Parlamentas 86-erių Raulio Castro įpėdiniu ketvirtadienį išrinko Miguelį Diazą-Canelį.
Nors naujajam prezidentui 57 metai, palyginti su visu Komunistų partijos politbiuru, kurio nariams septyniasdešimtas gimtadienis jau seniai praeityje, jis – tikras jaunuolis.
Maža to, M.Diazas-Canelis atrodo visiškai kitaip nei revoliucijos laikus menantys broliai Fidelis ir Raulis Castro, viešumoje beveik niekada nesirodę be karinės uniformos.
M.Diazas-Canelis yra pirmasis Kubos lyderis, gimęs jau po 1959-ųjų revoliucijos. Bet apžvalgininkai siūlo naujove džiaugtis atsargiai.
R.Castro Karibų jūros salą valdė nuo 2006-ųjų, kai neoficialiai Kubos vadžias perėmė iš silpstančios sveikatos brolio F.Castro.
Po dvejų metų R.Castro oficialiai tapo prezidentu, o 2016-ųjų rudenį revoliucijos lyderis F.Castro mirė sulaukęs 90 metų.
Nors Castro eros pabaiga pasaulio dėmesį vėl trumpam pritraukė į Kubą, patys uždaros salos gyventojai visai neturi iliuzijų, kad naujas lyderis reikš kokius nors pokyčius.
„Šie rinkimai yra procesas, kuris rengiamas užtikrinant, kad niekas nepasikeistų“, – rašė Kubos tinklaraštininkė Yoani Sanchez.
Tiesa, naujojo lyderio laukia nemažai iššūkių, o labiausiai – ekonominės problemos.
Kubos ūkis 2016-aisiais susitraukė 0,9 proc., o pernai ūgtelėjo tik 1,6 proc.
Kubos ekonomiką smaugia ir didėjanti krizė sąjungininko Nicolaso Maduro valdomoje Venesueloje.
Nepadeda ir JAV prezidento Donaldo Trumpo užmojai nubraukti visą savo pirmtako Baracko Obamos darbą atnaujinant Vašingtono ir Havanos santykius.
„Kuboje nėra vietos tiems, kurie trokšta sugrąžinti kapitalizmą“, – inauguracinėje kalboje rėžė M.Diazas-Canelis.
Žmonėms kelia pasitikėjimą
Elektronikos inžinieriaus išsilavinimą turintis M.Diazas-Canelis jau seniai laikomas kur kas šiuolaikiškesniu už rusvai žalsvomis uniformomis apsirengusius savo pirmtakus.
„Jis civilis, o ne kariškis, dažniau viešumoje pasirodo vilkėdamas ne uniforma, o baltais marškiniais ir su planšetiniu kompiuteriu.
M.Diazas-Canelis atrodo liberalesnis, tačiau sunku iki galo suprasti, ką jis mano, nes Kuba yra hermetiška, o politinės kampanijos čia paprasčiausiai nevyksta“, – „Lietuvos rytui“ sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologė Ieva Giedraitytė.
Pasakojama, kad dar jaunystėje viename Komunistų partijos skyriuje Vilja Klaros provincijoje M.Diazas-Canelis buvo pagarsėjęs kaip maištininkas, klausęs roko muzikos ir nešiojęs ilgus plaukus.
Nors partijoje kubiečio įvaizdis paslaptingas, gimtajame Santa Klaros mieste M.Diazą-Canelį žmonės prisimena kaip žavų, draugišką ir veiklų politiką.
„Jo artumas žmonėms buvo jo skiriamasis ženklas“, – prisiminė Santa Klaros LGBT kultūros centro „El Mejunje“ („Mišinys“) savininkas 69-erių Ramonas Silverio.
Intelektualų ir bohemos susirinkimo vieta tapusio klubo savininkas prisiminė, kad netgi tuomet, kai homofobija partijoje buvo laikoma norma, M.Diazas-Canelis palaikė „Mejunje“, ateidavo į renginius pašokti su dviem savo vaikais iš pirmosios santuokos.
Tiesa, prieš 5 metus tapęs pirmuoju viceprezidentu M.Diazas-Canelis jaunystės maištą jau pamiršo.
„Raulis juo pasitiki ir jam išsipasakoja. Tai jį iškelia aukščiau senosios revoliucinės gvardijos ir kariuomenės“, – aiškino buvęs Kubos diplomatas Carlosas Alzugaray.
M.Diazas-Canelis jau kurį laiką pavadavo R.Castro politiniuose renginiuose, priimdavo užsienio svečius ir pats vykdavo atstovauti Kubai.
O dabar viešai politikas daugiausia kartoja šūkius apie būtinybę išlaikyti valdžios tęstinumą ir kovoti su imperializmu – tokios kalbos Kuboje skamba jau seniai ir visai nekvepia liberaliomis reformomis.
Beje, pernai iš uždaro partijos posėdžio nutekintas vaizdo įrašas, kuriame M.Diazas-Canelis kalba apie būtinybę kontroliuoti nepriklausomą žiniasklaidą, užčiaupti disidentus ir pažaboti Vakarų ambasadas, nuliūdino tuos, kurie vylėsi į valdžią ateinančio reformatoriaus.
Bet apžvalgininkai ramina: tokios kalbos labiau parodo M.Diazo-Canelio politinį apsukrumą nei jo pažiūras.
Mat jam bus būtina išlaviruoti labai sudėtingoje politinėje sistemoje. Vakaruose atrodo, kad visi kubiečiai trokšta laisvės, verkia ir nekenčia F.Castro, bet taip visai nėra.
Juolab daugelis kubiečių paprasčiausiai nesugebėtų kol kas gyventi kapitalizmo sąlygomis.
Be to, žmonės jau yra įsikūrę išvykusiųjų iš Kubos butuose ir namuose. Kur jiems dėtis, jei grįžtų tikrieji šeimininkai?
„Nemažai Kubos žmonių nori geresnio socialinio gyvenimo, tačiau nenori prarasti vienos geriausių Lotynų Amerikoje švietimo ar sveikatos, socialinės apsaugos sistemų, – sakė I.Giedraitytė. – Išsiskaidžiusi opozicija iš viso nori nuversti visas F.Castro statulas ir atverti Kubą vakarietiškam gyvenimo modeliui.
O senasis valdžios elitas nori išsaugoti revoliucinę Kubą. Naujajam prezidentui reikės visa tai suderinti – paleisti vadžias, tačiau ne per daug, imtis nuolaidų, tačiau neprarasti įtakos.“
Tęs pirmtako reformas
M.Diazą-Canelį ankstesnis prezidentas R.Castro pats pasirinko ir dėl to, kad jaunesnis įpėdinis galėtų sėkmingai tęsti jau pradėtas jo reformas – išlaikyti kubietišką socializmą, bet nesunaikinti sistemos.
Tiesa, kubiečiai įspėja, kad revoliucijos lyderio aureolės neturinčiam prezidentui reikės savo valdžią pagrįsti grynai ekonominėmis pergalėmis.
„Naujasis prezidentas turės sukurti naują politinį sutarimą, nes jo taip lengvai nepaveldės.
Po dviejų ar trijų mėnesių žmonės gali pradėti klausinėti, kodėl jų gyvenimas dar nepagerėjo“, – įspėjo su Kubos kultūros ministerija susijusio reformistinio žurnalo „Temas“ redaktorius Rafaelis Hernandezas.
Anot I.Giedraitytės, didelių pokyčių, susijusių su tuo, kad pasikeičia prezidentas, tikėtis neverta, nes R.Castro dar kelerius metus bus Komunistų partijos lyderis, o Kuboje sprendimus priima partija.
„Kita vertus – akivaizdu, kad R.Castro pasirinko įpėdinį, kuris galėtų aktyviau imtis reformų, kurios jau savaime reiškia tam tikrus prasidėjusius pokyčius. Kuboje pamažu vyks permainos, bet jos bus labai lėtos ir kontroliuojamos partijos“, – aiškino Lotynų Amerikos ekspertė.
Net ir per dešimtmetį R.Castro valdymo kubiečiai išgyveno daugybę pasikeitimų.
2008-aisiais iš brolio postą perėmusiam prezidentui atiteko Kuba, kurioje daugelis žmonių negalėjo turėti mobiliųjų telefonų arba kompiuterių, išvykti be leidimo ir vadovauti daugumai verslo įmonių ar net viešbučių.
O dabar R.Castro savo įpėdiniui palieka beveik 600 tūkst. verslininkų, daugiau nei 5 mln. mobiliųjų telefonų, kylančią nekilnojamojo turto rinką ir vieną greičiausiai besiplečiančių oro uostų.
Užsienio skola išmokėta. O turizmo mastas nuo atšilimo santykiuose su JAV padvigubėjo.
Privačiame sektoriuje, kurį pernai paskatino turizmo bumas, į Kubą pritraukęs 4,5 mln. keliautojų, dirba daugiau nei trečdalis kubiečių.
Ekonominių bėdų apstu
Tiesa, Castro palikime – ir gausybė problemų. Sovietinės ekonomikos modelis vis dar negali pasigirti našumu. Infrastruktūra sena ir suklypusi, o užsienio investicijų taip pat nedaug.
Vidutinis kubiečių atlyginimas – 31 JAV doleris (25 eurai), tad daliai žmonių tenka išgyventi kliaunantis iš šalies emigravusių giminaičių parama arba net vagiant.
Mat dešimtys tūkstančių išsilavinusių profesionalų kasmet palieka salą.
„Žmonės vengia kalbų apie politiką, tačiau keliavome su ispanakalbiais, kuriems vietiniai labiau atsivėrė.
Kubiečiams labai įdomu išgirsti, kas vyksta už salos ribų, skundžiasi kainomis, trukdymu plėtoti smulkųjį verslą“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo lapkritį po Kubą keliavęs Darius Buinauskas.
Lietuviui saloje teko pastebėti ir iškreiptą rinką, kuri sukūrė savus turtuolius, turinčius nuosavą mašiną ir ją už didžiulius pinigus nuomojančius tiems, kurie vežioja turistus iš vieno miesto į kitą.
O Kubos valiuta – dar atskiras klausimas.
M.Diazui-Caneliui teks iššūkis susidoroti su keista valiutos sistema, kurioje vieno tipo Kubos pesas yra vertas 4 centų, o kito, vadinamo kuku, – beveik 1 JAV dolerio.
Tokia sistema buvo sumanyta norint apsaugoti valstybės kontroliuojamą rinką, kurioje naudojami nacionaliniai pinigai, nuo išorinio pasaulio, kuriame prekybai naudojami keisti paruošti pesai.
R.Castro šiek tiek sumažino ir migracijos apribojimus.
Buvęs prezidentas leido išvykusiems kubiečiams išlaikyti savo turtą saloje ir socialines garantijas, jeigu jie namo grįžta bent kartą per dvejus metus.
Leidimas sukūrė ištisą naują klasę kubiečių, kurie uždirba pinigus užsienyje, bet investuoja juos Kuboje.
Maža to, daugiau nei 20 tūkst. kubiečių pasinaudojo teise grįžti namo ir atgauti nuosavybę. Tiesa, išvykstančių iš šalies skaičius vis dar gerokai didesnis – 2006–2016 metais į JAV atvyko 463,5 tūkst. kubiečių, dar dešimtys tūkstančių pasuko į Ispaniją ar Ekvadorą, bet stebėtojai ragina nenusiminti.
„Regis, žmonės nesupranta, koks didžiulis pasiekimas yra pagaliau prasidėjusi apykaitinė migracija. Žmonės sugrįžta su prekėmis, perka privačius restoranus – tai visiška naujiena“, – aiškino kubietiškos diasporos ekspertas iš Niujorko Johno Jay kriminalinio teisingumo kolegijos Lisandro Perezas.
Viskas priklauso nuo JAV
Vis dėlto, kad ir ką darytų Kuba, jos ateitis pastaraisiais metais sprendžiama Vašingtone.
„Pagrindiniai iššūkiai yra susiję ne su Kuba, o su JAV. Kaip jos keis savo politiką Kubos atžvilgiu?
B.Obamos pradėtas atšilimas labai daug žadėjo, net ir Majamio kubiečiai ekonominiai migrantai mėgino sugrįžti, bet griežtėjančios D.Trumpo kalbos gali viską pakeisti. Jei Vakarų požiūris griežtės, Kuba turės rimtų problemų“, – aiškino I.Giedraitytė.
Užsienyje partnerių taip pat negausu. Ištikimiausia Kubos sąjungininkė Venesuela dabar taip pat turi labai daug ekonominių problemų, todėl paramos iš jos tikėtis sunku.
Santykiams nepadeda ir dešimčių užsienio diplomatų Kuboje pernai patirti neįprasti sveikatos sutrikimai, kurių iki šiol negali paaiškinti mokslininkai.
Keistus garsus girdėjusiems kanadiečiams ir amerikiečiams prasidėjo galvos skausmai, miego sutrikimai ir nuotaikų kaita.
Iš pradžių kalbėta, kad taip jų smegenis paveikė paslaptingas „garsinis ginklas“, tačiau Kuba iki šiol neigė taikiusis į diplomatus ar jų šeimas.
„Dabar yra spėjimų, kad Kubos klausymosi įranga galbūt nebuvo pačios aukščiausios prabos ir sukėlė jiems sveikatos problemų, – svarstė politologė. – Netgi Kanada, kuri istoriškai buvo draugiškai nusiteikusi Castro šeimos atžvilgiu, nusprendė iš Havanos išsiųsti savo diplomatų šeimas.“
Internetas – vis dar prabanga
Naujajai Kubos valdžiai reikės spręsti ir išraiškos laisvės problemą. Šalyje vis dar nepriimta kalbėti apie politiką, mokyklose skamba revoliuciniai šūkiai, o užsienio naujienų ištroškę kubiečiai priversti ieškoti būdų apeiti užtvaras.
Pavyzdžiui, interneto neturintys žmonės čia gali nusipirkti juodojoje rinkoje platinamą „Savaitės paketą“ („El Paquet semanal“) – duomenų saugyklą, prikimštą naujausių filmų, serialų, žaidimų, naujienų, turkiškų telenovelių, sporto transliacijų, muzikos ir vaizdo klipų.
Paketo platinimas neteisėtas, tačiau toleruojamas, nes jame nėra valdžią kritikuojančios medžiagos ar pornografijos. Dėl to manoma, kad prie jo gali būti prisidėjusi ir valdžia, siekianti nuleisti garą, kad laisvių neturintis kubiečių katilas staiga nesprogtų.
„Kuboje internetas labai brangus – viena valanda ryšio kainuoja maždaug 1 eurą – ir sunkiai pasiekiamas.
Pagrindinis jo šaltinis – belaidžio ryšio zonos parkuose, tačiau kad juo naudotumeisi, reikia nusipirkti specialią kortelę, bet ir jų kartais gauti sudėtinga, o ryšys prastas. Tiesa, nepastebėjau, kad kokie nors puslapiai būtų blokuojami“, – pasakojo Kuboje lankęsis D.Buinauskas.
Kad ir kaip Havanos elitas norėtų likti įšaldytas laike, regis, pokyčiai neišvengiami. Partijai teks nuspręsti, kaip integruoti Kubą į globalizacijos procesą ir kokį kelią pasirinkti.
„Prieš penkerius metus buvau Kuboje ir lankiausi revoliuciniame muziejuje surengtoje parodoje apie Kiniją.
Buvo įdomu, kad parodoje pabrėžta, jog Kinijoje kiekvienas gyventojas turi dvi kreditines korteles. Regis, Kinijos pusiau atvertos ekonomikos, bet nelaisvos politikos modelis, kuriame yra derinamas socializmas ir vartotojiškumas, juos visai domina“, – pasakojo I.Giedraitytė.
