Krikščioniška organizacija „Hope of Life“ („Gyvenimo viltis“) vykdo savo misiją Gvatemalos kaimuose. Vos tik išgirdę žinią, kad kalnų kaimelyje sunkiai susirgo kūdikis, gelbėtojai leidžiasi į kelią.
Kiekvieną mėnesį čia savanoriška veikla užsiima šimtai jaunų amerikiečių.
Organizacijos išplatintose nuotraukose matyti jos savanorių pasiryžimas dirbti ir kelionė į nuošalų kaimą. O vaizdo įraše dėmesio centre – organizacijos įkūrėjas Carlosas Vargas, gelbėjantis sergantį vaiką.
„Kiekviena minutė yra svarbi. Jeigu būtume čia atvykę valanda vėliau, galbūt nebūtume spėję išgelbėti kūdikio gyvybės“, – kalbėjo C.Vargas.
Šimtai „Hope of Life“ darbuotojų kalnų kaimeliuose ieško sergančių vaikų. Bet, užuot iškart nuvežę juos į ligoninę, skambina į centrinę būstinę, o ji, surinkusi komandą, keliauja į gelbėjimo misiją.
„Tam čia ir atkeliavau. Tokios patirties laukiau visą gyvenimą“, – pasakojo viena organizacijos savanorė.
Kasmet milijonai pasiturinčių valstybių piliečių keliauja į Trečiojo pasaulio valstybes, kad patirtų kontaktą su tais, kuriems sekasi prasčiau, kad suteiktų laimės vienišiems vaikams.
Organizacijos kuriasi po krizių
Noras padėti sunkiai besiverčiantiems vaikams išaugo į ištisą turizmo šaką, o tai vaikams nepadeda.
Mokslininkai jau prieš 80 metų skelbė, kad vaikams geriausia augti šeimose. Net ir pačiose moderniausiose įstaigose vaikai nesivysto normaliai, tačiau nepasiturinčiose šalyse vis tiek įsivyravo vaikų namų kultūra.
„Jeigu tėvai nesugeba vaikų išmaitinti, suteikti išsilavinimo ir patenkinti visų poreikių, jie mano, kad pasirinkimas atiduoti vaiką yra priimtiniausias“, – teigė „Catholic Relief Services“ organizacijos viceprezidentė Shannon Senefeld.
Organizacija „Gelbėkit vaikus“ ištyrė, kad 92 proc. vaikų namų ugdytinių Šri Lankoje turi gyvus tėvus. O UNICEF Liberijos skyrius išsiaiškino, kad net 98 proc. vaikų, gyvenančių vaikų namuose, nėra našlaičiai.
Pagalbos institucijos Trečiojo pasaulio šalyse paprastai yra įkuriamos tik įvykus tam tikrai krizei. Tačiau net ir pašalinus krizės padarinius parama leidžia joms veikti toliau, kai problemos visai nebelieka.
Antai Indonezijoje, Ačeho provincijoje, po 2004-aisiais praūžusio cunamio buvo atidaryta šimtai pagalbos institucijų ir mokyklų. Organizacijai „Maestral“ atlikus tyrimą paaiškėjo, kad 97 proc. šeimų, leidžiančių vaikus į šiuos savanorių kuruojamus centrus, net nepatyrė cunamio žalos.
Nepasitenkinimą kelia ir pinigų panaudojimo klausimai. Rašytojos, „Hario Poterio“ autorės Joanne K.Rowling įsteigta tyrėjų grupė „Lumos“ išsiaiškino, kad po 2010 metais įvykusio žemės drebėjimo surinktos šimtatūkstantinės dotacijos nusėdo vienos organizacijos vadovo kišenėje, o vaikai buvo parduodami įvaikintojams turtingose šalyse.
„Tokia pat veikla vyksta Kenijoje, Ugandoje, Kambodžoje ir kitose vargingose šalyse“, – pasakojo „Lumos“ vadovės pavaduotojas Alexas Christopolousas.
Nauja turizmo šaka
Savanorių turizmo sektorius pradėjo augti jau praėjusio amžiaus pabaigoje, kai žmonėms nepakako agentūrų organizuojamų kelionių, o vietoj jų nuotykių ieškotojai užsimanė pamatyti nepagražintas šalis.
Dabar keliautojai sutinka mokėti milžiniškus pinigus, kad galėtų padėti vietiniams. Daugelis organizacijų savanoriams siūlo galimybę kasti šulinius, statyti mokyklas ir atlikti kitus darbus.
O iš to labiausiai išlošia organizacijos. Juk vietos gyventojams už darbą reikėtų mokėti, o jauni vakariečiai patys sumoka, kad galėtų dirbti.
Bet patirties neturinti importuota darbo jėga yra visai ne tai, ko reikia Gvatemalos kaimams.
Žmonės čia padarytų bet ką, kad galėtų dirbti, tačiau už juos darbus dirba nepatyrę studentai.
„Nesu mačiusi nieko juokingesnio už tai, kaip 20 moksleivių iš Jungtinės Karalystės bando iškasti šulinį Nepalo kalnuose“, – pasakojo viena keliautoja.
Turistai savanoriai taip blogai atlieka darbus, kad vietiniams tenka taisyti geradarių klaidas.
„Mes nemokėjome statyti namų. Tad kiekvieną naktį vietiniai gyventojai perdarydavo mūsų darbą, kad jiems skirti namai jų neužgriūtų“, – prisipažino Tanzanijoje savanoriška veikla užsiėmęs amerikietis.
Skiriasi ir darbo sąnaudos. Užsieniečiai namą pastato už vidutiniškai 15 kartų didesnę sumą, nei tai padarytų vietiniai.
2 tūkst. eurų kainuojanti dviejų savaičių vakariečio kelionė į Afriką savanoriškai mokyti vaikų galėtų padengti vietinio mokytojo algą pusmečiui į priekį.
„Hope for Life“ per metus iš aukų surenka daugiau nei 13 mln. eurų siekiantį biudžetą, kuris naudojamas daugybei programų įgyvendinti – šuliniams kasti, mokykloms ir namams statyti, mirštantiems vaikams gelbėti, ligoninėms įrengti.
Bet didžioji dalis šių lėšų skiriama tam, kad savanoriams būtų sukurtos patogios sąlygos.
Daugiau mokantys žmonės gauna vienviečius kambarius su oro kondicionieriumi ir atskira vonia. Šalia gyvenamosios vietos įrengtas baseinas ir zoologijos sodas, kuriame laikomi keli egzotiniai gyvūnai.
Visas problemas būtų galima išspręsti sumažinus skurdą šalyse, bet problemų turinčių šalių vyriausybės nesiruošia to daryti. O tarptautinė parama nukrinta lyg mana iš dangaus.
Didelių pokyčių neatnešė
Anksčiau Gvatemaloje buvo valstybinių vaikų namų, tačiau sąlygos juose priminė pragarą.
Vaikus ten mušė, prievartavo, jie dažnai dingdavo, būdavo pardavinėjami gatvėse, bet niekas nesiėmė jokių veiksmų. 2017-ųjų gegužę iš paskutinių valstybinių vaikų globos namų pabėgo kelios dešimtys mergaičių.
Namų prižiūrėtojai greitai susekė mergaites ir sugavo. Jos nakčiai buvo užrakintos mažoje klasėje vos su keliais čiužiniais.
Ryte viena mergaitė sugalvojo atkreipti policijos dėmesį padegdama čiužinį ir sukeldama gaisrą, bet ėmę veržtis dūmai nepaskatino prižiūrėtojų ar policijos pareigūnų atrakinti klasės durų.
Iš 56 klasėje buvusių mergaičių 41 žuvo per gaisrą. Likusios rimtai apdegė. Kiti globos namuose gyvenę vaikai buvo išskirstyti po privačias įstaigas.
Šalyje ši istorija sukėlė didžiulį skandalą, dėl to atsistatydino trys aukšti pareigūnai, tarp jų ir socialinės gerovės sekretorius. Vasarį jų laukia teismas.
Privačiose institucijose atsidūrusių vaikų laukė ne ką geresnis gyvenimas.
„Disability Rights International“ organizacijos atstovai tikrino, kaip prižiūrimi šie našlaičiai.
Vienoje įstaigoje vaikų rankos buvo surištos už nugaros, kitoje mergaitės laikytos narvuose. Paskutinėje aplankytoje vietoje neįgalūs vaikai buvo pririšti prie kėdžių.
Nors „Hope of Life“, kuri priglaudė dalį vaikų, jiems sudaro padoresnes gyvenimo sąlygas, turistų patogumui organizacija išleidžia didesnes sumas.
„Kuo daugiau laiko čia praleidžiu, tuo labiau man plyšta širdis, kad vaikai nesulaukia reikiamos pagalbos.
Čia daugybė naujausios technikos, bet niekas nemoka ja naudotis“, – kalbėjo viena savanorė.
Susivienijo bendram tikslui
Tad kol valstybės demonstruoja tokį bejėgiškumą, kelios aktyvios ir produktyviai veikiančios nevyriausybinės organizacijos stengiasi pakeisti situaciją visame pasaulyje.
„Lumos“, „Maestral“ ir „Catholic Relief Services“ bando padėti šalims pereiti nuo institucinės našlaičių priežiūros prie globos šeimose.
Antai pilietinio karo suniokotame Sudane liko tūkstančiai našlaičių, tačiau šalyje buvo sukurta globos ir įsivaikinimo sistema. Tad visi vaikai rado naujus namus.
O Ruanda planuoja iki 2020 metų visiškai atsisakyti vaikų globos institucijų. Čia vaikų namai buvo perorganizuoti į dienos centrus, kuriuos prižiūri socialiniai darbuotojai.
„Ruanda yra pavyzdys kitoms šalims. Keturi iš penkių vaikų čia toliau auga saugiuose, šiltuose ir prižiūrimuose namuose“, – pasakojo „Maestral“ atstovas Philipas Goldmanas.
Šios organizacijos taip pat siekia užkirsti kelią praktikai, kai žymūs ar paprasti žmonės vargingose šalyse nusiperka vaiką.
Tai jau pradėjo duoti vaisių. Australijos parlamentas siekia įsivaikinimą kitose šalyse priskirti prie prekybos žmonėmis kategorijos ir visiškai uždrausti.
Po truputį keičiasi ir turistų savanorių verslas. Organizacija „International Volunteer HQ“ paskelbė, kad nuo kitų metų kovo į užsienio vaikų namus nebebus siunčiami savanoriai, o visas dėmesys bus skiriamas paramai šeimoms.
Paramos organizacijos užkliuvo ir Lietuvoje
Misijas į Afriką organizuojantis paramos fondas „UNICEF Lietuva“ pastaruoju metu taip pat sulaukė daug kritikos, kad jo rengiamos žymių žmonių kelionės į Afriką padaro daugiau žalos, nei duoda naudos.
Žmones papiktino įžymybių kelionės į Etiopiją ir pasakojimai apie skurdą, prastą sveikatos priežiūrą. Visa tai buvo iliustruota vietos vaikų nuotraukomis. Lietuvoje gyvenanti etiopė Eskedar Maštavičienė tvirtino, kad situacija Etiopijoje yra pasikeitusi į gera, šalis yra viena greičiausiai augančių Afrikos ekonomikų. „Lietuva galėtų matyti šią šalį kaip augančią, o ne skurstančią. Sakydamas, jog kažkur girdėjai, kad ten nesaugu, užtrenki duris turizmui“, – lrytas.lt sakė E.Maštavičienė.
Etiopijos UNICEF atstovai per savo šalies Užsienio reikalų ministeriją pareikalavo, kad „UNICEF Lietuva“ nutrauktų bet kokios medžiagos, surinktos Etiopijoje, publikavimą. „Aš įsivaizduočiau Lietuvos misiją taip: jeigu norite paremti mus, skleiskite žinią apie turizmą Etiopijoje, apie investavimą mūsų šalyje. Tai padėtų realiai. Dabartinis būdas Etiopijai daro ilgalaikę žalą“, – teigė Etiopijos ambasados Briuselyje patarėjas Yohannesas Abraha.
Klausimų kilo ir dėl „UNICEF Lietuva“ paaukotų pinigų tikslingo panaudojimo. Pagal tarptautinį UNICEF standartą, 75 procentai suaukotų pinigų yra skiriami paramai, o likusi dalis – UNICEF padaliniui išlaikyti. Bet pernai „UNICEF Lietuva“ pajamos siekė beveik 200 tūkst. eurų, o paramai atiteko tik kas penktas euras. Likę pinigai buvo skirti patalpų nuomai, darbuotojų algoms ir parodomosioms kelionėms į Afriką.
