Sakoma, kad antrąją liepos savaitę vykstanti Šv.Fermino šventė Pamplonoje yra „visų švenčių motina“. Vienas žymiausių bėgikų nuo bulių dienraščiui atskleidė: kuo didesnis pavojus, tuo didesnis malonumas.

Patrakusiu temperamentu garsėjantys pamploniečiai švenčia savo globėjo – šventojo Fermino dieną taip trankiai, kad garsas apie tai jau seniai sklinda aplink visą pasaulį.

„Lietuvos rytas“ kalbėjosi su viena ryškiausių Šv.Fermino žvaigždžių 40 metų bėgiku Davidu Ubeda, kuris jau 24 metus iš eilės rizikuoja gyvybe, šventės metu kasdien bėgdamas nuo bulių.

Šventinis Pamplonos maratonas

Garsioji Pamplonos šventė trunka 9 dienas be sustojimo – nuo liepos 6-osios iki liepos 14 dienos. Ir dieną, ir naktį.

Šv.Fermino ekspertai yra suskaičiavę, kad legendinis festivalis be pertraukos Pamplonoje trunka net 204 valandas.

Pamplonos gyvenimas šiomis dienomis pasikeičia radikaliai – Šv.Fermino savaitės metu miestą aplanko daugiau nei pusantro milijono svečių.

Dieninė šventė skirta šeimoms, vaikams, vyresniojo amžiaus žmonėms. Jos metu Pamplonoje skamba tradicinė muzika, šokami tradiciniai šokiai.

Vakarais miesto aikštėse rengiami ir garsių Ispanijos roko muzikos atlikėjų koncertai. Miesto valdžia kasdien organizuoja daugybę kultūros renginių.

Pasak vietinės spaudos, kas 28 minutes Šv.Fermino dienomis Pamplonoje prasideda po renginį.

O naktį Pamplonos gatvėse ošia jaunimas. Naktinė šventė pastaraisiais metais garsėja liūdnai, nes jaunimas labai dažnai padaugina alkoholio.

Įprastas vaizdas per Šv.Ferminą – paryčiais ant suolo ar parkuose miegantys jaunuoliai.

Atrodo, tarytum tada leidžiama tai, ką paprastai miesto policija draustų.

Naktinis šėlsmas Pamplonoje yra garsus visoje šalyje ir daugybė jaunuolių grupėmis čia atvažiuoja visai savaitei.

„Važiuojam į Šv.Ferminą!“ – tokį pasiūlymą bet kuriame Ispanijos kampe išgirsi antrąją liepos savaitę.

Beje, dauguma į Pamplonos šventę ruošiasi kaip į karą.

Jeigu viskas baigiasi gerai, būna smagu pasididžiuoti žaizdomis ir pasidalyti nuotraukomis su nubalnota nosimi socialiniuose tinkluose.

Mirtinai rizikinga pramoga

Tačiau svarbiausias šventės elementas, paverčiantis ją ypatinga ir vienintele pasaulyje, yra kasdienis rytinis bėgimas nuo bulių siauromis Pamplonos senamiesčio gatvėmis.

Dabar jau visiems pažįstami vaizdo įrašai, kaip baltai vilkinčių ir raudonomis skarelėmis ryšinčių vyrų gauja panikos pilnais veidais bėga nuo įsiutusių bulių.

Nubėgama 849 metrų atkarpa, o žmones vejasi šeši buliai, kurie tą pačią dieną dalyvauja koridose.

Šiemet pirmasis bėgimas nuo bulių, ispaniškai vadinamas „encierro“, pasak vietinės spaudos, buvo „labai sėkmingas“. Tai reiškia, kad buliai buvo be galo agresyvūs, o priešais juos bėgantiems žmonėms grėsė itin didžiulis pavojus.

„Kuo didesnis pavojus, tuo geresnis bėgimas“, – sako daugybė „corredores“ (ispanų kalba tai reiškia „bėgikai“).

Tai specialus Pamplonos šventėms skirtas terminas, nurodantis žmogų, kuris rizikuoja gyvybe bėgdamas priešais raguotą bulių.

Pamplonoje yra ir tokių veteranų, kurie bėga nuo bulių 50 metų iš eilės iki pat mirties.

Nuo 1910-ųjų buliai ragais mirtinai užbadė net 16 bėgikų. Nors kasmet rizikos mažėja, kiekvienas bėgikas žino, kad bet koks neatsargus judesys ar tiesiog nelemta akimirka gali reikšti mirtį.

Baisiausia, kas gali nutikti bėgikams, yra būti padurtam buliaus ragais. Dar baisiau – jei dūris pataiko į aortą ar veną, nes būtent tokie susidūrimai baigiasi nukraujavimu ir mirtimi.

Visa kita – galvos traumos, lūžiai, smūgiai, sutrypimai palyginti yra vieni juokai.

Nukentėjusiųjų skaičius – tai savotiškas Pamplonos šventės azartas. Kasmet per Šv.Ferminą žiniasklaida kruopščiai skaičiuoja sužeistuosius, aprašinėja jų būklę ir aiškina, kurios bandos bulių jie buvo sutrypti ar subadyti.

Patiria „bulišką orgazmą“

„Buliui nėra lygių. Jis stiprus, raumeningas, agresyvus ir kilnus. Prisiartinti prie šio gyvulio nėra paprasta.

Todėl, kai bėgu visiškai šalia buliaus ir jaučiu jo alsavimą, atsiduriu devintame danguje.

Tokią ekstazę mes, bėgikai, vadiname „bulišku orgazmu“, – „Lietuvos rytui“ sakė garsus bėgikas nuo bulių D.Ubeda.

Jis pabrėžia, kad bulius yra Ispanijos simbolis, todėl šis gyvulys jam yra svarbus dar ir dėl tautinio identiteto.

D.Ubeda Ispanijoje yra žymus bėgimo nuo bulių veidas. Beveik kasmet per Šv.Fermino šventę jis patenka į pirmuosius dienraščių puslapius – visi bulių mėgėjai žino, kad Davidas yra tas pilką kepurę dėvintis vyras, visada bėgimo metu esantis labai arti buliaus.

Šį ispaną kasmet medžioja ir vietinės televizijos – visiems svarbu išgirsti, ką apie tos dienos bėgimą ir jame dalyvavusias bulių bandas mano šis ekspertas.

Važiavo net iš Kalifornijos

„Pirmą sykį nuo bulių Pamplonoje bėgau būdamas 17 metų. Aš esu kilęs iš nedidelio Vidurio Ispanijos kaimo Helino, kur mes taip pat turime bulių šventes.

Nuo jų ten bėgdavau būdamas vos 14-os.

Tačiau joks bėgimas neprilygsta Šv.Ferminui ir aš nuo mažens svajojau dalyvauti šioje šventėje, kas vasarą su šeima sekdavome Pamplonos bulių bėgimą“, – pasakojo šiuo metu su šeima Madride gyvenantis keturiasdešimtmetis vyras.

D.Ubeda pasakojo, kad pirmą sykį važiuodamas į Pamploną jis savo tėvams pamelavo, jog važiuoja į išvyką Pirėnų kalnuose.

„Tačiau apgauti jų man nepavyko. Mano mama per televizorių pamatė mane bėgantį nuo bulių Pamplonoje“, – prisiminė vyras.

Nuo to karto ispanas kasmet dalyvauja Šv.Fermino šventėje, tačiau jo motina nebedrįsta sekti savo sūnaus televizoriaus ekrane.

„Kai prasideda bėgimas, mama išeina į kitą kambarį, o tėvas stebi bėgimą įsitempęs. Kadangi jis trunka neilgai, tėvas praneša mamai, kad viskas gerai, kad manęs bulius nesubadė, ir tuomet ji grįžta prie ekrano“, – apie 24 metus besitęsiantį motinos jaudulį pasakojo bėgikas.

Net ir 4 metai, praleisti JAV, nesutrukdė Davidui tęsti tradicijos. „Kai gyvenau vakarinėje JAV pakrantėje, kasmet vis tiek bėgdavau Pamplonoje. Tai būdavo mano atostogos“, – sakė aistringas bulių mėgėjas.

Tikslas – kad nesubadytų

„Visi bėgimai nuo bulių, po kurių galiu eiti pusryčiauti su savo draugais, man yra sėkmingi“, – tvirtino D.Ubeda.

Vyras yra patyręs daugybę traumų – lūžių, galvos traumų ir kitokių sužeidimų.

„Tačiau man sekasi, bulius nėra nė sykio pasmeigęs manęs ragais. Nors, tiesą sakant, ragų dūris ne į veną ar organus išgyja greičiau nei lūžis, – pasakojo ispanas ir pridūrė, kad nė viena trauma nėra atbaidžiusi jo nuo bėgimo. – Ir nemanau, kad atbaidys.“

Davidas – trejų metų Alvaro tėvas. Vyras tvirtina, kad dabar tėvystė jį įpareigoja būti itin atsakingą.

„Bėgdamas jaučiu didelę atsakomybę. Žinau, kad jei susižeisiu, gydamas mažiau dienų galėsiu praleisti su savo šeima ar kelias dienas būsiu nedarbingas.

Bet mano aistra buliams yra nenumalšinama“, – tvirtino vyras, svajojantis apie tuos laikus, kai galės bėgti nuo bulių kartu su savo sūnumi.

Ruošiasi ir psichologiškai

„Nors bėgama vos kelias minutes, ruošiuosi ištisus metus, – pasakojo D.Ubeda ir pridūrė, jog didelio fizinio pasirengimo nereikia. – Jei tu ir šiaip sportuoji ir esi geros fizinės formos, specialiai treniruotis Šv.Ferminui nereikia.“

Svarbiausia D.Ubedai yra psichologinis pasiruošimas ir strategija: „Aš nuolat žiūriu vaizdo įrašus iš praėjusių metų bėgimų, nagrinėju savo ir kitų bėgikų klaidas. Labai svarbu gerai žinoti kelią ir visus niuansus – ką daryti, kai bulius ima griauti žmones.“

Bet sunkiausia bėgant nuo bulių, pasak Davido, kontroliuoti emocijas.

„Baimė yra būtina, tu privalai būti sąmoningas ir žinoti, kad bulius yra labai pavojingas.

Tačiau labai svarbu, kad baimė nevirstų panika, – tvirtino jau ketvirtį amžiaus kasmet nuo bulių bėgantis vyras. – Kai paleidžia bulius, aš pradedu bėgti ir labai jaudinuosi, bet vos tik bulius prie manęs priartėja, gaunu didžiulę adrenalino dozę ir pradedu jausti, kad kontroliuoju situaciją, nepuolu į paniką.

Tas buvimas šalia buliaus trunka tiktai keletą sekundžių, bet jos yra labai intensyvios.“

Kiekvieną Šv.Fermino dieną Davidas keliasi šeštą ryto, nes bėgimas prasideda aštuntą valandą.

„Aš mėgaujuosi dieniniu Šv.Ferminu – bėgu, pusryčiauju, pietauju su draugais, vėliau einu pasižiūrėti koridos. Vakarais išgeriu su draugais vyno, pavakarieniauju, tačiau vienuoliktą valandą vakaro jau būnu namuose“, – pasakojo ispanas.

Anaiptol ne visi taip atsakingai žiūri į bėgimą nuo bulių. Daugybė nelaimingų atsitikimų įvyksta tuomet, kai nuo bulių bėga naktį nemiegoję ir po audringos šventės neišsiblaivę jaunuoliai.

Atsakingai į bėgimą žiūrintys pamploniečiai juokauja, kad bėgikams, kaip vairuotojams, reikėtų atlikti alkoholio testą – bėgti nuo bulių ir taip pavojinga, o tuo labiau neblaiviam.

Išgarsino E.Hemingway

XX a. pradžioje Ernestas Hemingway aprašė Šv.Fermino šventes knygoje „Fiesta“ ir taip Pamplonos šventę išreklamavo už Ispanijos ribų. Kai „Fiesta“ išvydo dienos šviesą, į Pamploną pradėjo plūsti vis daugiau žmonių iš viso pasaulio.

Dabar Šv.Ferminas yra garsiausia Ispanijos šventė.

Ispanijos kultūroje aistra buliams yra įsišaknijusi giliai. Čia yra net specialus žodis – „taurino“. Taip įvardijami bulių mėgėjai. Visuose Ispanijos miestuose yra bulių mėgėjų asociacijos, juk Šv.Ferminas – tai garsiausia, bet anaiptol ne vienintelė šventė, kurioje žmonės bėga nuo bulių.

Tiesa, kai Šv.Ferminas buvo pradėtas švęsti viduramžiais, žmonės iš pradžių bėgo ne nuo bulių, bet paskui juos. Tik XIX amžiaus pradžioje, tikriausiai norėdami padidinti adrenalino dozę, pamploniečiai pradėjo bėgti priešais bulius.

Prieš kiekvieną bėgimą Pamplonoje sugiedama šventajam Ferminui skirta malda, kurioje prašoma padėti bėgikams. Ir iš tikrųjų stebint patrakusį bėgimą nuo laukinių bulių atrodo, kad baisių nelaimių bėgikams pavyksta išvengti tik per stebuklą.

Ivairiuose Šv.Fermino šventėms skirtuose interneto puslapiuose gausu patarimų, ko nevalia daryti bėgimo metu.

Pirmiausia – uždrausta daryti asmenukes.

Šiemet vienam bėgikui – jis bandė nusifotografuoti bėgdamas nuo buliaus – tai vos nekainavo gyvybės. Nedaug trūko, kad bulius jį padurtų savo ragais.

Svarbu žinoti ir tai, kad jei pargriūvi ant žemės bėgdamas nuo bulių, jokiu būdu negalima iš karto atsikelti.

„Kur kas pavojingiau yra būti padurtam nei sutryptam. Gulėkite nesijudindami, slėpkite galvą ir pilvą ir atsikelkite tik tuomet, kai prabėgs buliai“, – patariama oficialiame Šv.Fermino interneto puslapyje.

Dar per bėgimą yra griežtai uždrausta žiopsoti.

„Atsimink, kad posakis „bėgti nuo bulių“ reiškia, kad reikia bėgti, o ne žiopsoti atsistojus. Jei stovėsi, bėgikai pradės kristi ir gali įvykti nelaimė. Jei nenori bėgti, žiūrėk į bėgimą iš balkono“, – rašoma patarimų sąraše.

Tiesa, tų gatvių, kuriomis bėga buliai, balkonų nuoma per Pamplonos šventę kainuoja maždaug 150 eurų vienam žmogui vienam kartui.

Raketos šūvis – šventės pradžia

Svarbiausias Šv.Fermino momentas – šventės pradžia. Kasmet liepos 6 dienos vidurdienį iš Rotušės balkono iššaunama raketa, vadinama „chupinazo“. Tai reiškia, kad šventė prasidėjo.

Šiemet aikštėje buvo susirinkę 5000 baltai vilkinčių žmonių, kurie į dangų iškėlę raudonas skareles laukė, kol bus paskelbta šventės pradžia.

Prasidėjus šventei jie užsiriša raudonas skareles ant kaklo.

Kasmet pamploniečiai balsuoja už tai, kas iš balkono kreipsis į pamploniečius sakydami įžymiąją frazę: „Pamploniečiai ir pamplonietės, prasideda Šv.Fermino šventė!“

Po šių žodžių iššaunama raketa ir prasideda 204 valandas trunkantis beprotiškas šėlsmas.

Šiemet šventę pradėjo du vienoje Pamplonos grupėje grojantys Downo sindromą turintys paaugliai – Leire ir Ibai.

Nors į aikštę susirenka švariais, baltais drabužiais vilkintys žmonės, šventės metu jų drabužiai peršlampa nuo vyno, alaus ir vandens.

Vienas svarbiausių darbų Rotušės aikštėje laukiant raketos iššovimo yra gerti raudonąjį vyną ir laistyti juo visus esančius aplinkui. Todėl televizijos žurnalistams ir fotografams tenka įsivynioti mikrofonus ir fotoaparatus į polietileną ir apsišarvuoti kantrybe.