Kiekvieną vakarą sunkvežimiai, gabenantys daugiau kaip 15 žmonių, palieka Meksiko miesto senamiestį ir keliauja link Fransisko I.Maderos aveniu – žymiausio pėsčiųjų tako sostinėje.
Komanda, apsiginklavusi 90 laipsnių Celsijaus garų aparatais, dar vadinamais „terminatoriais“, pradeda darbą. Jų užduotis – pašalinti pajuodusius kramtomosios gumos pėdsakus nuo grindinio.
Darbas užtrunka tris dienas, kiekviena pamaina trunka 8 valandas. Komanda iššukuoja apie 9 tūkst. kvadratinių metrų plotą.
Rezultatas – apie 11 tūkst. sunkiu darbu pašalintų gumos gabaliukų.
Darbuotojai dažnai svarsto apie išėjimą iš darbo. Daugelis jų – vienišos motinos. Jos praleidžia valandą su puse valydamos miestą, o kai pabaigia darbą, būna 5 valanda ryto.
„Atsibodo“, – prisipažįsta viena ilgiausiai čia dirbančių moterų.
Tačiau atsibodo ne tik joms, bet ir miestiečiams – kramtomosios gumos lipdiniai ant sienų ir prišnerkštas grindinys siutina.
Didelių miestų bėda
Kova su kramtomąja guma vyksta visuose miestuose. Verslo dienraštis „The Wall Street Journal“ prieš dešimtmetį Niujorką kamavusią problemą įvardijo kaip juodąjį marą.
Pradedant Siatlu, baigiant Singapūru kramtomosios gumos šalinimas tapo neatskiriama didmiesčio gyvenimo dalimi.
Meksikas kovai su šia problema buvo pradėjęs socialinio atsakingumo kampaniją. Jos tikslas – atkreipti dėmesį į tai, kiek lėšų išleidžiama kovai su išmesta kramtomąja guma, ir jos keliamam pavojui.
Pavyzdžiui, tarp Maderos gatvėje išmestos gumos randama apie 40 tūkst. įvairiausių bakterijų rūšių, tokių kaip E.Coli, Proteus ir salmonelių.
Negana to, gumos liekanas lesa ir jomis užspringsta paukščiai. Praeidami jų gurkteli šunys, ir dėl to sutrinka jų žarnyno veikla. O ką jau kalbėti apie vaizdą mieste.
Darbas be pabaigos
Vis dėlto kramtomosios gumos šalinimas – Sizifo darbas. Meksikos sostinę kasdien aplanko apie 1 mln. lankytojų, ketvirtadalis jų praeina Maderos gatve, o tai beveik prilygsta žmonių judėjimui Niujorko Taimso aikštėje.
33 metų Alberto, dirbantis kioskelyje, tvirtina kasdien parduodantis apie 60 pakelių kramtomosios gumos.
Pasak Jesuso Porfirio Gonzaleso Shmalo, Meksiko miesto valdžios atstovo, dabartinė situacija jau geresnė, mat kramtomosios gumos šalinimo darbai kadaise buvo savotiška vergovės rūšis.
„Darbininkai turėjo klauptis ant kelių ir grandyti gumą mentele.
Pastaruoju metu valymo technologija buvo patobulinta, o skiriamos bausmės už šiukšlinimą – griežtesnės“, – sakė valdininkas.
Miestą tvarkanti įmonė samdo kramtomąją gumą valantį personalą. Jis naudojasi specialiais aparatais, darbuotojai dėvi kaukes.
Bausmės šiukšlintojams
Su gumos kramtytojais, kurie ją spjaudo bet kur, kovoja ir Londonas.
Antai 2014 metais vienas britas turėjo sumokėti 845 svarus (928,6 euro) už viešosios tvarkos pažeidimą, kai atsisakė sumokėti 50 svarų (55 eurų) baudą už gatvėje išspjautą gumą.
2002 metais Bornmuto rajono savivaldybė pradėjo ant stendų klijuoti Jeffrey Archerio, Tony Blairo ir George’o Busho nuotraukas, skatinančias sukramtytą gumą mesti į šiukšlių dėžę, bet pakeisti gyventojų įpročių nepavyko.
2015 metais Siatle buvo nugrandyta 20 metų senumo kramtomosios gumos siena, kuri jau buvo tapusi vietos įžymybe.
Darbas užtruko apie 130 valandų, buvo surinkti 94 kibirai gumos, kuri iš viso svėrė apie 1065,9 kg. Tačiau tvarka truko neilgai – po dviejų dienų siena vėl pradėta niokoti.
Singapūras kramtomąją gumą uždraudė 1992 metais. Už jos čiaumojimą buvo galima gauti 427 eurų ar net didesnę baudą.
Beje, 2004 metais, remiantis JAV ir Singapūro laisvosios prekybos sutartimi, draudimas buvo sušvelnintas – farmacininkai ir odontologai galėjo prekiauti medicinine kramtomąja guma.
Senas kramtymo įprotis
Galbūt meksikiečiai jaučia atsakomybę dėl kramtomosios gumos, mat čia prasidėjo jos modernioji istorija.
Kramtomoji guma sukurta jau labai seniai.
Prieš dešimt metų vakarinėje Suomijos dalyje archeologai atrado seniausią pasaulyje kramtomąją gumą – 5–6 tūkst. metų senumo nuo akmens amžiaus išlikusią beržų žievės dervą su dantų žymėmis joje.
Graikai vietoj gumos kramtė mastikos dervą, taip mankštindami žandikaulio raumenis.
Majai ir actekai prisileisdavo syvų iš kulkmedžių, juos džiovindavo, kol medžiaga tapdavo tąsi, o gautą medžiagą vadino „tzicli“.
Louisas Werneris knygoje apie kramtomosios gumos istoriją rašė, kad actekų miestuose viešumoje kramtyti „tzicli“ buvo nepriimta.
Ištekėjusi arba našle tapusi moteris, kramtanti ją, buvo laikoma laisvo elgesio, o vyras – homoseksualiu.
Meksikos generolas Santa Anna buvo pirmasis, kuris XIX a. atgabeno šį produktą į Amerikos miestus.
Įkalintas JAV generolas kramtė šį produktą, kad nuramintų nervus. Turėjo jo ir per tremtį Niujorke, kur jį pamėgo ir išradėjas Thomas Adamsas.
Th.Adamsas su šiuo produktu darė eksperimentus, kol galiausiai netyčia įpylus karšto vandens susidarė maži kamuoliukai.
Jie ir pradėti pardavinėti kaip kramtomoji guma.
Pasipriešinimo ženklas
Besivystančiose metropolijose kramtomoji guma tapo savotišku pasipriešinimo ženklu, ypač tarp moterų.
1912 metais dienraštis „The New York Times“ išleido dviejų puslapių straipsnį apie koledžo merginas, kurios gėrė ir kramtė gumą, taip save žemindamos.
Švaros problema prasidėjo 1936aisiais, kai vienas krautuvininkas suskaičiavo, kad per dieną 84 tūkst. kramtomosios gumos gabalėlių buvo prispjaudyta 25-iuose Penktosios aveniu kvartaluose.
Kramtomoji guma tapo tikru fenomenu, kai per Antrąjį pasaulinį karą buvo įtraukta į JAV kariuomenės maisto davinių sąrašą, nes buvo manoma, kad ji turi gydomųjų savybių.
Po karo „tzicli“ buvo pakeistas sintetiniu plastiku, kuris nesuyra penkerius metus, sukietėja ir jį tampa sunku pašalinti.
Rezultatas – šaligatviai tapo margi nuo kramtomosios gumos, o šį karą buvo sunku laimėti.
Nors didžiausi kramtomosios gumos gamintojai, tokie kaip „Wrigley“ ir „Mondelez“, pradėjo bendradarbiauti su mieste švarą palaikančia kompanija „Chewing Gum Action Group“, visur primėtyta kramtomoji guma vis dar plačiai paplitusi, o didžiausia problema – atsainus žmonių požiūris į šiukšlinimą.
Net apsiginklavę „terminatoriais“ Meksikos sostinės kramtomosios gumos naikintojai mano, kad jų darbas – be pabaigos.
