Kaip niekada susipriešinusios Europos šalys iš šio susitikimo nori priešingų dalykų, tad bet kokiu atveju kuri nors pusė liks nepatenkinta.
Neformalus 16 ES šalių lyderių susitikimas praėjusį savaitgalį rodo, kad 2015-aisiais prasidėjusi migrantų krizė dar dabar yra jautrus politinis klausimas, nors atvykėlių srautas šiuo metu – mažiausias nuo 2013-ųjų.
„The Guardian“ pateikė svarbiausius faktus apie rytojaus susitikimą ir paaiškino, kodėl apie trejus metus besitęsiančią migraciją į Europą kalbama toliau.
Kodėl tai vyksta dabar?
ES ketina parodyti pavėluotą politinę reakciją į krizę, kurios pradžioje per Viduržemio jūrą į Europą atvyko net 1 mln. prieglobsčio prašytojų.
Šiemet šis skaičius nukrito iki 41 tūkst. tačiau migracija vis dar svarbiausias rinkėjų rūpestis įvairiose bloko šalyse ir tapo esmine rinkimų rezultato priežastimi Prancūzijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Italijoje ir Vengrijoje.
Tačiau dabartinę krizę paskatino dvi priežastys. Visų pirmą, kraštutinių dešiniųjų pažiūrų partija „Lyga“ Italijos valdančiųjų koaliciją sudarė pažadėdama sustabdyti nelegalią migraciją.
Šalis nuo 2014-ųjų priėmė 650 tūkst. migrantų ir iki šiol yra vieta, per kurią iki šiol į Senąjį žemyna atvyksta prieglobsčio prašytojai, daugiausia iš Libijos.
„Lygos“ lyderis ir vidaus reikalų ministras Matteo Salvini, norintis, kad kitos ES šalys pasidalintų Italijos našta, pastarąją krizę įplieskė atsisakydamas atverti šalies uostus humanitarinių organizacijų laivams su pabėgėliais.
Antra, priežastis glūdi ir Vokietijos vidaus politikoje. Kanclerės Angelos Merkel politinė partnerė Krikščionių socialinė sąjunga (CSU) Bavarijos parlamente rizikuoja prarasti vietas prieš imigrantus ir islamą nusiteikusiai partijai „Alternatyva Vokietijai“.
Įtakingas CSU vadovas ir Vokietijos vidaus reikalų ministras Horstas Seehoferis nori vienpusiškai prie sienos sustabdyti visus, kurie dėl prieglobsčio prašymo yra užsiregistravę bet kurioje kitoje ES vietoje, nebent blokas sutartų juos paskirstyti kitoms šalims.
A.Merkel, kurios atvirų durų politika į Vokietiją prikvietė 1 mln. migrantų, priešinasi ministro pasiūlymui, nes jis pamina esminę Šengeno zonos dvasią. Kanclerė siekia, kad problema būtų sprendžiama viso bloko, o H.Seehoferis iškėlė jai ultimatumą – iš susitikimo su kitais lyderiai grįžti su tinkamu pasiūlymu.
Ko nori pagrindiniai žaidėjai?
Vokietija norėtų susitarti su kitomis valstybėmis, ypač Italija, kad galėtų grąžinti migrantus į šalis, kuriose jie pirmiausia išsilaipino, remiantis Dublino principu.
Italija, savo ruožtu, neketina tam pritarti. Paskutinis dalykas, kurio norėtų M.Salvini, yra priimti jau šalį palikusius prieglobsčio prašytojus.
Romos tikslas – užtikrinti, kad „pirmoji atvykimo šalis“ nereikštų atsakomybės spręsti dėl prieglobsčio. Be to, italai mano, kad visos ES šalys turėtų priimti savo pabėgėlių kvotą arba susitaikyti, kad parama joms bus apkarpyta.
Šiai minčiai labiausiai priešinasi Višegrado ketvertukas – Vengrija, Lenkija, Čekija ir Slovakija – kurios atsisakė priimti migrantus pagal ES kvotų sistemą ir nebenori net diskutuoti dėl to.
Austrija, kuri greitai perims Europos Sąjungos Tarybos pirmininkavimo estafetę, šiuo metu yra valdoma kraštutinių dešiniųjų vyriausybės, kuri norėtų dėl migrantų prieglobsčio spręsti už ES ribų.
Prancūzija, kurios prezidentas Emmanuelis Macronas viešai sukritikavo Italijos požiūrį, ir Ispanija, kuri priėmė italų atstumtą migrantų laivą, remia A.Merkel siekius vieningai spręsti ir dalintis atsakomybę.
Paryžius ir Madridas taip pat pasisako už migrantų laikymo centrus ES viduje – nors geriau ne Prancūzijos ar Ispanijos teritorijoje – ir sankcijas narėms, kurios neprisidės prie bendro problemos sprendimo.
Kokių sprendimų galima tikėtis?
Regis, visi ketina sutarti dėl to, kad reikia stiprinti Europos išorinių sienų apsaugą, skirti daugiau pinigų trečiosioms šalims, daugiausia Afrikoje, kurios turėtų sustabdyti migrantus nuo vykimo į Europą.
Šiaurės Afrikoje taip pat siekiama įrengti prieštaringai vertinamus „išsilaipinimo“ centrus, kuriuose būtų svarstomi Viduržemio jūroje išgelbėtų migrantų prieglobsčio prašymai ir atskiriami pabėgėliai nuo ekonominių migrantų. Tiesa, dėl tokio plano kyla daugybė praktinių ir teisinių problemų.
O nesutarimų turėtų iškilti sprendžiant, kaip paskirstyti jau į Europą atvykusius migrantus ir pabėgėlius. Dvišalis arba trišalis susitarimas galėtų būti sudarytas, tačiau neaišku, ar jis galėtų patenkinti M.Salvini arba H.Seehoferį.
