Į gimtuosius namus Panevėžyje pavargęs, bet laimingas iš Nepalo sugrįžęs sportininkas šypsosi: tai dar ne pabaiga, nes galvoje kirba mintys apie naujus projektus ir iššūkius.
Aukščiausiai pasaulyje esantį ežerą Tiličą (jis tyvuliuoja Himalajuose, 4950 m aukštyje) perplaukęs lietuvis skambia nata užbaigė dešimtmetį trukusį projektą „Vanduo – tai gyvybė“.
Jo tikslas buvo atkreipti dėmesį į nykstančias planetos gėlo vandens atsargas, neatsakingą požiūrį į šią problemą.
Stulbinančią valią ir ištvermę parodęs atletas pasiekė užsibrėžtą tikslą – nugalėti aukščiausiai esančius gėlavandenius telkinius visuose žemynuose.
Užsispyrusiam panevėžiečiui 2009 m. pavyko įveikti Titikaką (Pietų Amerika), 2010 m. – Jeloustouną (Šiaurės Amerika), 2011 m. – Baikalą (Azija), 2012 m. – Didįjį ežerą Tasmanijos saloje (Australija), 2013 m. Taną (Afrika) ir Keturių Kantonų ežerą (Europa).
Kiekvieną iššūkį pasaulio rekordininkas skyrė gimtinei garsinti – Lietuvos tūkstantmečiui, Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms, lietuvių tremties 70-mečiui atminti.
Pastarąjį žygį atletas paskyrė Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui.
Liga sportininko nesustabdė
Šeimos namo gimtajame Panevėžyje duris „Lietuvos ryto“ žurnalistui pravėręs sportininkas atrodė stulbinamai žvalus, nors po varginančios kelionės iš Nepalo buvo praėjusi vos para.
Aukštikalnių saulės nugairintas veidas išdavė, kad pastarąsias kelias savaites V.Urbonas praleido lauke. Tiesa, kamuojantis sausas kosulys išdavė, kad ir geležiniam žmogui kiekvienas iššūkis turi savo kainą.
Kosulys sportininką ėmė varginti jau stebėtinai dulkėtose Nepalo sostinės Katmandu gatvėse, o pakeliui svajonės link tiktai stiprėjo.
Bet net ir žygio pradžioje susirgęs panevėžietis atkakliai pėsčiomis kopė į kalnus, kad galėtų pasivaržyti su aukščiausiai pasaulyje esančio Tiličo ežero ledinėmis bangomis.
„Kalnuose buvo fantastiškai gražu, – nuo grindų iki lubų trofėjų ir knygų prikrautame darbo kambaryje pasakojo sportininkas. – Tik ten galima suprasti, kokią trauką jaučia alpinistai, tik ten supranti, kokios gąsdinančios yra smailios kaip adata viršukalnės.“
– Ar ilgai ruošėtės šiam paskutiniam žygiui? – „Lietuvos rytas“ paklausė ištvermingumu ir valia stebinančio atleto.
– Šį kartą pasirengimas buvo kaip niekada trumpas.
Vasarą buvau užsivertęs darbais – esu treneris, važinėjau su auklėtiniais į varžybas, tad laiko buvo labai mažai.
Be to, ir vasara buvo labai karšta – sunku buvo surasti vėsesnio vandens, nes visi vandens telkiniai buvo įšilę kaip niekada. Treniruotis teko 14 laipsnių vandenyje, nes šaltesnio nebuvo.
Šiek tiek gelbėjo avarija, dėl kurios į Panevėžio baseiną nebuvo tiekiamas karštas vanduo. Pasinaudojau šia proga pasitreniruoti – plaukiau šaltame vandenyje. Bėgiojau laipteliais, stiprinau kojas, nes žinojau, kad teks kopti į kalnus.
– Bet tikriausiai nesitikėjote, kad pėsčiomis teks įveikti tokį milžinišką atstumą?
– Nemanėme, kad teks kalnais nueiti apie 300 kilometrų. Kitose ekspedicijose galėdavome automobiliais atvažiuoti prie ežero ir ramiai ruoštis.
Kad šįsyk bus kitaip, žinojome iš anksto. Bet nesitikėjome, kad kelias bus toks tolimas ir varginantis.
Apie išplautą ir neišvažiuojamą kelią sužinojome jau per ekspediciją – žygiui vadovavęs alpinistas Saulius Vilius pasakė, jog mums iki ežero apie 200 kilometrų teks eiti ir atgal iki automobilių nusileisti pėsčiomis.
Buvo sunku, nes iki tikslo kopėme 8 dienas. Kasdien pakildavome po 600–800 metrų aukštyn, bet tekdavo nueiti po keliasdešimt kilometrų. Bet tikslą pasiekėme visi 14 ekspedicijos dalyvių.
– Per žygį ėmėte sirguliuoti, bet vis tiek tęsėte kelionę, grūdinotės kalnų upėse. Nebijojote, kad vėl peržengsite galimybių ribą?
– Svarbiausia įsiklausyti, ką sako kūnas. Tikrai nebebandžiau peržengti ribos – užteko vienos pamokos, kurią įsiminiau visam gyvenimui. Bet nesakau, kad buvo lengva.
O tas vienintelis kartas buvo 1999 metų vasarą, kai neįsiklausiau į kūno siunčiamus signalus ir tęsiau.
Toksinai apnuodijo inkstus, atsidūriau reanimacijoje, o medikai prognozavo, kad liksiu įkalintas neįgaliojo vežimėlyje.
Dabar visuomet prisimenu garsaus italų alpinisto Reinholdo Messnerio žodžius: „Reikia laiku sustoti, kad galėtum grįžti ir užbaigti tai, ką pradėjai.“
– Šįkart greta nebuvo žmonos Ritos, kuri jus lydėdavo visuose žygiuose.
– Ritai labai sunku aklimatizuotis aukštikalnėse, tai pajuto prie Titikakos ežero. Todėl šįkart mane lydėjo sūnus Rokas.
– Koks tas aukščiausiai pasaulyje esantis Tiličo ežeras?
– Įspūdingas. Ištrūkę iš Nepalo sostinės Katmandu, kuri ypač nešvari ir dulkėta, išvažiavome į kalnus, į grožį, kuris lydi kiekviename žingsnyje.
Ežeras nėra svetingas, nes iš ledų išsivaduoja porą mėnesių pavasarį ir porą mėnesių rudenį, todėl jame niekas netgi nebando maudytis. Buvo minčių ekspediciją surengti pavasarį, bet nepaliečiai perspėjo, kad rasime ledą.
Itin sunkiai pasiekiamas ežeras yra stulbinamo grožio: iš pietų pusės atsiveria uolos, o šiaurinėje dalyje į vandenį leidžiasi ledynai. Vanduo jame iš tiesų šaltas – temperatūra siekė vos 1,9 laipsnio.
– Tai buvo didžiausias iššūkis visame projekte?
– Ne, manau, kad sunkiausia buvo perplaukti Baikalo ežerą, nes jame teko įveikti 57 kilometrus. Tiesa, vanduo buvo šiltesnis – 4 laipsnių. Tiličo ežeras kur kas mažesnis, bet perplaukti jį galima vienu ypu – per 109 minutes.
Žinoma, buvo sunku, nes ir nieko nedarant trūksta deguonies. Tad savo ritmą pajaučiau tik tada, kai iki tikslo liko kilometras.
Reikėjo labai tiksliai skaičiuoti ir yrių dažnumą, ir jėgą, nes deguonies badą galima pajusti ir po kelių judesių.
Vos pradėjus plaukti prakiuro viena guminė valtis, todėl pusė žmonų liko krante. O mane lydinčią valtį stiprus vėjas nešė uolų link, todėl dalį kelio teko padėti: viena ranka prilaikiau valtį, kita yriausi.
– Kaip Nepalo žmonės reagavo į bandymą pasigalynėti su šiuo ežeru?
– Kai atšyla, nepaliečiai gyvena ypatingu ritmu – sostinė primena senuosius Gariūnus. Skurdaus krašto gyventojams reikia užsidirbti iš turistų ir alpinistų likusiems metams, jie skuba, lekia, todėl vietiniai santūriai reagavo į šią naujieną.
Tiesa, yra vienas baras, kuriame specialiai pagerbiami aukščiausias viršukalnes įveikę alpinistai. Jiems suteikiama privilegija visą gyvenimą čia valgyti nemokamai.
Ant šio baro lubų yra prikalta ir simbolinė pėda su mano parašu, bet apie maistą šeimininkas nieko neužsiminė. (Šypsosi.)
– Nebuvo kilęs noras Nepale pasigalynėti ir su kuria nors viršukalne?
– Pakeliui buvo vienas žemesnis kalnas. S.Vilius užsiminė, kad galime pabandyti, bet susilaikėme – visi grįžome namo.
– Dešimtmetį trukęs projektas pasibaigė. O ką jūs veiksite dabar?
– Projektas dar nesibaigė. Šiam žygiui atminti bus kuriamas dokumentinis filmas, nuotraukų albumas.
Bet galvoje jau kirba mintys apie kitus projektus, nes sustoti nesinori. Pavyzdžiui, būtų įdomu perplaukti Dunojų. Manau, tai būtų galima padaryti per 20 dienų – šios upės srovė stipresnė, tad kasdien nuplaukti po 100 kilometrų nėra neįveikiama.
– O gal vis dėlto grįšite į politiką?
– Ne, čia esu padėjęs tašką – tokios galimybės net nesvarstau. Pernelyg daug veidmainystės, pavydo.
Atsimenu pirmąją pamoką: dar net nebuvau Panevėžio tarybos narys, kai išpešiau pažadą iš Vyriausybės, kad skirs 6,5 milijono litų baseinui rekonstruoti.
Vietos politikams būtų pakakę tik pakeisti keletą formalumų, bet buvo pradėta svaičioti, ar tie pinigai nebus atimti iš skurstančių senukų.
– Kas buvo skaudžiau: politikų veidmainystė ar mūšis su teisėsauga?
– Sunku pasakyti, nes tai susiję. Juk mano problemos prasidėjo tada, kai pasitraukiau iš konservatorių gretų ir užsiminiau, kad svarstau galimybę kandidatuoti į merus.
Po kelių dienų užgriuvo STT pareigūnai, ir prasidėjo 4 metus trukęs persekiojimas, kurį sustabdyti pavyko tiktai Lietuvos aukščiausiajam teismui.
Nuo pirmų dienų buvo aišku, kad pažeidimas mažareikšmis, kad už jį galima nebent administracinę nuobaudą skirti. Tačiau su manimi elgėsi kaip su didžiausiu nusikaltėliu, atėmė net vestuvinį žiedą ir pasišaipė – bus nuostoliams atlyginti. Kai pralaimėjo bylą, pasiūlė važiuoti į Vilnių ir atsiimti žiedą.
Apmaudu, kad tokią dėmę metęs žmogus netgi neatsiprašė, elgiasi taip, tarytum nieko nebūtų nutikę.
Tiesa, 60-mečio proga sveikinti pats nebeišdrįso – siuntė kitą žmogų, bet socialiniame tinkle į draugus jau peršasi.
Garsino ir rekordai, ir akcijos
Vaikų namuose užaugęs V.Urbonas į profesionalų sportą pasuko 1990 m.
Geležinio žmogaus vardą panevėžietis pelnė 1998 m., kai pasiekė iki šiol nepagerintą pasaulio rekordą. Meksikoje vykusiose varžybose lietuvis įveikė dvidešimt kartų ilgesnę klasikinio triatlono distanciją – per 18 parų, 5 valandas ir 46 minutes nuplaukė 76, dviračiu nuvažiavo 3600 ir nubėgo 844 kilometrus. Šio rekordo per du dešimtmečius nėra pagerinęs niekas.
1999 m. liepą sportininkas pateko į reanimaciją, nes dėl patirtų fizinių perkrovų sutriko inkstų veikla. Mėnesį kojų nejautusiam sportininkui buvo prognozuojama neįgaliojo dalia, bet panevėžietis paneigė visas prognozes.
2007 m. V.Urbonas perplaukė Baltijos jūrą, o netrukus subrandino ir pradėjo akciją „Vanduo – tai gyvybė“.
