Garsus Rusijos neurologas Valerijus Novoselovas kelerius metus tyrinėjo dokumentus apie paskutines V.Lenino gyvenimo dienas, o taip pat – pirmojo sovietų valstybės vadovo gydytojų užrašus.
Kodėl 53-ejų amžiaus mirusio V.Lenino, kurio tikroji pavardė buvo Uljanovas, ligos diagnozė iki šiol neviešinama? Kodėl Rusija niekaip neatsikrato tamsių istorinės praeities dėmių?
– Kodėl ėmėtės tyrinėti Lenino ligą? Mėgstate istorinius detektyvus?, – lenta.ru paklausė V.Novoselovo.
– Kai buvau aspirantas Smegenų mokslinio tyrimo institute, susidomėjau Lenino ligos klinikiniu paveikslu. Priimta manyti, kad jo smegenyse būta daugybinių pažeidimų.
Apie Lenino sveikatą yra begalė publikacijų, bet iš esmės tai tik įvairių istorikų pasvarstymai – be medicinos žinių ir nepatvirtinti jokiais istoriniais dokumentais.
Nuo 1951-ųjų Lenino mauzoliejaus laboratorijoje dirbęs akademikas Jurijus Lopuchinas parašė knygą „V.Lenino liga, mirtis ir balzamavimas“, bet ten apie ligą yra nedaug. Autorius pats yra prisipažinęs, kad apie ligą jam liko daugiau klausimų nei atsakymų.
– Kaip rinkote medžiagą?
– Paprašiau leidimo dirbti su dokumentais Rusijos valstybiniame socialinės-politinės istorijos archyve, kuris anksčiau vadinosi Sovietų sąjungos komunistų partijos Centro komiteto (SSKP CK) archyvas. Netikėta, bet man leido.
Ten dokumentus tyrinėjau kompiuteryje. O kai paprašiau leidimo juos ir kopijuoti, gavau atsakymą: „Negalima, nes priėjimas prie šių dokumentų apribotas 25 metams“.
Pagal įstatymą, tame archyve esantys slapti dokumentai, susiję su V.Lenino liga, buvo uždari 75 metus po jo mirties. 1999-aisiais visus apribojimus turėjo panaikinti.
Paaiškėjo, kad archyvo vadovybė pratęsė slaptumo terminą V.Lenino giminaitės Olgos Uljanovos prašymu. Išeina, kad man leido dirbti su riboti prieinamumo dokumentais, bet apie tai manęs neinformavo.
– Kada baigsis naujas apribojimas?
– 2024 metais. Bet tai nereiškia, kad šiems dokumentams vėl neskirs statuso „ribotas priėjimas“, kas išvertus į normalią rusų kalbą reiškia „priėjimo nėra“.
Juk ir 1999 m. archyvas neturėjo teisės pratęsti apribojimų. Jie žinojo, kad pažeidžia įstatymą. Bet, kaip paaiškino, „nutarė palaikyti V.Lenino giminaitę“.
Vis dėlto archyvas parašė neprieštaraujantis, kad mano tyrinėti dokumentai būtų naudojami moksliniais tikslais. Ir aš parašiau mokslinę-dokumentinę knygą apie gydytojus ir jų pacientą V.Leniną.
– Ką jums pavyko išsiaiškinti?
– Vis dar laukiu atsakymo iš Federalinės saugumo tarnybos (FSB), ar tikrai mano surinktos žinios apie V.Lenino ligą nebus valstybės paslapties išviešinimas.
Todėl kol kas viešai galiu kalbėti remdamasis ne visais dokumentais. Tai – mūsų paciento gydytojų monografijos. Ir yra „riboto priėjimo“ dienoraštis, kurį man leido tyrinėti – Uljanovą tiesiogiai gydžiusių medikų užrašai.
Jie sudaro 410 puslapių aplanką. Formaliai tai ne medicininiai dokumentai, nes niekur nėra žodžio diagnozė. Ten yra daugybė informacijos: ką pacientas valgė, su kuo susitikinėjo.
Užrašai prasideda 1922-ųjų gegužę, kuri laikoma V.Lenino ligos pradžia. Ir baigiasi 1924-ųjų sausiu – tada jis mirė. Dienoraštį rašė trys gydytojai: Vasilijus Krameris, Aleksejus Koževnikovas ir Viktoras Osipovas.
Niekas Rusijoje, išskyrus mane, šio dienoraščio nematė. Jame tiesiogiai liudijo patys paciento Lenino daktarai, kurie pateko į sudėtingą istorinę situaciją.
– Kokia šių gydytojų specializacija?
– Visi pagrindiniai daktarai buvo neurologai. Pagal oficialią versiją, V.Leniną ištiko serija insultų, kuriais kaip tik ir užsiima šie specialistai.
Beje, nuo pat V.Lenino ligos pradžios galima pastebėti intrigą. 1922-aisiais Rusijoje buvo trys pagrindiniai neurologai: Lazaris Minoras, Liverijus Darkševičius ir Grigorijus Rosolimo. Kai sovietų valdžios prašymų į Maskvą atvyko užsienio gydytojai apžiūrėti V.Lenino, jie buvo nustebę, kad nė vienas iš trijų garsenybių nedalyvauja gydant vadą.
Žiūrėkite: V.Leninas pakreipė viso pasaulio istoriją, su kokiu ženklu – pliuso ar minuso – jau kitas klausimas. Bet jo asmeninis gydytojas Koževnikovas išvis niekam nežinomas.
– Iš visų daktarų specialiai parinko pilką pelę?
– Manau, nežinomu jį padarė po to. Skaičiau akademiko Aleksejaus Abrikosovo – sovietų patologoanatomijos mokyklos įkūrėjo – atsiminimus. Jis keletą kartų mini Koževnikovą, ir ne bet kur – iškilių gydytojų sąraše.
Be Koževnikovo, iš geriausių Rusijos neurologų V.Leniną prižiūrėjo tik Vladimiras Bechterevas, kurį 1927-aisiais nunuodijo.
– Būtent dėl to, kad jis prižiūrėjo Leniną?
– Žmonėse sklando versija, kad Bechterevą nunuodijo dėl diagnozės, kurią jis nustatė Stalinui: paranoja. Bet aš susitikau su Bechterevo provaikaičiu – Žmogaus smegenų mokslinio instituto direktoriumi Sviatoslavu Medvedevu ir, žinoma, paklausiau apie tai. Giminaičiai įsitikinę, kad priežastis – būtent Leninas.
Anuomet Petrograde (dabar – Sankt Peterburgas) Bechterevas vadovavo Smegenų institutui ir mokslininkas pagrįstai manė, kad jame privaloma saugoti Lenino smegenis.
Bet Stalinas buvo prieš. Jis bijojo, kad smegenyse gali būti informacijos, kuria kas nors pasinaudos.
– Bet kodėl nebuvo galima tiesiog pasilikti smegenis Maskvoje?
– Buvo neįmanoma įsakyti Bechterevui trauktis į šalį. Jis – pasaulinis šviesulys. Mokslo kalnas. Bechterevo vardu medicinoje pavadinti 47 simptomai. Jokiam kitam pasaulio mokslininkui iki šiol nepavyko jo pralenkti.
Sovietų valstybės vadovams Bechterevas buvo nepasiekiamo didingumo. O dar jis buvo labai užsispyręs. Mirties išvakarėse rengėsi važiuoti į didžiulę neurologų konferenciją užsienyje.
Tikėtina, jį pabūgo išleisti kaip Lenino ligos ir mirties paslapties saugotoją. Daryti mokslininkui įtaką nebuvo įmanoma, todėl nutarė veikti išbandytu metodu – nunuodijo.
Bechterevas vakare susirgo, o kitą rytą mirė. Klinikinis paveikslas buvo būdingas apnuodijimui arsenu.
Visi tolesni įvykiai su skrodimu namuose – tiksliau, tiesiog smegenų paėmimu ir skubiu kremavimu – tik patvirtina politinį užsakymą. Kaip ir nebuvimas teismo medicinos tyrimo, kuris tokiu atveju buvo būtinas.
– Kuo vis dėlto sirgo Leninas, jei net šiandien visi dokumentai apie tai įslaptinti.
– Iš šiuolaikinės medicinos pozicijų negalima tyrinėti Lenino ligos. Klinikinį paveikslą aš vertinu ne iš dabartinio gydytojų mąstymo taško, o stengiuosi atsispirti į ano laiko medicinos mokslo lygį.
Einu iš dviejų pusių: atidžiai tyrinėju gydytojų dienoraštį ir Lenino skrodimo patologoanatominį aktą. Dokumentas buvo surašytas kitą dieną po mirties, 1924-ųjų sausio 22-ąją, sodyboje Gorkuose, Pamaskvėje.
Šioje situacijoje irgi viskas keista. Pacientui atlieka skrodimą sausio 22-ąją, o kitą dieną, sausio 23-iąją, kūną perveža į Maskvą.
Nekyla klausimų? Kodėl gi iškart nenuvežti kūno į specializuotą įstaigą, kur yra patologoanatomai, specialūs stalai, instrumentai? O Lenino skrodimas pirmiausia daromas Gorkuose, kur nieko nėra.
Ten pat surenkamas medicinos konsiliumas – 11 žmonių. Iš jų tik trys gydytojai buvo sodyboje nuo mirties momento. Kitus reikėjo atvežti į vietą.
Tais laikais Maskva baigdavosi netoli dabartinės Pavelecko stoties. Gorkai – toli. Sodybą supa miškai, laukai. Aplink – 30 žmonių apsauga, sudaryta iš latvių šaulių.
– Gydytojai išvadą rašė į juos nukreipus ginklus?
– Bent jau moralinė atmosfera buvo atitinkama. Visiškai akivaizdu, kad Maskvoje būtų buvę sunku užtikrinti reikiamą slaptumo lygį, todėl pasirinko sodybą miške.
Bet net ir nuošaliuose Gorkuose įvyko incidentas. Skrodime dalyvavusioje medicinos komisijoje buvo Fiodoras Getje – Uljanovų šeimos asmeninis gydytojas. Rusas su prancūziškomis šaknimis. Iš visų dalyvavusių jis vienintelis nepasirašė Lenino kūno tyrimo patologoanatominio akto.
Vis dėlto yra antras dokumentas, taip pat 1924-ųjų sausio 22-osios, su Getje parašu.
– Koks skirtumas tarp šių dokumentų?
– Dokumente su Getje parašu buvo pasakyta: „Aptikti ryškūs galvos smegenų kraujagyslių pakitimai, šviežias kraujo išsiliejimas, tapęs mirties priežastimi…“ Su tuo daktaras Getje sutiko.
Bet jo parašo nėra po išvada, kad „mirusiojo ligos priežastimi yra kraujagyslių aterosklerozė dėl ankstyvo jų susidėvėjimo…“
Diagnozė „Abnutzungsclerose“ neegzistavo nei tada, nei dabar. Dar praėjusio amžiaus pradžioje viso pasaulio specialistai teoriją apie kraujagyslių susidėvėjimą pripažino neturinčia pagrindo.
Ir geriausias Rusijos patologoanatomas A.Abrikosovas, atlikęs skrodimą, to negalėjo nežinoti. Kaip ir jo kolegos, pakviesti į Gorkus.
Akte nurodyta, kad skrodimas truko 3 valandas 10 minučių. Savo atsiminimuose A.Abrikosovas nurodo 3 valandas 50 minučių. Į šį niuansą gydytojai gali atkreipti dėmesį.
– Procedūros trukmė – svarbi detalė?
– Toks skrodimas turėjo trukti ne ilgiau 2 valandų. Kuo užsiiminėjo likusias dvi valandas?
Gorkuose buvo telefonas ir labiausiai tikėtina, kad papildomo laiko reikėjo diagnozės suderinimui su Politiniu biuru. Tai yra – akto du puslapiai surašyti gydytojų, o paskutinė pastraipa apie neįprastą aterosklerozę nuleista iš viršaus.
Bet jei įdėmiai įsiskaityti į patologoanatominį aktą, medicininį išsilavinimą turinčiam žmogui taps aišku, kad jokios aterosklerozės Leninui nebuvo.
– Kodėl?
– Kas yra aterosklerozė? Jai būdingi tam tikri morfologiniai pakitimai. Pirma – lipidų (riebalų) dėmės ant kraujagyslių sienelių. Antra – aterosklerozinės plokštelės. Plokštelė – struktūrinis morfologinis darinys, kuris turi kraštus.
Kai aterosklerozė vystosi staigiai, plokštelių labai padaugėja, jos susilieja viena su kita ir pažeistų arterijų vidinis paviršius atrodo rupus, gumbuotas.
Lenino skrodimo akte parašyta: kraujagyslės kaip virvės. Ir kitos detalės. Visa tai apibūdina kitą susirgimą: galvos smegenų meningovaskulinis sifilis.
Pagrindinis anuometės Maskvos patologoanatomas Ipolitas Davydovskis nuodugniai aprašė šiai ligai charakteringus bruožus. Įtraukus jo apibrėžimą į Lenino skrodimo aktą – specialistams dingtų abejonės.
– Sifilį gydytojai aptiko būtent per skrodimą, bet pabūgo viešinti?
– Lenino daktarai aiškiai parašė, kad pacientas gaudavo gydymą, atitinkantį diagnozę. O Leniną gydė tik priešsifiliniais preparatais. Tai – sunkieji metalai: gyvsidabris, bismutas, arsenas, didžiulės jodo dozės kiekvieną dieną. Visa tai yra aprašęs akademikas Lopuchinas. Tuo laikmečiu su sifiliu tik taip kovojo visame pasaulyje.
Leniną gydžiusių daktarų sudėtis irgi daug ką gali pasakyti. Pavyzdžiui, jo pagrindinis gydytojas Koževnikovas anuomet buvo laikomas geriausiu Rusijos specialistu neurosifilio srityje.
Taip pat specialiai Lenino konsultacijoms iš Vokietijos buvo iškviestas Maxas Nonne – pagrindinis neurosifilio gydymo specialistas Europoje.
– Norite pasakyti, kad Lenino liga artimiausiai aplinkai nebuvo paslaptis?
– Lenino klinikinis paveikslas tais laikais buvo standartinis. Rusijos ligoninių psichiatrijos skyriuose pacientų su lygiai tokiais pat simptomais buvo nuo 10 iki 40 proc.
Todėl visi puikiai suprato, kas yra iš tiesų. Pats minėtas pacientas – irgi. Juk neatsitiktinai jis prašė nuodų. Jis matė, kaip paprastai baigiasi ši liga: progresuojančiu paralyžiumi, silpnaprotyste.
Pagrindinis Maskvos patologoanatomas I.Davydovskis rašė: „Skrodimų duomenimis, sergančiųjų sifiliu 1924-1925 m. buvo 5,5 proc. gyventojų“. Tai reiškia, kad iš 100 maskviečių mažiausiai penki sirgo.
Ir ši statistika nepilna. Regionai labai skyrėsi vienas nuo kito. Pavyzdžiui, Kalmukijoje tuo sirgo iki 43 proc. gyventojų.
Praėjusio amžiaus 3-iajame dešimtmetyje atskiruose Centrinės Rusijos kaimuose vykdyti patikrinimai atskleidė, kad sifiliu sirgo iki 16 proc. gyventojų.
– Vadinasi, Rusijoje siautė sifilio epidemija?
– Sifilis buvo milžiniška problema ne tik Rusijai, bet ir Europai. Kai praėjusio amžiaus 3-iajame dešimtmetyje buvo atrasti antibiotikai, ši liga tapo pakankamai lengvai išgydoma. O iki tol sifilis kėlė grėsmę valstybių saugumui.
Kaip būtent užsikrėtė Leninas – mes nežinome. Tiknoriu pabrėžti, kad tais laikais buitinis sifilis buvo smarkiai paplitęs. Bet man ir neįdomus užsikrėtimo kelias. Man tai – eilinė liga, kuri tapo labiausiai supinklintu įvykiu ne tik Rusijos, bet ir viso pasaulio medicinos istorijoje.
– Jei sifilis – buitinis, atrodytų, apie jį kalbėti negėda. Užsikrėsti galėjo kiekvienas, net vaikas. Kam reikėjo viską įslaptinti?
– Sifilis, nesvarbu koks, visada buvo laikomas „nepadoria“ liga. Jis turėjo daugybę pavadinimų: prancūziška, vokiška, pūlinga liga. Medikams vienodai, ką nuo ko gydyti. Bet į mediciną tada įsipainiojo politika.
Ką kūrė revoliucionieriai? Naujo pavyzdžio žmogų. Sifilis į šį „raudoną projektą“ niekaip neįsipaišė.
– Tarkim, rusai daktarai bijojo. Bet Lenino medicinos komandoje buvo devyni užsieniečiai. Kodėl iš jų nė vienas neprasitarė?
– Sovietų specialiosios tarnybos siautė Europoje kaip savo namuose. Be to, užsieniečiai gavo labai didelius pinigus. Kas 50 tūkstančių, kas – 25 tūkstančius aukso rublių. Dabar ši suma prilygtų milijonams dolerių.
– Kas nutiko sovietų medikams, gydžiusiems Leniną?
– Manau, buvo nerašytas susitarimas: kol daktarai tyli, valdžia jų neliečia.
Nepavyko tik su F.Getje, atsisakiusiu pasirašyti Lenino skrodimo aktą.
Su juo pasielgė labai gudriai. Senasis Getje turėjo vienintelį sūnų – Aleksandrą, tais laikais įžymų bokso trenerį. Jį sušaudė 1938-aisiais. Tėvas to neištvėrė ir po dviejų mėnesių mirė.
Sušaudė ir Nikolajų Popovą – Lenino brigadoje jis buvo jauniausias gydytojas, ką tik įstojęs į ordinatūrą ir prie garsiojo paciento vykdė sanitaro funkcijas. 1935-aisiais jis pabandė klausinėti V.Lenino žmonos Nadeždos Krupskajos apie jos vyro gyvenimą ir ligą.
– O kitų likimai susiklostė gerai?
– Mano skaičiavimais, Leniną gydę užsienio daktarai pragyveno 12 metų ilgiau nei rusai. Pirmųjų vidutinė gyvenimo trukmė siekė 80 metų, mūsiškių – 68,5.
Tai didelis skirtumas, kurį aš sieju su milžinišku stresu. Buvau susitikęs su akademiko Abrikosovo vaikaite Natalija. Kai senelis mirė, jai buvo šešeri, ji mažai ką prisimena. Bet pasakė aiškiai: šeimoje visi suvokė, kad Abrikosovas iki Lenino skrodimo ir po to – du skirtingi žmonės.
– Ar šiuolaikiniais mokslo metodais galima būtų nustatyti oficialią Lenino diagnozę?
– Reikia politinės valios. Nuo SSRS subyrėjimo Rusijoje gimė 38,5 milijono žmonių ir mirė 52 milijonai. Populiacija visai kita nei Lenino laikais. Kai tie, kurie studijavo mokslinį komunizmą ir buvę spaliukai galutinai nueis į praeitį – galbūt tada permainos taps įmanomos.
Istorija reikalauja tyrinėjimo ir viešinimo, kad tai nepasikartotų.
