Devynerius metus Rio de Žaneire gyvenusi Lucy Bryson iki šiol negali pamiršti pirmojo vakarėlio, į kurį ją pakvietė draugai brazilai.
Iš Mančesterio į Braziliją persikrausčiusi britė po trijų mėnesių iš vienos pažįstamos sulaukė kvietimo apsilankyti „churrasco“ – neformaliame kepsnių vakarėlyje.
Tačiau kai šeštadienio vakarą, praėjus kelioms minutėms po sutarto laiko, ji pasirodė prie brazilės durų, naujoji jos draugė į ją pažvelgė tokiu veidu, kad L.Bryson pamanė supainiojusi dienas.
„Ji buvo įsisupusi į rankšluostį ir visa šlapia – ką tik iš dušo.
Svetainė buvo pilna prekybos centro maišų su maistu, o ant sofos mėtėsi rūbai, iš kurių ji rinkosi vakaro aprangą. Pusiau juokais ji pasiaiškino, kad dar nėra pasiruošusi“, – prisiminė britė.
Viešnia mėgino būti naudinga, bet nemokėdama gaminti braziliškų kokteilių ar elgtis su griliu ji tegalėjo apsimesti, kad labai domisi keistu televizijos žaidimu, kurį šeimininkė įjungė, kol pasiruoš pati ir paruoš erdvę vakarėliui.
Maždaug po 40 minučių L.Bryson jau pradėjo nerimauti, kad, be jos, nepasirodys nė vienas kitas svečias, bet vakarėlio sumanytoja neatrodė nustebusi, nė kiek nesinervino.
Maždaug po valandos nuo sutarto pradžios laiko pradėjo rinktis svečiai.
Po trijų valandų vakarėlis jau siūbavo visu tempu. L.Bryson suprato: pasirodydama laiku padarė kone šiurkščiausią socialinio etiketo klaidą Rio de Žaneire.
Skubėti – blogiau nei vėluoti
„Ateiti į vakarėlį oficialiai paskelbtu jo pradžios laiku yra keista, ypač Rio de Žaneire, – pasakojo Paranos universiteto literatūros profesorė Jaqueline Bohn Donada. – Tai taip pat nemandagu, kaip ateiti į vakarėlį, į kurį jūsų iš viso niekas nekvietė.“
Tokią nuostatą lemia kelios priežastys – atlaidus brazilų požiūris į gyvenimą, miestą įkalinančios spūstys ir visada už kampo netikėtai laukianti galimybė susitikti pažįstamą.
Dėl to Rio de Žaneiro gyventojai nei tikisi kitų žmonių punktualumo, nei jį vertina. Net geriausiai sudėlioti planai mieste nuolat žlunga, todėl mandagu yra skirti laiko ir vakarėlio šeimininkui, jeigu jis pats vėluoja į savo šventę.
„Pagal nerašytas taisykles vakarėlio organizatorius laukia iki tos valandos, kurią renginys turėtų prasidėti, ir tik tada pradeda mąstyti, kad reikėtų nusiprausti po dušu ir pradėti ruoštis“, – teigė šešerius metus Rio de Žaneire gyvenanti vertėja Fionna Roy.
Apie įgimtą polinkį vėluoti byloja net portugalų kalba, kuria kalba brazilai. Veiksmažodis „atrasar“ gali reikšti „vėluoti“ arba „užlaikyti“, o „demorar“ – kiek atlaidesnį „užtrukti ilgai“.
O tie, kurie atvyksta laiku, anot brazilų, gyvena pagal „hora inglesa“ – „anglišką laiką“.
Taip pietiečiai atiduoda pagarbą JAV arba Jungtinės Karalystės gyventojų punktualumui.
Pameluoti – nieko tokio
Neseniai į Rio de Žaneirą atsikraustę užsieniečiai daro ir kitą klaidą – priima vietos gyventojų žodžius už gryną pinigą.
„Po kelių ilgo ir kankinančio laukimo atvejų, įskaitant ir kartą, kai bare viena sėdėjau net dvi valandas, supratau, kad frazė „estou chegando“ („jau atvykstu“) niekuomet to nereiškia“, – tvirtino L.Bryson.
Veikiau taip brazilas pasako, kad iš principo kada nors pasirodys sutartoje vietoje – po penkių minučių arba dviejų valandų
„Vėlavimas yra nacionalis brazilų bruožas, tačiau jis ryškiausias Rio de Žaneire, – aiškino J.Bohn Donada. – Turėjau viršininką, kuris paskambindavo pasakyti, kad įstrigo automobilių spūstyje, bet greitai atvyks, o fone buvo girdėti, kad jis maudosi duše. Pietuose mus tai erzindavo, tačiau šiame mieste tai visiškai normalu.“
Atsainus požiūris į bėgantį laiką – nieko naujo.
Dar 1933 metais keliautojas ir rašytojas Peteris Flemingas knygoje „Braziliškas nuotykis: kelionė į Amazonės širdį“ rašė: „Skubantis žmogus Brazilijoje bus labai nelaimingas.“
Regis, neatsitiktinai britas šia įžvalga pasidalija skyriuje, kuriame rašo apie Rio de Žaneirą.
„Atidėliojimas glūdi net Brazilijos klimate. Su tuo reikia gyventi, nes nuo to nepabėgsi. Manau, brazilai turėtų didžiuotis, kad turi tokią įgimtą savybę, kurios ignoruoti tiesiog neįmanoma. Jokia kita šalis negali tuo pasigirti“, – rašė P.Flemingas.
Kai įprotis įaugęs į kraują, brazilai užsienyje taip pat susiduria su problemomis.
Vokietijoje gyvenanti Simone Fonseca Marrek pripažįsta, kad prisitaikyti prie ne tokio lankstaus darbo grafiko užtruko.
„Kartą vargais negalais į susirinkimą kompanijoje, kurioje tik pradėjau dirbti, atskubėjau dviem minutėmis anksčiau.
Kambaryje manęs jau laukė 20 žmonių. Pasijutau lyg būčiau pavėlavusi, nes jie atvyko dar anksčiau“, – prisiminė iš Rio de Žaneiro kilusi brazilė.
Nepataisomi laiko optimistai
Kaip rašė po Braziliją keliavęs vyresnysis Džeimsą Bondą sukūrusio Iano Flemingo brolis P.Flemingas, į brazilų vėlavimą nėra prasmės reaguoti piktai, nes taip nepeši nieko, išskyrus nuolatinę susierzinimo būseną.
Mat Rio de Žaneiro grožis atsiskleidžia ne stengiantis įvesti tvarką, o prisitaikius prie lėto gyvenimo tempo.
„Manau, kad mes pripratę prie vėlavimo, nes esame optimistai, – juokėsi S.Fonseca Marrek. – Visada manome, kad galime atlikti daug darbų ir vis tiek spėsime į susitikimą. O jei tai mums nepavyksta – irgi nieko tokio.“
Tiesa, ir Rio de Žaneiro gyventojai turi tam tikras nerašytas taisykles ir ribas – net ir laiko, kurį galima vėluoti.
„Man taip patiko jausmas niekur neskubėti ir nejausti prievolės kur nors būti laiku, – šyptelėjo Rio de Žaneire gyvenanti vertėja F.Roy. – Tačiau kartą per mano gimtadienį susitarėme susitikti su draugais bare. Visą dieną ir pusę vakaro puošiau tortus ir ruošiausi, o kai atvykau į vakarėlį, baras jau buvo uždaromas. Regis, tąkart persistengiau.“
S.Fonseca Marrek teigė, jog Rio de Žaneiro gyventojai vis tiek iš dalies stengiasi punktualiai atvykti į verslo susitikimus. Bet neformalūs renginiai niekada nenusipelno tokio vargo.
„Į vakarėlius ar susitikimus atvykstame, kada tiktai norime, tačiau tikrai ne mažiau kaip 30 minučių po sutarto laiko“, – aiškino brazilė.
Tai dabar jau suprantanti L.Bryson tikina, kad pirmojo „churrasco“ nesėkmės nepamiršo visus metus, kai gyveno Brazilijoje: „Taip pripratau madingai vėluoti, kad kartais net brazilams tekdavo manęs laukti. Tada draugai apsimesdavo, kad yra nepatenkinti, ir pirštu tapšnodami riešą juokdavosi: „Tapai tikra brazile!“
