Čečėnijos kalnų šaltiniai, kuriuose rusų biurokratai merkia savo hemorojų (V)

Iš pradžių svarstėme pasisamdyti mums iš oro uosto į viešbutį atvežusį taksistą ir surengti nors kelių valandų ekskursiją į Čečėnijos gilumą. Tačiau viešbučio, kuriame apsistojome, administratorius patarė nerizikuoti.

„Duokite man valandą, aš jums suorganizuosiu ir gidą, ir vairuotoją“, – pasiūlė jis savo pagalbą.

Netrukus prie viešbučio mūsų jau laukė du Grozno gyventojai – senutės „Toyotos“ vairuotojas, ir istoriko bei filologo išsilavinimą turintis entuziastingai nusiteikęs gidas. Pusdienio kelionė per kalnuotąją Čečėniją mums kainavo apie 60 eurų.

Mažakalbis vairuotojas, regis, nemokėjo jokios kitos kalbos – kalbėjo tik čečėniškai. Po juodais akiniais slėpė akylą žvilgsnį. Atrodo, kad jį trikdė pats faktas, kad turi talkinti galvų neprisidengusioms moterims. O gidas iš karto perėmė iniciatyvą į savo rankas, suskubo pasakoti apie savo kraštą ir nejaukias akimirkas netrukus pamiršome.

„Čečėniją aplanko vis daugiau turistų“, – džiūgavo jis, nors čia pat sugebėjo suskaičiuoti gal tik nepilną dešimtį užklydėlių – prancūzų, vokiečių, švedų poreles. Tiesa, kartą jam tekę pasirūpinti gausesne turistų grupe iš Pietų Korėjos, o taip pat rusų keliautojų būreliais.

Pasak jo, Turizmo departamentas mėgsta iškraipyti statistiką ir padidinti į Čečėniją atvykstančių turistų skaičių: viešbučių vadovai raginami visų svečių vardus pateikti kaip turistų, nors akivaizdu, kad daugelis jų atvykę į darbines komandiruotes. 

„Pagal čečėniškas tradicijas mes tris dienas svečiui nieko nesakome ir jo nekamantinėjame. Jis gali viešėti mūsų namuose, valgyti, miegoti. O jau po trijų dienų su atvykėliu elgiamės kaip su bet kuriuo šeimos nariu, jam galime pasiūlyti ir indus suplauti, ir įvairių klausimų užduoti“, – juokėsi gidas.

Riedėdami Vladimiro Putino į Achmado Kadyrovo alėją pereinančia pagrindine miesto gatve regime ištisus kvartalus namų, kurie būtų tarsi po ką tik atliktos renovacijos.

„Per porą vienas kitą sekusių karų miestas buvo praktiškai nušluotas nuo žemės paviršiaus. Visi šie namai yra atstatyti, žmonės juose ir vėl gali gyventi. Bet jie ilgai nestovės“, – nustebino mūsų palydovas.

Pasirodo, dabartinis prezidentas Ramzanas Kadyrovas tautai pažadėjo iki 2030 metų juos visus nugriauti ir toje vietoje pristatyti dangoraižių.

Komplekso „Grozny City“ dangoraižių ir A.Kadyrovo vardo mečetės pašonėje galvas lenkia kranai. Ten didelėje teritorijoje investuotojai iš Saudo Arabijos stato pramogų parką – su atrakcionais, apžvalgos ratu, žaliosiomis zonomis.

Tokia užsieniečių investicija Čečėnijoje – viena iš nedaugelio. Tam, kad jie galėtų pradėti verslą šioje šalyje, reikalingas vyriausybės leidimas ir sprendimas. Kinams, kuriems priklauso trys galingi šiltnamių kompleksai, buvo padaryta išimtis. Būtent iš čia į Maskvą, kurioje dėl taikomų sankcijų jaučiamas vaisių ir daržovių stygius, keliauja daržovės. 

Žurnalisčių palydovas pasakojo, kad šiltnamius valdo ir juose dirba tik kinai.
„Nors oficialiai pas mus nėra nedarbo, tačiau tai yra rimta problema. Per karus buvo sunaikinta gamyba. Čečėnijoje buvo 317 stambių įmonių. Visos jos buvo sužlugdytos. Liko tik cemento ir rūdos kasybos pramonė“, – apverktiną situaciją apibūdino vyriškis.

Išliko ir cukraus perdirbimo gamykla, kuri, pasakojo jis, dabar pavirto automobilių remonto ir surinkimo baze. Keliuose – daug apynaujų automobilių, kurie į šalį atkeliavo per Baltijos šalis, Lenkiją. 

Gidu vienai dienai tapęs Grozno gyventojas tikino, kad tiems čečėnams, kurie nori pradėti verslą, yra sudarytos palankios sąlygos. Nei mokesčių inspekcija, nei kitos institucijos, net ir radusios pažeidimų, verslo naujokų pirmuosius porą metų nebaudžia. Tai vadinama „mokesčių amnestija“.

Riedant tolyn nuo Grozno vaizdas keitėsi: pakelėse matėsi vis daugiau karo sugriautų pastatų, slogią nuotaiką kėlė abipus kelio besidriekiantys kapai ir kas kelis kilometrus mašinas stabdantys kelių policininkai. Važiuojant toliau juos keitė juodai apsirengusių ir iki dantų ginkluotų vyrų grupelės.

Gidas pasakojo, kad neretai šeimoje yra tik vienas maitintojas. Ant jo pečių gula didžiulė našta.

„Minimalus atlyginimas pas mus siekia vos 8 tūkst. rublių (apie 115 eurų), vidutinis – apie 15 tūkst. (apie 215 eurų). Pareigūnams mokamas stabilus atlyginimas, todėl tiek daug vyrų dirba policijoje, apsaugoje, specialiuose batalionuose. Geriausią atlyginimą gauna kelių policininkai – apie 47 tūkst. rublių (670 eurų), todėl pas mus tai laikoma prestižine specialybe“, – pasakojo jis.

Po pasaulį besiblaškančių čečėnų skaičiuojama dešimtimis tūkstančių. Didelės jų diasporos yra įsikūrusios Vokietijoje, Prancūzijoje.

„Yra kelios emigrantų rūšys. Viena jų – turtingi čečėnai, verslininkai, kurie išvežė savo pinigus ir įsuko verslą svetur. Kita dalis – pabėgėliai, kurie bėgo nuo rusų, nuo Kadyrovų klano, nuo kraujo keršto. Po pasaulį yra pasklidę apie 33 tūkst. pabėgėlių. Dar yra trečia emigrantų rūšis – veltėdžiai. Jie ir čia nedirbo, ir kitur tik iš pašalpų gyvena“, – vardijo palydovas.

Čečėnas su pasididžiavimo kalba apie naftą, kuri išgaunama jų krašte: „Turime 14 spalvų naftos, nė viena šalis tiek rūšių neturi.“

Važiuojant per kalnus vienur kitur buvo matyti įvairiomis spalvomis nusidažę vandens telkiniai, kurie, pasak žurnalistes lydinčių vietinių, yra naftos dėmės. Taip pat nuolat ore tvyrojo nuo rūdos kasyklų sklindantis sieros kvapas.

Nafta, pakeleivių teigimu, buvo viena iš priežasčių, lėmusių ir karus su Rusija.
„Kol mūsų nelietė, mes gyvenome gerai. Kai Rusija viską išgrobstė savo žemėje, tada panoro pasiimti tai, kas jiems nepriklauso“, – prisimindamas 1998 metų įvykius pasakojo vietos čečėnas.

Važiuojant vis giliau į šalies gilumą keliai prastėjo tiesiog akyse. Atrodė, kad priverstas prasilenkinėti su karine technika, „Toyotos“ vairuotojas nuolat sprendė gyvenimo ir mirties klausimą. 

Viena neatsargumo akimirka ir veržlios pavasarinės kalnų upės būtų tą pačią akimirką mus prarijusios. Kuo labiau artėjome prie Gruzijos pasienio, tuo pavojingesni kelio ruožai vėrėsi.

Argūno tarpeklis – vienas ilgiausių visame Kaukaze – driekiasi 120 kilometrų. Karo metais čia vykdavo aršiausi mūšiai.

Čečėnijos prezidentas R.Kadyrovas yra pareiškęs, kad Argūno tarpeklyje bus kuriamas slidinėjimo kurortas bei keletas sanatorijų ir taip turistai bus pritraukti į „saugiausią Kaukazo regioną“.

Čečėnijoje, kaip ir visame Kaukazo kalnų regione, būta daug bokštų-tvirtovių su įvairiausiais rašmenimis, piktogramomis, bet dabar, po visų karų, jau mažai belikę, nes jie buvo naikinami kaip kariniai įtvirtinimai, o ne saugomi kaip istorijos paminklai.

Kelionę iki tokių bokštų-tvirtovių suorganizavęs gidas gerokai rizikavo: mes, kaip užsienio šalies pilietės, neturėjome teisės lankytis pasienio zonoje.

Čečėnai pagrįstai gali didžiuotis kriokliais, kurie su teka į Sindžos ir Arguno upes.

Vakarėjant atvykstame prie vieno iš jų. Ir čia, šalia įspūdingo krioklio, kurį galima apžiūrėti kopiant į kalno viršūnę, gausu buvusio karo pėdsakų. Aplink mėtėsi aviacinių bombų likučiai. Karo turizmo mėgėjai galėtų įsikurti čia pastatytuose poilsinėse. Pasak gido, vasarą čia apsistoja šeimos iš Grozno.

Kelionė į vakarėjantį Grozną driekėsi ir pro ypatingą gydymo galią turinčius šaltinius. Pasak mus lydėjusio čečėno, tai vienintelė vieta pasaulyje, kur galima išsigydyti hemorojų. Jis juokėsi, kad Rusijos biurokratai itin mėgsta į šiuos mineralų prisodrintus šaltinius nemokamai sumerkti savo užpakalius.