Kai dvylika berniukų ir jų futbolo komandos „Laukiniai šernai“ treneris pateko į mirtiną pavojų – įstrigo potvynio užlietame urve, – ši tragedija galėjo pasimesti, kaip dar viena bloga žinia tarp daugelio.
Bet taip neįvyko: žmonija nerimavo, kai vyko įstrigusių futbolo komandos narių gelbėjimo operacija, sekė ir įsijautė į kiekvieną informacijos trupinį. Kartu tai stebėtina: laikais, kai netrūksta cinizmo bei politinių rietenų, istorijos Tailande atgarsiai aidėjo visame pasaulyje.
Viso pasaulio žmonės, kurie matė berniukų įdubusiais veidais, nešvariais marškinėliais nuotraukas, negalėjo likti abejingi. Jie nerimavo dėl trylikos gyvybių, nors tų žmonių nepažinojo.
Netrukus gelbėjimo operacija tapo tarptautinė: į ją įsitraukė kelių valstybių gelbėtojai, JAV oro pajėgos atsiuntė gelbėtojų padalinį, atvyko privačių Prancūzijos, Izraelio, Filipinų bendrovių atstovai, savo povandeninį laivą pasiūlė verslininkas Elonas Muskas.
Kaip padėką visiems gelbėtojams šie berniukai ir jų treneris dabar skiria savo maldas: jie šią savaitę apsigyveno budistų vienuolyne norėdami padėkoti savo gelbėtojams. Beje, be vieno nario, kuris – krikščionis.
Urve – religinė įvairovė
Treneris Ekapholas Chantawongas, vadinamas Eku, šioje istorijoje pažymėjo ir religijų įvairovės aspektą. 25 metų „šerniukų“ treneris – našlaitis, išaugęs budistų vienuolyne.
Jo auklėtinis, kairysis saugas 14-metis Adulas Sam-onas, užuot gyvenęs su tėvais, įsikūrė krikščioniškoje bendruomenėje, priklauso etninei mažumai ir neturi pilietybės.
Vienas jų gelbėtojų – musulmonas Kamponsakas Sassadee, alpinistas, iš Pietų Tailando keliavęs į šios šalies šiaurę. Jis per žinių laidą išgirdo, kad ieškomi alpinistai, kurie iš viršaus rastų prieigą į urvą.
41 metų K.Sassadee prisipažino visada jautęsis pašalietis. Jis – musulmonas budizmą išpažįstančiame Tailande. Tačiau po gelbėjimo operacijos jis – didvyris.
Religija juos lydėjo ir užtvindytame urve: treneris mokė savo komandą medituoti. Jis tikėjosi, kad meditacija jiems padės – nuramins, nuslopins baimę.
Tiesa, ten Adulas galbūt kalbėjo „Tėve mūsų“. Ir jo krikščionių bendruomenės dvasininkas meldėsi tą sekmadienio rytą per mišias už Adulą, jo likimo draugus.
Romoje tą patį darė popiežius Pranciškus.
Ir K.Sassadee klūpojo savo pensione atsigręžęs į Meką prieš vėl išvykdamas į gelbėjimo operaciją. Todėl ne veltui kalbėta, kad berniukus gelbėjo ir visi dievai.
Išbandymas ir tėvams
Karštai meldėsi ir berniukų tėvai. Laukimas buvo ne mažesnis išbandymas. Juk daugiau kaip dvi savaites 12 berniukų futbolo komanda ir jų treneris buvo įstrigę urve.
„Labai atsiprašau tėvų. Mes – stiprūs. Prižiūrėsiu jūsų vaikus“, – tai Eko žodžiai, perduoti vaikų šeimoms iš urvo.
Apie savo draugą Eką tomis dramatiškomis dienomis pasakojo budistų vienuolis, tapęs antruoju jo tėvu.
Budistų vienuolynas, kuriame jis gyvena, įsikūręs netoli įėjimo į urvus – vietovėje, iš kurios kilę dauguma berniukų.
Kai Ekapholas atėjo į vienuolyną, jis buvo liūdnas ir vienišas vaikas, pasakojo vienuolis. Tuo metu jam buvo dvylika ir jis neseniai buvo praradęs visą šeimą.
Po kaimą siautėjęs gripo virusas nusinešė jo brolio ir tėvų gyvybę. Ekapholas liko vienas šiame pasaulyje, tik senelė dar juo rūpinosi, bet ji buvo silpnos sveikatos.
Po dvejų metų vienuolyne apsirengė oranžinės spalvos vienuolyno apdarą. Vienuolis, pakeitęs berniukui tėvą, matė, kaip jis bręsta fiziškai, dvasiškai ir tampa suaugusiu žmogumi.
Neliko liūdno, vienišo vaikino. Jis rengė meditacijos seminarus.
Rūpinosi lyg savo vaikais
Jeigu Ekapholas nebūtų norėjęs rūpintis savo senele, būtų ir toliau likęs vienuolyne. Bet prieš 3 metus jis su kitu treneriu subūrė futbolo komandą. Ir netrukus daugiau laiko praleisdavo aikštėje nei šventykloje.
Bet toliau meditavo, lankė savo draugą vienuolį. Ir šis sako, kad Ekapholą vis dar mato vienuolyne. Čia treneris po dramos atsivedė ir auklėtinius.
Urve treneris nieko nevalgė iš jūržolių, viską atiduodavo komandai. Jis nurodė berniukams, kaip galima mažiau judėti, nes jie galėjo įkristi į vandenį. Bet, visų svarbiausia, prašė taupyti energiją.
Berniukai darė tai, ką patarė ir ekspertai: meditavo, miegojo.
Blogiausia būna tada, kai kas nors praranda savitvardą ir kitus užkrečia panika, ima raudoti, gailėtis savęs. Taip sakė panašų įvykį išgyvenę ir nardymo po urvus patirtį sukaupę narai.
Nežinomybė, laukimas – visa tai jie atlaikė praktikuodami meditacinę techniką – anapanasatį.
Ekas ir berniukai užmerkdavo akis, sutelkdami dėmesį tik į savo kvėpavimą.
„Vaikai ištvėrė tiktai dėl to, kad šalia turėjo Eką“, – įsitikinęs budistų vienuolis.
Žengs krikščionišku keliu
Galbūt kai kurie vaikai priminė treneriui E.Chantawongui jį patį: tylų, nedrąsų berniuką, koks jis buvo. Jis pasikeitė tik vienuolyne ir ten paėmė gyvenimą į savo rankas.
Tai buvo kelias, kuriuo kaip tik žengia A.Sam-onas, krikščionių iš Mianmaro vaikas. Adulo šeima kilusi iš pasienio provincijos, kuri nori atsiskirti, bet tam nepritaria Mianmaro vyriausybė.
Adului buvo tik ketveri, kai tėvai atvežė jį į Tailandą. Jis turėjo lankyti mokyklą. Tėvai surado krikščionių bendruomenę, kuri jį priėmė. Beveik visi jos nariai kilę iš Mianmaro.
Tai pabėgėliai, kurie laikomi asmenimis be pilietybės, daugelis gyvena be gimimo liudijimo ir paso, negali vesti, atidaryti banko sąskaitos.
Adulas yra vienas iš jų, su savo tėvais kalbėjęs mjanmų (oficiali Mianmaro kalba. – Red.) ir va – vietos tarme.
Iš pradžių Adulas nemokėjo tajų – oficialios Tailando – kalbos. Jo pirmoje pažymių knygelėje tajų kalbos žinios įvertintos 1,5, kai geriausias pažymys būtų 4.
Antrais metais jis gavo 3, o trečiais jau – 4.
Jis nežinąs nė vieno jaunuolio, kuris būtų toks godus žinių kaip Adulas, sako bendruomenės dvasininkas. Kartais berniukas ateina į jo kabinetą ir naršo po internetą ne šiaip iš smalsumo, o mokymosi tikslais.
„Vaikai žaidžia su savo išmaniaisiais telefonais, Adulas taip pat. Bet jis įsidiegė mokymosi programėlių“, – sakė bendruomenės dvasininkas.
Adulas mokėsi anglų, pradėjo ir kinų – savo penktąją kalbą.
„Jo anglų kalbos įgūdžiai nėra tobuli. Tačiau metai iš metų vis labiau įgydamas pasitikėjimo savimi Adulas nesidrovi kalbėti angliškai“, – sakė dvasininkas.
Tapo svarbus operacijoje
Savo mokinio kartotekoje kaip mėgstamiausią sritį Adulas nurodė „mokslus“. Truputėlį aukščiau nurodyta, kiek kišenpinigių iš Bažnyčios jis gauna dienai, – 20 Tailando batų (50 euro centų).
Jei vėliau Adului pavyktų įstoti į universitetą ir studijuoti mediciną, apie kurią jis svajoja, už tai jis turėtų būti dėkingas Bažnyčios bendruomenei.
Bet pirmiausia – savo valiai, norui viską žinoti ir viskuo domėtis, ryžtui siekti geresnio gyvenimo.
Būtent dėl savo gabumų ir kalbų mokėjimo jaunuolis laikytas didvyriu. Jis bendravo su anglakalbiais narais, aiškiai išdėstė, ko vaikams reikia.
Nardytojai, suradę vaikus, šaukė: „Mes atplaukiame!“
„Esame jums labai dėkingi“, – nuskambėjo Adulo atsakymas.
Tokiems vaikams kaip A.Samonas ir norėjo padėti Ekas, suburdamas futbolo komandą. Jei vaikinukai gaudavo gerus pažymius, jis apdovanodavo specialiais futbolo batelių įdėklais ar šortais.
Berniukai turėjo labai stengtis ir už tai ką nors gauti.
Pirmomis dienomis, pasklidus žiniai apie dramatišką Adulo padėtį, draugai mokykloje įrengė jam skirtą kampelį. Iškabino dešimtis jo nuotraukų: Adulas groja gitara, atlieka eksperimentą per biologijos pamoką, bėga 400 metrų, kaip klasės atstovas sako kalbą.
Berniukų tėvai apsistojo parko administracijos pastate šalia įėjimo į urvus ir nebesitraukė iki gelbėjimo operacijos pabaigos.
Iš Anglijos atskrido profesionalūs narai – geriausi, kokie yra. JAV ir Australija atsiuntė pagalbą. „Būtinai norėčiau sugrįžti į namus, bet prašau nesirūpinti dėl manęs“, – rašė Adulas tėvams, atvykusiems iš Mianmaro.
„Mielas Adulai, mes norėtume pamatyti tavo veidą. Mama ir tėtis meldžiasi už tave ir tavo draugus. Mes pasikliaujame Dievu. Ir čia su meile tavęs laukiame“, – gavo atsakymą vaikinas.
Jis ypač prisidėjo prie to, kad jo bičiuliai pasiektų urvo išorę sveiki ir gyvi.
Už sienų – nerimas
Tuo metu, kai urve buvo tylu, už jo tvyrojo nerimas. Pasaulis domėjosi 13 dingusiųjų. Baiminosi, ar juos suras, ar jie ištvers, ir nuoširdžiai džiaugėsi, kai narų vaizdo įrašas parodė juos sveikus.
Čang Rajaus provincijos gubernatorius vis rengė spaudos konferencijas, informavo apie tokias detales kaip maistas, kurį narai tiekė vaikams (kokteilius, turinčius daug baltymų. – Red.), ir ko jie klausinėja. Vaikai netgi domėjosi, kaip klostosi pasaulio futbolo čempionatas.
„Mes visi norime pasakyti, kad tikime tavimi ir tavo ryžtu. Žinome, kad gerai rūpinaisi mūsų vaikais. Nesijausk kaltas, nepriekaištauk sau.
Norime, kad žinotum, jog tai ne tavo kaltė“, – taip atsakė tėvai į trenerio laišką.
Gelbėtojams suradus įstrigusius berniukus E.Chantawongas parašė jų tėvams atsiprašymo laišką, kuriame maldavo atleidimo už sukeltą skausmą.
Atvėrė žmonijai akis
Urve įkalinti berniukai kuriam laikui išplėšė žmoniją iš jos nenoro žinoti, matyti, nepaisyti tų, kuriems skauda.
Nuolatos miršta daug žmonių, kurie neturėtų mirti, – per karus, nelaimingus atsitikimus ar nuo ligų, kurios 2018-aisiais nebeturėtų būti mirtinos. Ir nėra vaizdo įrašų, su jų mirtimi žmonija taikstosi, jos nepastebi.
Bet matydamas veidus, atsidūrusius mirties pavojuje, pasaulis neliko abejingas, ar dvylika futbolą žaidžiančių berniukų ir jų treneris gyvens.
Taigi Luango urvo istorija byloja, kad žmonija dar gali atjausti, jaudintis, kad dar nėra visiškai ciniška.
„Galbūt kas nors gera atsiranda iš blogo“, – svarsto Tailando budistų vienuolis, su kuriuo išaugo E.Chantawongas.
Galbūt A.Sam-ono gyvenimo istorija sulauks didesnio tailandiečių dėmesio sprendžiant pilietybės neturinčių asmenų, etninių mažumų problemas.
Galbūt kai kurie, iš „Facebook“ sužinoję apie savanorį K.Sassadee, permąstys savo neigiamą išankstinę nuomonę apie musulmonus. Galbūt.
