Būti įšventintam į suaugusiuosius komunistinėje Vokietijos dalyje reiškė atvertas duris į geresnį mokslą ir geresnes profesines galimybes. Šiandien tokių prievolių nėra.
Bet net ir Vokietijai susijungus ši šventė buvusiose Vokietijos Demokratinės Respublikos (toliau – VDR) žemėse paaugliams vis dar labai svarbus jų gyvenimo įvykis.
Oficialiai peržengia slenkstį
14-metei Vanessai vienas šios gegužės šeštadienis buvo ne toks kaip visi. Nuskambėjęs žadintuvas pusę septynių ryto jos nesupykdė ir nesuerzino. Jau paruošta raudona puošni kelius siekianti suknelė ir aukštakulniai bateliai tik patvirtino: šiandien ji bus oficialiai priimta į suaugusiųjų pasaulį.
Iki vienuoliktos valandos, kai prasidėjo ceremonija, dar reikėjo nemažai padaryti.
Kirpykloje jos jau laukė kirpėja, namie – teta, pažadėjusi ją padažyti, ir, žinoma, tėvai, kurie jau ruošėsi šventinei vakarienei.
Pasveikinti Vanessos tą vakarą turėjo susirinkti būrys giminaičių ir draugų.
Pusvalandį prieš renginį pačiame Šverino centre paauglė su savo šeima ir seneliais jau mindžikavo prie įėjimo į salę. Ir ne jie vieni: be jos, tądien oficialiai į suaugusiųjų būrį buvo priimta dar 60 paauglių.
Vanessos jaudulys kiekvieną minutę augo. Tądien ji buvo visų dėmesio centre. Tačiau kur kas labiau už savo dukterį jaudinosi jos motina.
„Tai diena, kai supranti, kad tavo vaikas palieka vaikystę“, – neslėpė Cornelia Hall.
Įšventinimas į suaugusiuosius – jų šeimos tradicija. Pasveikinti oficialiai, pradėję suaugusiojo gyvenimo etapą, buvo ne tik ji ir jos vyras, bet ir jų tėvai.
Daugelio vokiečių manymu, ši šventė – komunistinių laikų renginys. Tačiau šios iniciatyvos pradžia siekia kur kas ankstesnius laikus.
Tradicija ateistų vaikams
Viskas prasidėjo Vokietijoje daugiau nei prieš 150 metų.
Žmones pradėjo erzinti bažnyčių dogmos, popiežių nurodymai, nelygybė. Tarp jų buvo ir demokratas, evangelikų pastorius Eduardas Baltzeris, kuris vėliau išgarsėjo ir kaip pirmasis Vokietijos vegetarų bendruomenės įkūrėjas.
Jis, nusivylęs Bažnyčios piktnaudžiavimu galia, nusisuko nuo jos ir subūrė antireliginę bendruomenę.
Netrukus iš šios iniciatyvos kilo dar viena – jaunuolių įšventinimas į suaugusiuosius. Tarsi katalikų Pirmosios Komunijos ir liuteronų konfirmacijos atitikmuo.
Tai buvo 1852 metai. Tiesa, ši šventė iš pradžių buvo vadinama laisvąja komunija. Tačiau sukilo ir taip naujais vėjais nepatenkinta Katalikų bažnyčia ir pavadinimo buvo atsisakyta.
„Jugendweihe“ – taip vokiškai vadinamas šis įšventinimas į suaugusiuosius – tapo ypač svarbia darbininkų klasės vaikų švente.
Dažnai keturiolikos jie baigdavo mokyklą ir pasukdavo profesiniais keliais – šeimos tiesiog neišgalėdavo vaikų leisti į mokslus.
Todėl ši priėmimo į suaugusiuosius šventė jiems buvo svarbus parengimas naujam svarbiam gyvenimo etapui.
Istorijos, gamtos mokslų, lytinio švietimo, etikos kursai – tai temos, kurių prieš įšventinimą reikėdavo išklausyti kiekvienam jaunuoliui.
Iki nacionalsocializmo režimo šis renginys išgyveno ypač pakilius metus.
Net jei ir vis dažniau tekdavo girdėti, esą tai bolševikų sugalvota šventė, dalyvaujančių šiame procese skaičius tik augo.
Tačiau, kol dar pūtė laisvės vėjai, kiekvienas gyveno pagal save. Viskas pasikeitė valdžią į rankas perėmus Adolfui Hitleriui.
Įšventinimo ceremonija, net jeigu tai ir nebuvo religiniais pagrindais organizuojamas renginys, buvo prilyginama politinei išdavystei. Visiška tyla truko iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
Naujasis etapas po karo
„Būti įšventintiems mums reiškė viena – nuo šiol mokytojai kreipsis į mus „jūs“, – savo prisiminimais dalijosi Cornelia ir Svenas Hallai, gimę ir augę VDR.
Dalyvauti šiame renginyje tekdavo privalomai, o prieš gaunant diplomą tekdavo prisiekti gerbti ir mylėti tėvynę.
„Po to mums leisdavo oficialiai vartoti alkoholį, – pasakojo S.Hall. – Ar mes leisime dukteriai po šventės paragauti alkoholio? Šampano – tikrai.“
Kol VDR valdžia pripažino įšventinimo į suaugusiuosius renginį, užtruko. Į valdžią rytinėje šalies dalyje atėjus komunistams renginys vėl buvo uždraustas.
Tačiau neilgai. Valdantieji suprato: jeigu draudžiama bažnytinė veikla, šventė jaunuoliams reikalinga.
Jei ne komunija ir ne konfirmacija, įšventinimo į suaugusiuosius ceremonija jų reikalavimus atitiko geriausiai.
Be to, ją buvo galima pakreipti ir panaudoti savais tikslais. Dalyvaujančiųjų skaičius kiekvienais metais augo. 1985 metais buvo 97 proc. Tuo metu vakarinėje šalies dalyje ši tradicija buvo gerokai nublankusi.
Neliko kai kurių ritualų
Šiandien vadinamosiose naujose Vokietijos žemėse įšventinimo į suaugusiuosius šventė vis dar labai svarbi. Net jei tai ir nebeprivaloma šventė.
Nesikeičia ir dalyvių amžius – suaugusiojo diplomą gauna aštuntos klasės mokiniai.
„Tai labai svarbus jaunuolių gyvenimo tarpsnis, – aiškino Konny G.Neumannas, organizacijos „Jugendweihe Deutschland“ prezidentas. – 14-os jie jau gali laisvai pasirinkti religiją, jau gali būti ir baudžiami.“
„Bet aš tai tikrai nenoriu, kad mokytojai nuo šiol į mane kreiptųsi „jūs“, – sakė keturiolikametė Vanessa. Šios tradicijos ir nebeliko.
Kaip ir nebereikia prisiekti tėvynei. Liko tik, prieš gaunant suaugusiojo diplomą, galimybė dalyvauti įvairiuose kursuose. Vienose Vokietijos žemėse jie privalomi, kitose – ne.
Ši tradicija – privačių žmonių iniciatyva, valstybė jos neremia. Kiekvienas jaunuolis už šią šventę susimoka apie 90 eurų.
Šiemet visoje Vokietijoje į suaugusiųjų būrį bus įtraukti ir pasveikinti 35 tūkst. jaunuolių. Šventės dalyvių skaičius, anot organizacijos „Jugendweihe Deutschland“ atstovo, auga ir vakarinėse Vokietijos žemėse. Priežastis – vis daugiau žmonių palieka Bažnyčią.
Neuždrausta suaugusiojo gyvenimo etapą švęsti ir jaunuoliams, priėmusiems Komuniją ar konfirmaciją.
Labai jaudinantis momentas
Šverino centre esančioje salėje, pilnoje žmonių, pasigirdo šventinė muzika. Žiūrovai stojosi. Į salę žengė svarbiausi šventės dalyviai – išsipuošę 14-mečiai. Tądien jie oficialiai buvo priimti į suaugusiųjų pasaulį.
„Ar tampama suaugusiuoju per vieną dieną?“ – nuo scenos klausė K.G.Neumannas.
Vanessa ir šalia jos sėdintys draugai tarsi susitarę purtė galvą. Jie žino – pirmadienį vėl reikės į mokyklą, vėl laukia namų darbai.
O ir tėvai nesiliaus priekaištavę, jeigu jiems neįtiks jų apranga, nesutvarkytas kambarys ar jei ne laiku sugrįš namo. Ir vis dėlto ši šventė jiems ir jų šeimų nariams ypatinga.
„Aš stebėjau savo dukterį scenoje ir prieš akis iškilo svarbiausios akimirkos: gimimas, pirmos dienos darželyje, mokykloje, o dabar ji stovi prie suaugusio žmogaus gyvenimo slenksčio.
Labai jaudinantis momentas“, – po šventės prisipažino Vanessos mama Cornelia.
Pačiai šventės dalyvei širdis virpėjo lipant į sceną ir girdint savo vardą. Tą akimirką, kai buvo įteiktas diplomas, sveikinant naujojo gyvenimo etapo proga, įtampą lyg ranka nuėmė.
Skambant muzikai jaunuoliai atsipalaidavę lingavo į taktą ir plačiai šypsojosi.
Nuo šiol jie – jau nebe vaikai, o suaugusiųjų pasaulio dalis, pradedanti dairytis savo gyvenimo kelio.
