Provincijos sostinės Guijango atstovai, kalbėjęsi su portalu lrytas.lt, pasakojo, kad skurde vis dar gyvena nemaža Guidžou gyventojų dalis.
Oficialiais duomenimis, 4 milijonai iš 35 milijonų gyventojų per dieną turi išsitekti su mažiau nei 12 juanių (1,6 euro). O 2016-aisiais tik mažiau nei pusė Guidžou gyventojų naudojosi internetu. Tačiau daug kas čia keičiasi.
Prieš penkerius metus buvo sugalvota, kad retai apgyvendinta Guidžou turi pasukti kitu keliu ir būti garsi ne tik savo nepaliestu kraštovaizdžiu, senomis, gilias tradicijas puoselėjančiomis bendruomenėmis, bet ir inovacijomis.
Guidžou sukūrė savotišką savo provincijos prekės ženklą: prisistatė kaip regionas, kuris suteikia idealias sąlygas kompanijoms, kurios operuoja didžiaisiais duomenimis (angl. Big Data), laikyti čia savo serverius. Nuo tada čia prasidėjo technologijų bumas.
Atvyksta technologijų milžinai
Pamažu tarptautinėje erdvėje buvo išreklamuotas palankus Guidžou klimatas ir seismologinės sąlygos, kurios tinkamos didžiųjų duomenų serveriams laikyti.
Tarptautiniams investuotojams pasiūlytos pigios žemės nuomos kainos. Vyriausybė siūlo lengvatas ir Kinijos didžiosioms įmonėms, kurios sumano čia įsikurti.
Požeminę serverių saugyklą, galinčią atlaikyti net bombų smūgius, po kalva įsirengė Kinijos interneto paslaugų milžinė „Tencent“.
Pernai apie milijardo dolerių vertės investicijas regione prabilo ir kompanija „Apple“. Šiais metais jau pradėti statybos darbai ten, kur įsikurs šios technologijų gigantės duomenų saugojimo centrai.
Būstines čia statosi telefonų gamintoja „Huawei“, savo centrus turi Pietų Korėjos įmonė „Hyundai“, Taivano „Foxconn“, Kinijos prekybos milžinė „Alibaba“.
Provincijos atstovai teigia, kad, lyginant su 2013-aisiais, čia dabar veikia aštuonis kartus daugiau vadinamųjų didžiųjų duomenų bendrovių – jau 8,5 tūkst.
Kitoks inovacijų vystymo posūkis
Guidžou provinciją paversti didžiųjų duomenų kaupimo ir apdorojimo centru nutarta todėl, kad giliau žemyninėje dalyje esančios Kinijos provincijos gauna mažiausiai naudos iš bendrojo šalies augimo, kurį generuoja didieji miestai ir pakrančių zonos.
Be to, kinai bando parodyti, kad jie gali vystyti pažangos centrus, kurie nedidina taršos, nesunaikina gamtos.
Vis dėlto, įdomu, ar didžiųjų duomenų centrų atsikėlimas duos didžiulį impulsą ekonomikai.
Mat nors bendrovės susimoka už centrų, kuriuose bus laikomi serveriai, sukūrimą, vėlesnis jų išlaikymas nėra brangus, nereikia samdyti daug žmonių, investuoti daug papildomų resursų.
Todėl Guidžou viliasi, kad pritraukusi duomenų saugojimo centrus, čia vėliau atves ir didžiųjų įmonių duomenų analizės padalinius.
Kol kas geriausios prognozės tenka šios provincijos sostinei Guijangui, kuris, pagal BVP augimo tempą, pirmauja iš visų provincijų sostinių jau ketverius metus iš eilės. Ir todėl pritraukia vis daugiau technologijų įmonių dėmesio.
Pasikeitė ir šeimyninis gyvenimas
O kaip jaučiasi čia gyvenantys žmonės, kurie savo kailiu patiria tokius pokyčius? Greitajame traukinyje iš Guijango į Guangdžou susipažinome su kine An Jiaqing.
Ji kilusi iš Guijango, čia ir gyvena. O šio miesto universitete dėsto animaciją studentams.
„Aš gimiau Guijange, kurį laiką studijavau Europoje – Jungtinėje Karalystėje. Bet grįžau ir jau daug metų dirbu čia“, – pasakojo moteris.
An Jiaqing teigė, kad ekonominiai pokyčiai provincijoje nulėmė pokyčius ir jos asmeniniame gyvenime.
„Per pastaruosius 20 metų gyvenimas šioje Kinijos dalyje pasikeitė. O man asmeniškai tai lėmė pokyčius santuokoje. Mano vyras gyvena Šendžene, o aš – Guijange. Anksčiau galėjau nuskristi ten lėktuvu, susitikdavome daug rečiau.
Dabar važiuoju greituoju traukiniu, taip daug patogiau. Mes susituokę beveik 17 metų, prieš dešimt metų keliavimas buvo daug sudėtingesnis. Dabar matomės daug dažniau, tad geriau ir mūsų šeimai“, – pasakojo An Jiaqing.
Pasak jos, pasikeitė ne tik gimtasis miestas, bet ir kaimo vietovės.
„Europoje ūkininkai turtingi, bet Kinijoje yra kiek kitaip. Ilgą laiką būti ūkininku reiškė būti neturtingu, beraščiu, neišsilavinusiu. Tačiau pastaraisiais metai tai keičiasi, nes valstybė remia kaimiškas vietoves.
Ūkininkai gauna nemokamą sveikatos apsaugą, kooperatyvai – finansavimą iš biudžeto, – pasakojo moteris. – Anksčiau visur Kinijoje – ant reklaminių stendų ar kad ir kur eitum – buvo labai daug piešinių. Ypač kaimo vietovėse. Tam, kad nuorodas suprastų neraštingi žmonės. Dabar laikai pasikeitė, raštingumas daug didesnis.“
Visada norėjo grįžti į gimtinę
An Jiaqing keliavo Europoje, mokėsi Jungtinėje Karalystėje, tačiau sako, kad gyvenimu Senajame žemyne nesusižavėjo.
„Aš studijavau Jungtinėje Karalystėje, bet visada žinojau, kad grįšiu namo. Man atrodo, kad ir kokia įvairi Kinijos kultūra, ji dažnai paremta vienu principu: nesvarbu, kur aš išvyksiu, galiausiai grįšiu namo, sukursiu šeimą ir gyvensiu čia.
Mums svarbu likti su šeima, su daugybe giminaičių. Dėl to man nepatinka, kad prancūzai ar britai išsikrausto, šeimos tampa atskiros. Mes gyvename kitaip“, – tvirtino moteris.
Pasak jos, grįžti norėjo ir dėl karjeros perspektyvų – Kinijoje ji galėjo dirbti geresnį darbą, nei svetur.
„Aš norėjau grįžti į Kiniją, nes žinojau, kad galėsiu čia dėstyti universitete. Kai turėjau priimti sprendimą, savęs klausiau: kokios mano vertybės? Kas man visų svarbiausia?
Čia galiu kalbėti savo gimtąja kalba, mokyti studentus. Jungtinėje Karalystėje galėjau būti tik profesoriaus padėjėja – ne daugiau“, – teigė moteris.
Uždaviau An Jiaqing klausimą, ar grįžus iš Europos jai nekliuvo Kinijos valdžios apribojimai – kaip kad vadinamoji kinų interneto siena, kuri blokuoja vakarietiškus socialinius tinklus ir puslapius.
„Kinijoje gyvename laisvai. Nors negalime naudotis tokiais dalykais kaip „Google“, „Facebook“, mums to netrūksta. Mes galime visko nusipirkti prekybos centruose, gauti viską, ko reikia, nes rinka yra laisva.
Anksčiau mano šeima gyveno sunkiais laikais, bet po Mao Dzedongo mirties laikai pasikeitė, dabar mes gyvename visiškai kitaip“, – atsakė An Jiaqing.
