Balandį nepriklausomų bet nepripažintų Ukrainos bažnyčių hierarchai Filaretas ir Makarijus, remiami prezidento Petro Porošenkos, oficialiai kreipėsi į Konstantinopolio ekumeninį patriarchą Baltramiejų prašydami suteikti autokefaliją Ukrainos stačiatikių bažnyčiai. Kreipimąsi palaikė ir Ukrainos parlamentas.
Ukrainos stačiatikių autokefalija – toli gražu ne vien bažnyčios vidaus reikalas. P. Porošenka šalies stačiatikių bažnyčios suvienijimą ir nepriklausomybę vadina geopolitiniu ir nacionalinio saugumo klausimu, kurį išsprendus ne tik sumažėtų Kremliaus įtaka, bet ir būtų galutinai įtvirtinta šalies nepriklausomybė. Maskva, žinoma, tam priešinasi. Rusijos stačiatikių bažnyčios ir Kremliaus atstovai bei jų kontroliuojama žiniasklaida dėl „cerkvių karų“ grasina „masiniais Ukrainos tikinčiųjų neramumais“.
Ką ketvirtadienį nusprendė Konstantinopolis?
Ketvirtadienį, pasibaigus spalio 9–11 d. vykusiam Konstantinopolio ekumeninės stačiatikių bažnyčios sinodo (aukščiausių dvasininkų susirinkimo) posėdžiui, pasipylė gausybė jo sprendimų interpretacijų, o P. Porošenka savo kalboje pasveikino šalį su tuo, kad Konstantinopolis tarė „taip“ Ukrainos stačiatikių bažnyčios autokefalijai.
Iš prezidento kalbos galima susidaryti įspūdį, kad jau ketvirtadienį Ukrainos stačiatikių bažnyčia tapo oficialiai nepriklausoma. Tačiau apie neformaliai priimtą Konstantinopolio sprendimą prezidentas kalba nuo pavasario, sakydamas, jog vien tai, kad patriarchas Baltramiejus oficialiai imasi šio klausimo, reiškia, kad pats sau šį sprendimą jis jau yra priėmęs – liko tik formalumai.
Visgi remiantis Ukrainos žiniasklaida ir jos cituojamu Kijevo patriarchu Filaretu, oficialios autokefalijos Ukrainos stačiatikiams Konstantinopolis ketvirtadienį dar nesuteikė.
Ketvirtadienį vakare paskelbtame oficialiame Konstantinopolio ekumeninio patriarchato sinodo pranešime rašoma, kad nuspręsta patvirtinti jau priimtą sprendimą, jog Ekumeninis patriarchatas imasi autokefalijos suteikimo Ukrainos bažnyčiai: atkuria Ekumeninio patriarcho bažnytinę valdžią Kijeve ir kitur Ukrainoje; atšaukia Filareto ir Makarijaus bei jų vadovaujamų tikinčiųjų atskyrimą nuo stačiatikių Bažnyčios ir 1686 m. Maskvos Patriarchui suteiktą teisę skirti Kijevo Metropolitą, pabrėždamas, kad šio vadovaujama bažnyčia pripažįsta savo kanoninę priklausomybę motininei Konstantinopolio bažnyčiai.
Be to, sinodas paragino visas suinteresuotas šalis vengti cerkvių, vienuolynų ar kito bažnytinio turto savinimosi bei kitokių smurto ir keršto išraiškų.
Kitaip tariant, Konstantinopolis formaliai patvirtino Kijevo teisę prašyti autokefalijos, o savo – ją suteikti, ir žengė svarbų žingsnį, panaikindamas Ukrainos stačiatikių pavaldumą Maskvos patriarchatui, bet tomoso, kaip pripažįsta ir P. Porošenka, dar teks palaukti.
Net jei tai tik „paskutinis formalumas“ likęs iki oficialios autokefalijos, aiškinama, kad tomosą Konstantinopolis suteiks tik po to, kai bus įsteigta Ukrainos stačiatikių bažnyčia, kurios kol kas dar nėra. Iki šiol manyta priešingai: kad pirma bus suteikiamas tomosas, o tik paskui susiskaldę Ukrainos stačiatikiai formaliai jungsis į vieną bažnyčią.
Vienas tikėjimas – trys bažnyčios
Ukrainoje niekada nebuvo formaliai nepriklausomos stačiatikių Bažnyčios. Po Kijevo Rusios krikšto 998 m. dabartinės Ukrainos žemių stačiatikiai buvo pavaldūs Konstantinopoliui, nes iš ten kunigaikštis–krikštytojas Volodymyras „atsivežė“ stačiatikybę. 1686 m. tarptautinė situacija ir bažnyčios vidaus peripetijos lėmė, kad Kijevo metropolija buvo prijungta prie Rusijos stačiatikių bažnyčios (Maskvos patriarchato), kuri pati save kildina iš Kijevo krikšto, bet XVI a. Konstantinopolio sprendimu tapo nepriklausoma.
Iki XX a. pražios, dabartinės Ukrainos teritorijoje veikė vienintelė – Maskvos patriarchatui pavaldi – Ukrainos stačiatikių bažnyčia. Tačiau, kaip pastebi Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė D. Jakniūnaitė, „kartu su politinės nepriklausomybės siekiais Ukrainoje, kaip ir kitur pasaulyje, atsirado ir nepriklausomomis norinčios būti nacionalinės bažnyčios“.
Žlugus Rusijos imperijai įsteigta mažytė Ukrainos autokefalinė stačiatikių bažnyčia, kuriai šiandien vadovauja patriarchas Makarijus. 1992 m. įkurta Kijevo patriarchato Ukrainos stačiatikių bažnyčia, vadovaujama patriarcho Filareto. Bet nė viena iš šių bažnyčių (nepaisant klaidinančio vienos jų pavadinimo) nėra gavusi oficialios autokefalijos, kaip to reikalauja stačiatikių kanonai. Todėl abi jos, jų vadovai ir parapijiečiai iki ketvirtadienio formaliai buvo atskirti nuo visuotinės stačiatikių Bažnyčios. Kitos stačiatikių bažnyčios pripažino tik Maskvos patriarchato Kijevo stačiatikių bažnyčią ir jos parapijiečius, nors trijų Ukrainos stačiatikių bažnyčių tikėjimas ir apeigos praktiškai nesiskiria.
Kodėl Konstantinopolis?
Autokefaliją patvirtinantį tomosą senaisiais laikais galėdavo suteikti Ekumeninė taryba – visų autokefalinių bažnyčių vadovų susirinkimas. Dabar sutariama, kad tomosą gali suteikti ir vienas patriarchas, bet nesutariama, kuris.
D. Jakniūnaitė atkreipia dėmesį, kad tarp teoriškai lygių nepriklausomų stačiatikių bažnyčių vadovų yra dvi išimtys – Konstantinopolio ir Maskvos patriarchai. Maskvos patriarchas turi didžiulę neformalią įtaką, nes jo vadovaujama bažnyčia yra didžiausia, vienijanti beveik pusę visų pasaulio stačiatikių. O Konstantinopolio ekumeninis patriarchas istoriškai laikomas pirmu tarp lygių (primus inter pares), nors šis titulas – veikiau pagarbos nei realios galios išraiška.
Maskvos patriarchas teigia, kad bet kuri iš autokefalinių bažnyčių gali suteikti autokefaliją nuo jos atsiskiriančiai bažnyčiai. Žinoma, Ukrainos bažnyčiai būtų sunku tikėtis gauti autokefaliją iš Maskvos patriarcho. Konstantinopolio patriarchas įsitikinęs, kad kaip pirmas tarp lygių turi išskirtinę privilegiją teikti tomosus. Be to, savo teisę suteikti autokefaliją būtent Ukrainos stačiatikiams Konstantinopolio patriarchas Bartlamiejus grindžia dar ir „motininės bažnyčios“ argumentu, kurį ketvirtadienio dar kartą įtvirtino Konstantinopolio sinodo sprendimas.
Išskirtinis atvejis ne stačiatikybei, bet Maskvai
Šiuo metu pasaulyje yra 14 viena kitą pripažįstančių autokefalinių stačiatikių bažnyčių. Dar viena, Amerikos stačiatikių bažnyčia, 1970 m. autokefaliją gavo iš Maskvos patriarcho, tačiau dar nėra visuotinai pripažįstama.
Visos likusios „nacionalinės“ ar „teritorinės“ stačiatikių bažnyčios turi didesnę ar mažesnę autonomiją, bet yra pavaldžios vienai iš autokefalinių bažnyčių. Pvz., Lietuvos ir Latvijos stačiatikių bažnyčios pavaldžios Maskvos patriarchatui, Suomijos – Konstantinopoliui, o Estijos stačiatikiai skilę į dvi bažnyčias – Maskvos patriarchato ir Konstantinopolio patriarchato.
D. Jakniūnaitė sako, jog pastebima tendencija kurti nacionalines stačiatikių bažnyčias, o praktika suteikti joms autokefaliją irgi egzistuoja. Vien XX a. nepriklausomomis pripažintos trys stačiatikių bažnyčios – Albanijos, Lenkijos bei Čekų ir slovakų.
„Ukrainos atveju įtampa kyla dėl to, kad nepriklausoma stačiatikių bažnyčia kuriama ne tuščioje vietoje ir Ukrainos stačiatikiai iki šiol nebuvo vieningi“, – portalui LRT.lt sako profesorė. Pasak jos, Ukraina, žinoma, yra ypatingas atvejis ir dėl didžiulės Maskvos įtakos bei pasipriešinimo Kijevo nepriklausomybei – tiek politinei, tiek religinei.
Jei pavyktų įsteigti nepriklausomą Ukrainos stačiatikių bažnyčią, Maskvos patriarchatas ne tik netektų svarbaus įtakos sverto Ukrainai ir Kijevo kaip simbolinio stačiatikybės židinio, bet iš viso, skaičiuojama, prarastų apie trečdalį visų parapijų – su milijonais tikinčiųjų bei didžiuliais bažnytiniais turtais. „Nors Rusijos stačiatikių bažnyčia, ko gero, vis tiek išliktų didžiausia, jos santykinė galia stačiatikių pasaulyje labai sumažėtų“, – aiškina politologė.
Pagaliau, D. Jakniūnaitė pastebi, kad Maskvai tai ne vien geopolitinis klausimas – sumažėtų ir Rusijos stačiatikių bažnyčios pajamos. „Viešai, aišku, to niekas neskelbia, bet jei prarandama trečdalis bažnyčių, greičiausiai patiriami ir nemenki finansiniai nuostoliai“, – svarsto profesorė. O kur dar cerkvių (pastatų), relikvijų ir kito bažnytinio turto dalybos.
Palankus metas
Apie siekį suvienyti Ukrainos stačiatikių bažnyčią ir gauti autokefaliją kalbėta ir anksčiau, bet, ko gero, būtų taip ir gyvenę, jei 2014 m. Rusija nebūtų aneksavusi Krymo ir įžiebusi karo Rytų Ukrainoje. Dabar daugeliui ukrainiečių nepriimtina, kad jų bažnyčia formaliai valdoma iš šalies agresorės sostinės. Juo labiau, kad Maskvos patriarchas Kirillas – stiprus Kremliaus sąjungininkas, Bažnyčią naudojantis kaip propagandos ruporą.
Nuo 2014 m. daugiau nei 70 Ukrainoje veikiančių Maskvos patriarchato stačiatikių parapijų ir tūkstančiai pavienių tikinčiųjų savo iniciatyva perėjo į Kijevo patriarchatą. Naujausių apklausų duomenimis, Kijevo patriarchatui dabar save priskiria apie 40 proc. šalies stačiatikių, o anksčiau vienvaldiškai vyravusiai Maskvos patriarchato Ukrainos stačiatikių bažnyčiai – vos apie 20 proc. Dar tiek pat Ukrainos stačiatikių sako, kad nepriklauso jokiai iš trijų bažnyčių, nors šiais skaičiais negalima aklai pasikliauti.
D. Jakniūnaitė atkreipia dėmesį, kad Kijevo patriarchas Filaretas yra labai patriotiškas: jis aiškiai palaikė ir 2004 m. vykusią Oranžinę revoliuciją, ir 2014 m. Maidano revoliuciją, o formalus Kijevo patriarchato nepriklausomybės pripažinimas yra jo viso gyvenimo siekis. „2014 m. įvykiai ir besikeičianti politinė realybė Filaretui davė naują postūmį veikti“, – portalui LRT.lt sako D. Jakniūnaitė.
Ji pabrėžia, kad dėl Rusijos agresijos pagaliau atsirado ir stipri politinė parama Ukrainos stačiatikių autokefalijai – tiek šalies viduje, tiek užsienyje. Pasak D. Jakniūnaitės, labai svarbus prezidento P. Porošenkos palaikymas ir aktyvus įsitraukimas į Kijevo ir Konstantinopolio dialogą.
„Jo nuopelnas akivaizdus, dabar P. Porošenka matomas kaip žmogus, kuris daug prisidėjo prie bažnyčios vienijimo ir autokefalijos siekio įgyvendinimo“, – sako politologė, pastebėdama, kad taip P. Porošenka ir sau pelno „politinių taškų“ ukrainiečių akyse, nors kol kas nežinia, ar sugebės juos išnaudoti artėjančiuose 2019 m. prezidento rinkimuose.
Be to, pasak D. Jakniūnaitės, Ukrainai labai palanki Konstantinopolio ir Maskvos patriarchų kova dėl galios ir įtakos, kuri pastaruoju metu labai akivaizdi. „Dėl didžiulės Maskvos patriarchato įtakos anksčiau niekas rimtai nesvarstė Ukrainos bažnyčios autokefalijos klausimo. Dabar, pasikeitus geopolitinei situacijai, neatmestina, kad ir Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus pamatė realią galimybę „įsiamžinti“ priimdamas istorinį sprendimą ir kartu parodydamas Maskvai jos vietą“, – svarsto D. Jakniūnaitė.
Liko tik susivienyti?
Visgi D. Jakniūnaitė primena: „Nebus taip, kad Kijevo patriarchatas automatiškai taps oficialia Ukrainos bažnyčia. Pirmiausia, turės būti įsteigta nauja vieninga Ukrainos stačiatikių bažnyčia, kurią sudarys dvi buvusios nepripažintos nepriklausomos bažnyčios – Ukrainos stačiatikių bažnyčios Kijevo patriarchatas ir mažytė Ukrainos autokefalinė stačiatikių bažnyčia.“
Pasak profesorės, daroma prielaida, kad vieningos Ukrainos bažnyčios vadovu taps dabartinis Kijevo patriarchato vadovas Filaretas, tačiau ir tai nenutiks automatiškai – turės vykti rinkimai, kuriuose nelaukiama, bet gali įvykti netikėtumų, ypač turint omenyje, kad Filaretas yra garbaus, 89 m., amžiaus.
Visgi didžiausias klausimas, kaip elgsis dabartinės Maskvos patriarchato bažnyčios hierarchai, parapijų vadovai ir tikintieji. Jie gali, bet neprivalo jungtis prie vieningos Ukrainos stačiatikių bažnyčios. P. Porošenka ir patriarchas Filaretas teigia, kad kreipimąsi į Konstantinopolį dėl autokefalijos yra pasirašę ir Ukrainos stačiatikių bažnyčios Maskvos patriarchato aukštesnio rango dvasininkai, tačiau iki galo neaišku, kiek tokių yra, ir kiek dar galėtų atsirasti.
Pasak D. Jakniūnaitės, tikėtina, kad visgi dalis Maskvos patriarchato parapijų Ukrainoje nepripažins Konstantinopolio sprendimo ir vieningos Ukrainos stačiatikių bažnyčios.
Atrodo, kad legalių kliūčių joms veikti neturėtų būti. Patriarchas Filaretas pareiškė, kad Maskvos viršenybę pripažįstantys stačiatikiai Ukrainoje ir toliau galės veikti lygiomis teisėmis su kitomis stačiatikių bažnyčiomis. Tačiau oficialiai jie turėtų vadintis Rusijos stačiatikių bažnyčia, o ne Maskvos patriarchato Ukrainos stačiatikių bažnyčia, kaip iki šiol. Laisvą stačiatikių apsisprendimą ir jų nediskriminavimą Ukrainoje ketvirtadienį savo kalboje akcentavo ir P. Porošenka.
Tačiau neramumus tarp tikinčiųjų, kaip ir žadėjo, gali kurstyti Maskva. Be to, prasidės ilgos ir skausmingos milžiniško bažnytinio turto (įskaitant pačias cerkves) dalybos. Tad tikrasis Ukrainos stačiatikių atsiskyrimas nuo Maskvos dar tik prasideda – ir vargu, ar jis bus labai lengvas ir greitas.
