„Čečėnijoje grobiami užsieniečiai, nuolatos vyksta susišaudymai ir tvyro didelė teroro grėsmė“, – taip „Lietuvos ryto“ žurnalistes nuo kelionės į šį kraštą bandė atkalbėti artimieji.
Keliautojas Čečėnija pasitiko moderniais dangoraižiais, mėgdžiodama Dubajų, kaukazietišku svetingumu ir ginkluotų pareigūnų būriais gatvėse.
„Čia kas antras vyras turi ginklą ir net jei tas ginklas jau seniai nešaudo, bet vis dar gerai atrodo, jį su malonumu nešiojasi“, – apie vietinių tradicijas pasakojo Grozno gyventojas.
Speciali bataliono misija
Pagrindine Grozno gatve – Vladimiro Putino prospektu – nuolat pirmyn atgal zuja nauji užrašu „Specialusis batalionas“ pažymėti automobiliai.
Neįmanoma nepastebėti jų nuolat įjungtų švyturėlių, o kartais tokie automobiliai dideliu greičiu prašvilpia pro šalį ir su įjungtomis sirenomis.
Akivaizdu, kad Kelių eismo taisyklės jiems negalioja, o vietiniai privengia painiotis kelyje.
„Jų funkcija ne visai tokia kaip kelių policijos, Specialiojo bataliono pareigūnai mieste lydi svarbių asmenų automobilius, jų darbas – užtikrinti, kad niekas nesipainiotų važiuojamojoje dalyje“, – aiškino nuostabą atvykėlių akyse pamatęs vietinis čečėnas.
Iš to, kaip aktyviai Grozno centre patruliuoja Specialiojo bataliono ekipažai, galima susidaryti įspūdį, kad visas šios nedidelės Kaukazo respublikos elitas staiga nusprendė pasivažinėti viena gatve.
Patikra – kas keli kilometrai
Vaizdas pasikeičia išvykus į užmiestį. Važiuojant iš Grozno kas keletą kilometrų didesnėse sankryžose stovi jau ne kelių patruliai su lazdelėmis, o kaukes dėvintys specialiųjų dalinių kariai su automatais.
Jie stabdo vairuotojus, tikrina jų dokumentus, apieško automobilio bagažinę ir saloną.
Važiuojant maždaug šimto kilometrų atkarpą teko sustoti mažiausiai šešis kartus.
Šie pareigūnai nesišypso, nelinki geros dienos, nedalija pavasarinių tulpių. Buvo matyti, kad trumpi jų nurodymai per patikrą gąsdino net „Lietuvos ryto“ žurnalistes vežusį čečėną vairuotoją.
Šalies lyderis R.Kadyrovas nevengia viešai pasigirti augančiu turizmu, tačiau kol kas į šį karo nuniokotą kraštą užsuka tik pavieniai turistai.
Drąsuolių, kurie kiekviename žingsnyje norėtų susidurti su ginkluotais pareigūnais, nėra daug.
„Saugiausia“ vieta pasaulyje
Jau seniai žinoma, kad įvairių jėgos struktūrų formavimas yra viena Čečėnijos lyderio mėgstamų veiklų, jis itin rūpinasi ir savo asmeniniu saugumu.
Skaičiuojama, kad vien asmeninę R.Kadyrovo ir aukščiausių Čečėnijos Respublikos asmenų apsaugą sudaro daugiau nei 500 žmonių.
Nuo 2005 metų, kai R.Kadyrovas pradėjo įvedinėti Čečėnijoje savą tvarką, policijos pareigūnų skaičius šalyje išaugo tris kartus – nuo 5,5 tūkst. iki 16 tūkst.
Skirtingi šaltiniai pateikia skirtingus duomenis, tačiau, be policijos pajėgų, šalies lyderiui pavaldūs apie 12 tūkst. karių (iš jų apie 300 atlieka tarnybą „Omon“ pajėgose, 1,8 tūkst. – specialiosios paskirties pulke prie Čečėnijos vidaus reikalų ministerijos, apie 1 tūkst. – Komendantūrų apsaugos kuopoje ir t.t.).
„Čečėnija tris kartus yra oficialiai pripažinta kaip viena saugiausių vietų pasaulyje“, – įtaigiu tonu dėstė žurnalistes lydėjęs Grozno gyventojas.
Nors po tokių žodžių sunku sulaikyti ironišką šypseną, šis čečėnas tik pakartojo tai, ką 2011 metų balandį garsiai leidiniui „Der Spiegel“ pareiškė R.Kadyrovas.
Tąkart jis ištrimitavo, kad dėl jo „stiprios lyderystės“ Čečėnijoje nebėra alkoholio, prekybos žmonėmis, prostitucijos, o kova su separatistais baigta „šėtono sunaikinimu“ ir todėl Čečėnija yra viena saugiausių vietų pasaulyje.
Rezidenciją akylai saugo
Dažnas tikrai suabejotų, ar Čečėnija iš tiesų yra viena saugiausių vietų pasaulyje, bet R.Kadyrovo asmeninės valdos akylai saugomos dieną ir naktį.
Iš viso Čečėnijos lyderis turi 3 rezidencijas, viena jų – jo gimtajame Centorojaus kaime, o Grozno rezidencija yra vos keli šimtai metrų nuo moderniojo dangoraižių „Grozny City“ rajono.
Virš didžiulėje uždaroje teritorijoje išsidėsčiusio pastatų komplekso iškelta Čečėnijos vėliava.
Aukšta metalo virbų tvora aptvertą teritoriją saugo kariai. Išvažiuojantys ar įvažiuojantys automobiliai kruopščiai tikrinami prie vartų.
Kiekvienas jų priverstas sustoti prie geležinės užkardos. Kas keliasdešimt metrų aplink teritoriją išdėstyti apsaugos postai, iš jų pro tamsintus stiklus stebima, kas dedasi aplinkui.
Rusijos spaudoje nekart rašyta apie pasikėsinimus nužudyti R.Kadyrovą. 2017 m. į viešumą iškilo istorija, kad pasikėsinimą į lyderio gyvybę planavo du broliai iš Čečėnijoje įtakingos Jamadajevų šeimos. Jie tam net buvo apsirūpinę minosvaidžiais.
2010 m. R.Kadyrovas gerokai sustiprino savo rezidencijų saugumą ir pavertė jas neįveikiamomis tvirtovėmis.
Tąkart penkiolikai ginkluotų asmenų pamėginus prasiveržti į Centorojaus kaime esančią rezidenciją, 6 policininkai žuvo, o 18 buvo sužeista. Vėliau pats R.Kadyrovas pripažino, kad per susirėmimą žuvo ir du jo asmens sargybiniai bei dvylika karių.
Fotografuoti draudžiama
Tuo, kaip kruopščiai stengiamasi garantuoti R.Kadyrovo rezidencijos saugumą, įsitikino ir Grozne apsilankiusios „Lietuvos ryto“ žurnalistės.
Pasivaikščiojimas su fotoaparatu gatve, kurioje, be kitų Grozno įžymybių, įsikūrusi ir lyderio rezidencija, pasibaigė nemalonia akistata su jos apsauga.
Staiga pastebėjome, kaip prie mūsų skubiu žingsniu pradėjo artintis automatu ginkluotas, maskuojamąją uniformą vilkintis apsaugininkas.
„Tuojau pat ištrinkite visas nuotraukas!“ – kiek nervingai spausdamas rankoje ginklą įsakė jaunas vyras.
Paaiškinome, jog nežinojome, kad šioje gatvėje fotografuoti negalima, juk čia miesto centras, be to, nuotraukų su lyderio rezidencijų vaizdais pilna internete.
„Žinau, bet man apie jus buvo pranešta per raciją. Jie ilgai jus stebėjo“, – lyg teisindamasis rusiškai su ryškiu kaukazietišku akcentu paaiškino apsaugininkas ir ranka mostelėjo į už poros šimtų metrų esantį apsaugos postą.
Nors jo tonas buvo mandagus, pažado, kad daugiau nefotografuosime ir jau eisime savais keliais, neužteko – jis atkakliai reikalavo, kad nuotraukos, kuriose užfiksuota rezidencija, būtų ištrintos jam stebint.
Statys daug dangoraižių
Iš V.Putino į Achmado Kadyrovo alėją pereinančioje pagrindinėje miesto gatvėje nelikę nė ženklo, kad du karai miestą buvo faktiškai nušlavę nuo žemės paviršiaus.
Grozne pastatai kyla kaip ant mielių. Dalis karo metais apgriautų ar sprogdintų pastatų restauruoti, juose vėl gyvena žmonės, tačiau R.Kadyrovas tautai pažadėjo iki 2030 metų juos visus nugriauti ir toje vietoje pristatyti dangoraižių.
„Grozny City“ dangoraižių pašonėje keturiais minaretais dangų raižo auksu išdabinta A.Kadyrovo vardo mečetė. O kitoje kelio pusėje galvas lenkia kranai. Ten didelėje teritorijoje investuotojai iš Saudo Arabijos stato pramogų parką su atrakcionais, apžvalgos ratu, žaliosiomis zonomis.
Tokia užsieniečių investicija Čečėnijoje – viena iš nedaugelio. Kad jie galėtų pradėti verslą šioje šalyje, būtinas vyriausybės leidimas ir sprendimas.
Kinams, kuriems priklauso 3 milžiniški šiltnamių kompleksai, buvo padaryta išimtis. Būtent iš čia į Maskvą, kurioje dėl taikomų sankcijų juntamas vaisių ir daržovių stygius, keliauja daržovės.
„Nors oficialiai pas mus nėra nedarbo, tai – rimta problema.
Per karus buvo sunaikinta gamyba. Čečėnijoje buvo 317 stambių įmonių. Visos jos sužlugdytos. Liko tik cemento ir rūdos kasybos pramonė“, – apverktiną situaciją apibūdino vyriškis.
Išliko ir cukraus perdirbimo gamykla, kuri dabar, pasakojo jis, virto automobilių remonto ir surinkimo baze.
Keliuose – daug apynaujų automobilių, jie į šalį atkeliavo per Baltijos šalis, Lenkiją.
Gidu vienai dienai tapęs Grozno gyventojas tvirtino, kad čečėnams, kurie nori pradėti verslą, yra sudarytos palankios sąlygos. Nei mokesčių inspekcija, nei kitos institucijos, net ir suradusios pažeidimų, pirmuosius porą metų verslo naujokų nebaudžia. Tai vadinama mokesčių amnestija.
Dirbti patruliu – prestižas
Palydovas pasakojo, kad neretai šeimoje yra tik vienas maitintojas. Ant jo pečių ir gula didžiulė našta.
„Minimali alga pas mus siekia vos 8 tūkst. rublių (apie 115 eurų), vidutinė – apie 15 tūkst. (apie 215 eurų).
Pareigūnams mokamas stabilus atlyginimas, todėl tiek daug vyrų dirba policijoje, apsaugoje, specialiuosiuose batalionuose. Geriausią atlyginimą gauna kelių policininkai – apie 47 tūkst. rublių (670 eurų), todėl pas mus tai laikoma prestižine profesija“, – pasakojo palydovas.
Didžiausiame Grozno „Berkat“ turguje dirba vienos moterys. Paklaustos, kur dingo vyrai, pardavėjos prajuko: „Miega.“
Pagyvenusi čečėnė patikino viena išlaikanti visą šeimą.
„Nėra pas mus kur vyrams pasidėti, nėra darbo“, – guodėsi moteris. Ji sakė, kad sūnūs norėjo važiuoti svetur uždarbiauti, bet ji neišleidusi. – Kol aš esu gyva, jie nesiblaškys po pasaulį.“
„Yra kelios emigrantų rūšys. Viena – turtingi čečėnai, verslininkai, kurie išvežė savo pinigus ir įsuko verslą svetur. Kita – pabėgėliai, kurie bėgo nuo rusų, Kadyrovų klano ir kraujo keršto.
Po pasaulį pasklidę maždaug 33 tūkst. tokių pabėgėlių.
Dar yra trečia emigrantų rūšis – veltėdžiai. Jie ir čia nedirbo, ir kitur tik iš pašalpų gyvena“, – vardijo palydovas.
Kritiškai situaciją vertinantis pašnekovas neslėpė: šalis atsidūrusi tarp civilizacijos girnų.
„Vyksta ir Čečėnijos arabizacija, ir europizacija. Ir šalia viso to atsirito nauja rusifikacijos banga“, – atvirai dėstė vyriškis.
Jis neslėpė pykčio, kad Čečėnijoje besitvarkantys rusai juos užgaulioja, paniekinamai iškraipydami respublikos pavadinimą – Čečėniją vadindami „Čečnia“.
Rusams parūpo nafta
Čečėnai su pasididžiavimu kalba apie naftą, kuri išgaunama jų krašte: „Turime 14 spalvų naftos, nė viena šalis neturi tiek rūšių.“
Važiuojant per kalnus vienur kitur buvo matyti įvairiomis spalvomis nusidažiusių vandens telkinių, kur, pasak žurnalisčių palydovų, plūduriavo naftos dėmės.
Taip pat ore nuolat tvyrojo nuo rūdos kasyklų sklindantis sieros kvapas.
Nafta, vietinių teigimu, buvo viena priežasčių, lėmusių karus su Rusija.
„Kol mūsų nelietė, gyvenome gerai. Kai Rusija viską išgrobstė savo žemėse, panoro pasiimti tai, kas jai nepriklauso“, – prisimindamas 1998 m. įvykius pasakojo du aukštojo mokslo diplomus turintis pašnekovas.
Vikriai laviruodamas serpantinais, priverstas nuolatos prasilenkti su karine technika „Toyota“ vairuotojas džiūgavo dėl puikių kelių, tačiau buvo akivaizdu, kad jie tik pradėti tvarkyti.
Kuo labiau artėjome prie Gruzijos pasienio, tuo vėrėsi pavojingesni kelio ruožai. Norėdamos atitraukti dėmesį nuo šalia kalnų kelio besidriekiančios prarajos, paklausėme, kiek tiesos yra užsienio žiniasklaidoje vis pasirodančioje informacijoje apie dingstančius ar grobiamus žmones.
Tuo metu, kai jis, kartu su vairuotoju nutaręs pasimelsti, užsidarė nedidelėje pakelės mečetėje, pro šalį riedanti karinė technika su būriais švilpiančių ir kažką čečėniškai šūkaujančių kareivių kėlė nerimą.
Atrodė, kad „saugiausioje pasaulio respublikoje“ saugumas – tik iliuzija.
