„Štai, buto raktai. Linkiu smagiai praleisti laiką, – šypsojosi Lisabonoje gimusi ir užaugusi Ilda, iš kurios nuomojomės butą Mourarijos kvartale. Jau beveik išeidama pro duris ji trumpam stabtelėjo. – Beje, nenustebkite, jei vakare, kai lipsite siaurais laiptais, kurie veda į mūsų gatvelę, sutiksite venas besibadančių narkomanų ar grupeles vyrų, kurie rūko „žolę“.
Jūs eikite savais keliais, o jie į jus nė nekreips dėmesio. Tiktai perspėju apie tokius vaizdus iš anksto, nes atvykėliai dažnai išsigąsta.
Mes vis dar jaučiame narkotikų problemą, bet ją sprendžiame leisdami šiems žmonėms išeiti į viešumą.“
Žiūriu į smulkutę Ildą, už rankos laikančią penkiametį sūnų, kuri man visa tai pasakoja nerūpestingu tonu. Atvykėliai tokių vaizdų išsigąsta, o vietiniai?
„Mes su sūnumi dažnai einame šia laiptuota gatvele po vėlyvos vakarienės tamsiu paros metu – gyvename visai šalia. Ir dar niekuomet mums nebuvo atsitikę nieko blogo, nors kartais sutinkame narkomanų, tiesa, vis rečiau. Tai nelaimingi žmonės, bet tikrai nepavojingi“, – patikino portugalė.
Ildos požiūris atspindi ir oficialiąją Portugalijos politiką – priklausomybė nuo narkotikų čia laikoma ne kriminalinės policijos taikiniu, o visuomenės sveikatos problema.
Nuo 2001-ųjų visi narkotikai šalyje buvo dekriminalizuoti. Nusikaltimu laikoma prekyba psichotropinėmis medžiagomis ir jų laikymas dideliais kiekiais, bet ne vartojimas.
Su narkotikais sulaikyti asmenys Portugalijoje nėra nei areštuojami, nei laikomi nusikaltėliais – narkomanai siunčiami pas profesionalus, kur jiems pasiūlomas valstybės finansuojamas gydymas. Narkotikus vartojantiems asmenims leidžiama patiems nuspręsti, ar jiems reikalinga specialistų pagalba.
Kai kam tai atrodytų pavojingas požiūris: leisti tai, kas žudo žmones, už tai nebausti.
Tačiau Portugalijoje toks paradoksalus ir radikalus sprendimas pasiteisino su kaupu.
Pražudė laisvės ilgesys
Portugalijos kovos su priklausomybėmis politiką formavo kaukianti pavojaus sirena.
Praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje šalis grimzdo į heroino liūną.
Kai 1974-aisiais portugalai išsivadavo iš diktatūros ir tapo demokratine šalimi, visi, regis, pametė galvas. O galbūt norėjo atsigriebti už tuos 40 metų totalitarinio režimo, kuris visaip varžė jų laisvę.
Maždaug tuo pat metu kaip domino kauliukai viena po kitos ėmė atsiskirti buvusios kolonijos – Portugalijos teritorijos tapo nepriklausomos, o užjūryje gyvenę portugalų biurokratai bei kariškiai ten tapo nebereikalingi ir nepageidaujami.
Šimtai tūkstančių bedarbių sugrįžo į gimtinę iš tolimų kraštų ir parsivežė visą puokštę svaigalų. Reakcija buvo žaibiška: po to, kai ilgus metus buvo uždrausta netgi kokakola, o žiebtuvėliui įsigyti reikėjo licencijos, galimybė išbandyti kvaišalus suviliojo ne vieną.
Po dešimtmečio portugalai jau buvo rimtai įklimpę – labiausiai į heroiną.
Prasidėjo narkotikų epidemija, gatvėse mėtėsi švirkštai, daugėjo mirties nuo perdozavimo atvejų. Lisaboną pradėta vadinti narkotikų židiniu. O užsikrėtimų ŽIV procentas, tenkantis populiacijai, buvo didžiausias visoje Europos Sąjungoje.
Valdžia nežinojo, ko griebtis, nepadėjo nė sunkios bausmės – nei suėmimai, nei ilgi įkalinimai.
Galiausiai, 2001 metais, nutarta pasielgti radikaliai – ne griežtinti bausmes, o pažvelgti į problemą kitomis akimis.
„Tas metas buvo dramatiškas, – apie epidemiją pasakojo gydytojas Joao Goulao, kuris buvo vienas pagrindinių reformos sumanytojų. – Apytiksliai skaičiuojant, Portugalijoje yra 10 mln. gyventojų, o nuo heroino buvo priklausomi beveik 100 tūkst. žmonių – 1 procentas visos populiacijos.
Atrodė, kad tuo metu visi savo šeimose ar draugų rate susidūrė su narkomanais.
Tai buvo ne kokie nors prašalaičiai, o mūsų bendruomenės nariai. Padorūs žmonės, kurie paprasčiausiai nesugebėjo kovoti su problemomis. Privalėjome ko nors skubiai griebtis.“
Ligoniai, o ne nusikaltėliai
2001-ųjų liepą šalis dekriminalizavo visas narkotines medžiagas: nuo marihuanos iki heroino.
O apie narkomanus imta kalbėti ne kaip apie nusikaltėlius, bet kaip apie ligonius, kuriems būtina medikų pagalba.
Didelis būrys skeptikų rėkė, kad dabar tai jau tikrai ateis pasaulio pabaiga: sostinė Lisabona pavirs nuo narkotikų apkvaitusių turistų rojumi, o jaunimas taps didele narkomanų armija.
Vis dėlto tokį netikėtą sprendimą priėmusiems politikams niekada neteko atsigręžti atgal. Ir niekada jokia valdžia šios politikos nenutraukė ir ilgainiui ji parodė išties kitokius rezultatus.
Svarbu pabrėžti, kad Portugalija ne legalizavo, bet dekriminalizavo kvaišalus. Tai nereiškia, jog jų vartojimas tapo legalus.
Tai reiškia, kad besisvaiginantį asmenį pamačiusi policija nesiunčia jo į teismą. Jis įpareigojamas per 3 dienas prisistatyti Sveikatos ministerijos komisijai, kurią sudaro psichologai, gydytojai, socialiniai darbuotojai ir teisėjai.
Jei asmuo sulaikomas su neideliu kiekiu psichotropinių medžiagų ir nustatoma, kad šis atvejis vienkartinis, žmogus gauna įspėjimą ar piniginę baudą.
Jei nustatoma priklausomybė ar paaiškėja, kad tai – nebe pirmas kartas, kai asmuo sugaunamas besisvaiginantis, jis siunčiamas į vieną iš daugiau nei 60 priklausomybių centrų, kur gali gauti pagalbą, jei pats to nori.
Beje, narkotikų prekyba ir platinimas šalyje išliko kriminaliniu teisės pažeidimu.
Jei asmuo sulaikomas su dideliu kiekiu narkotikų, juos pardavinėja, jis patraukiamas baudžiamojon atsakomybėn.
Patys nori pagalbos
Kai narkotikai buvo dekriminalizuoti, o problema tapo sveikatos apsaugos klausimu, palengva ėmė keistis portugalų požiūris. O nuo priklausomybių kenčiantys žmonės vis dažniau sutikdavo priimti jiems siūlomą valstybės pagalbą.
Pasikeitusi politika lėmė, kad narkomanai nustojo slapstytis pogrindžiuose ir nebijodami baudų išėjo į dienos šviesą.
Tai leido efektyviau narkomanus įtraukti į reabilitacijos programą.
Sumažėjo užsikrėtimų ŽIV: 2012 m. suskaičiuota 104,2 atvejo milijonui žmonių, o 2015-aisiais – jau tik 4,2.
Sumažėjo ir mirčių, sukeltų perdozavimo, – Portugalija yra antra Europos Sąjungoje pagal mažiausią skaičių mirčių, sukeltų narkotikų.
Galima palyginti: Jungtinėje Karalystėje 2015 m. (tai paskutiniai Europos narkotikų ir narkotikų priklausomybių stebėjimo centro surinkti duomenys) nuo perdozavimo mirė 2655 žmonės, Lenkijoje – 279, Lietuvoje – 151, Portugalijoje – 40.
Iki 2001 metų Portugalijoje šis skaičius buvo 85 proc. didesnis. Dabartinis – penkis kartus mažesnis nei ES vidurkis.
„Laikau tokią Portugalijos politiką pavyzdine, nesuprantu, kodėl kitos šalys nebando sekti sėkmingu pavyzdžiu, – „Lietuvos rytui“ sakė Portugalijoje gyvenanti žurnalistė ir vertėja Ernesta Žukauskaitė. – Portugalai žvelgia į narkomanus kaip į žmones, kurie turi priklausomybę ir kuriems reikia pagalbos.
Gerokai sumažėjęs narkomanų skaičius irgi padeda palaikyti tokią idėją – jeigu jų būtų ant kiekvieno kampo, tai turbūt erzintų vietinius.
Gyvenu Lisabonos centre jau daug metų, tačiau retai kada matau narkotikus vartojančių žmonių. Tik pačiame senamiestyje, skveruose, daugiausia barų rajonuose, vakarais bei per koncertus gali užuosti rūkomos „žolės“ ar hašišo kvapą.“
Nuo narkotikų priklausomi asmenys renkasi į centrus, kurie neprimena ligoninių ir nevaržo jų laisvės – dažnas čia jaučiasi taip, lyg svetainėje susėstų su draugais paplepėti.
Viename tokiame centre Mourarijos rajone žmonės renkasi su antrosiomis pusėmis, su draugais, viena porelė atsiveda ir savo šunį.
Čia nereikia rodyti savo tapatybės kortelės – daugybė čia ateinančių žmonių jos ir neturi.
Beje, tokiuose centruose siūloma ne tiktai psichologinė pagalba ir socialinių darbuotojų paslaugos. Bandoma suprasti ir nuo priklausomybių kenčiančių žmonių poreikius: jiems siūlomos švarios adatos, prezervatyvai, drabužiai.
Portugalai įsitikinę, kad tik atliepiant poreikius galima užmegzti ryšį su šiais žmonėmis, bandyti juos palengva ištraukti iš kvaišalų liūno.
„Šiais metais Lisabona paskelbė įrengsianti 3 specialius prižiūrimus narkotikams vartoti skirtus kambarius. Čia narkomanams teikiama ir kitokia pagalba – tikrinama jų sveikata, siūloma psichologinė pagalba.
Tai buvo numatyta jau 2001 m. įstatymu, tačiau krizė pakišo koją tokiems portugalų projektams“, – pasakojo E.Žukauskaitė.
Bausmės nepadeda pakilti
Studijos narkotikų dekriminalizavimo Portugalijoje tema autorius teisininkas bei žmogaus teisių aktyvistas amerikietis Glennas Greenwaldas sakė: „Tai, jog narkotikų legalizavimas sumažina jų vartojimą, daugeliui atrodė neįtikėtinas, bet taip nutinka dėl visiškai suprantamų priežasčių.
Grasinimai bausti už narkotikų vartojimą tampa tarsi nematoma siena tarp pareigūnų ir bendruomenės ir taip užkerta kelią efektyviam gydymui bei švietimo kampanijoms.“
„Manau, tai, jog portugalai į narkomanus žiūri kaip į žmones, teisinga. Juk yra tokių, kurie vartoja narkotikus ir nebežino, kaip be kitų pagalbos sustoti.
Kalbėti šia tema, manau, ne visi išdrįsta, todėl tokiais atvejais pagalba naudinga, – „Lietuvos rytui“ teigė kurį laiką Lisabonoje gyvenusi lietuvė Ieva L. – Visai kas kita, jei esi narkotinių medžiagų pardavėjas, – tuomet visai kitaip žiūrėčiau.
Jei narkotikų turi tik savo reikmėms ir jeigu klinikoje pavyksta sumažinti priklausomybę – visa tai sveikintina.
Kitas būdas – gaudynės
Kitaip yra su tais, kurie narkotikus pardavinėja, – jie dažniausiai savo parduodamo produkto nevartoja. Jiems nereikia reabilitacijos, ir tokius asmenis tikrai reikia bausti.“
Būtent į tai nuo reformos įvedimo daugiausia susitelkia pareigūnai. Padidėjęs skaičius pranešimų apie atimtas narkotikų siuntas ar tonomis konfiskuotus svaigalus, pasak pareigūnų, rodo ne tai, kad psichotropinių medžiagų padaugėjo.
Pareigūnams tiesiog lieka daugiau laiko vykdyti stambias operacijas, per kurias sulaikomi didžiausi prekeiviai.
Dabar į Barseloną persikėlusi Ieva L. pasakoja, kad, kitaip nei Portugalijoje, Ispanijoje narkotikų problema labai akivaizdi, o priemonės – kitokios.
„Dabar miestuose dažnai būna reidai, jį valo.
Neseniai šalia esančiame name iškraustė butą, nes jame buvo užsiimama narkotikų gamyba ar pardavimu. Dabar gatvėse tikrai daug vaikštančių apsvaigusių žmonių ir vakarėliuose nebeapsieinama be narkotikų.
Netgi einant gatve prekeiviai jų siūlo ant kiekvieno kampo. Bet prekeiviai labai sekami – gatvėse daug užsimaskavusių policininkų“, – pasakojo Ieva.
Mieste sukiojasi prekeiviai
Beje, narkotikų prekeivių Lisabonos gatvėse taip pat netrūksta. Ir jie dažniausiai parduoda ne tai, ką sako.
Laiptuotoje gatvelėje prie mūsų laikinų portugališkų namų vieną vakarą sutinkame kompaniją vaikinų.
Vyksta sandoris. Iš abiejų pusių senų Lisabonos mūrų įrėmintoje laiptuotoje gatvelėje jauni amerikiečiai bando įsigyti vietinių siūlomą prekę, dairosi per petį, dėbčioja į mus.
O vietiniai – visiškai ramūs. Praeidami išgirstame į mūsų pusę pasiųstą draugišką „boa noite“, ir grįžtama prie reikalų.
Tokių pardavėjų, kurie ieško turistų, Lisabonoje netrūksta.
Prekeiviai narkotikus siūlo net ir centrinėse gatvėse nebijodami policijos. O ko bijoti, jei parduodi ne narkotikus, o suvyniotus laurų lapus arba miltelinį cukrų?
„Kadangi esu atpažįstama kaip nevietinė, vaikštinėjant po Lisabonos barų rajonus tenka susidurti su „žolę“ ir kitus lengvus narkotikus siūlančiais prekeiviais, – pasakojo žurnalistė E.Žukauskaitė. – Štai populiarios rožine pramintos barų gatvės gale kartą tokių įkyrių pasiūlymų sulaukėme bent dešimtį kartų. Tačiau policija nieko nedaro, o juk pagal įstatymus turi bausti ne vartotojus, bet platintojus.
Ant tokių pardavėjų pasiūlymų užkimba turistai. Vietiniai žino, kad parduodamas produktas tėra presuoti laurų lapai. Todėl ir policija nelabai ką gali padaryti, nes narkotinių medžiagų tokioje suktinukėje – nė kvapo.“
Vis dėlto Portugalijos pavyzdžiu kol kas niekas sekti neskuba – dažna šalis į tai žiūri kaip į ilgalaikį liberalų eksperimentą.
Laukiama, kokios bus pasekmės: ar portugalai, plaukdami prieš srovę narkotikų liūne, pasieks kitą krantą, ar vėl įklimps.
Jaunimas užsižaidė su narkotikais
Nors visuomenė mano, kad Portugalijos narkotikų prevencijos politika davė teigiamų rezultatų, kai kurie politikai ir visuomenės veikėjai mano, jog ilgainiui tokia strategija sukels nepageidautinų pasekmių.
Lisabonos gydytojas Manuelis Pinto Coelho įsitikinęs, jog atėjo metas nutraukti narkotikų dekriminalizaciją. Jis pradėjo kampaniją, kuria siekia parodyti neigiamus 2001 metais įvestos politikos padarinius: „Manau, Portugalija yra pavyzdys, bet iš neigiamos pusės. Žinant, kas vyksta vakarėliuose, parkuose ir mokyklose, negalima to vadinti sėkme.“
Pasak mediko, kol viena karta ieško pagalbos, bando išsikapstyti iš priklausomybių, kita karta pamažu klimpsta į jas. Jaunimas lengvuosius narkotikus verčia pramoga – jie laisviau eksperimentuoja dėl sistemos spragų.
„Įstatymai padėjo mums atsikratyti heroino problemos, ir visi dėl to laimingi, – sakė lisabonietis mados dizaineris Ivanas. – Tačiau kiti narkotikai, tokie kaip hašišas ar kokainas, ėmė labiau plisti.“ Pasak jo, policija retai varginasi gaudyti su lengvesniais narkotikais besismaginantį jaunimėlį, pernelyg retai juos nubaudžia.
