimtinu, juolab kad tebevyksta karas su Rusijos remiamais Rytų Ukrainos separatistais.
Iš Ukrainoje veikiančių trijų Stačiatikių bažnyčių didžiausia yra Maskvos patriarchato Ukrainos ortodoksų bažnyčia, likusi pavaldi Maskvai nuo Sovietų Sąjungos subyrėjimo.
Taip pat yra dvi stambios atsiskyrusios bendruomenės: dabar ekumeninio patriarchato pripažįstama Kijevo patriarchato Ukrainos ortodoksų bažnyčia (KP+UOB), vadovaujama patriarcho Filareto, ir Ukrainos Autokefalinė ortodoksų bažnyčia (UAOB), vadovaujama metropolito Makarijaus.
Ekumeninio patriarchato Šventasis Sinodas – Baltramiejaus I vadovaujama sprendimų priėmimo institucija – taip pat sutiko grąžinti Ukrainos ortodoksų bažnyčios vadovui patriarchui Filaretui ir Kijevo metropolitui Makarijui kanoninius rangus po jų ekskomunikacijos ginče su Maskva.
