1999 metais spalio 25 dieną subombarduotame senajame Grozno turguje per ataką žuvo 140 žmonių, buvo šimtai sužeistų.
Karo padarinių – nė ženklo
Kelias nuo centrinės Vladimiro Putino alėjos į Berkat veda pro stadioną, kuriame buvo susprogdintas Ramzano Kadyrovo tėvas Achmadas Kadyrovas. Dabar ten V.Putino ir R.Kadyrovo portretais nukabinėtas sporto kompleksas.
Išvakarėse vienarankis taksistas, veždamas mus į viešbutį, bedė ranka į tą pusę: „Matote, dabar ten vyksta remontas. Matyt, ruošiamas A.Kadyrovo mauzoliejus.“
Būtent iš jo sužinojome, kur buvo senasis, Grozno gyventojų pamėgtas turgus, ir kas su juo nutiko. Taip pat ir tai, kad V.Putino alėja dar neseniai buvo vadinama Pergalės vardu.
„Niekaip negaliu priprasti prie šito pavadinimo“, – su akivaizdžiu priešiškumu kalbėjo barzdotas, islamo religines giesmes klausantis čečėnas.
Iki turgaus tenka nukulniuoti nemažą kelio galą. Pro šalį lekia nedideli, ne pirmos jaunystės sausakimši mikroautobusai. Pakelėse į akis krinta naujos statybos arba neseniai atstatyti pastatai. Dviejų Čečėniją siaubusių karų metu Rusijos oro pajėgos nuolat bombardavo gyvenamuosius namus.
Groznui tekę smūgiai buvo lyginami su Hirosimos padariniais 1945 m. numetus atominę bombą.
Prekės nenustebino
Pusiaukelėje, vis pasiklausinėdami praeivių, ar teisinga kryptimi einame, susidūrėme su smalsiu vyru. Sužinojęs, kad mes iš Lietuvos, išsprogdino akis.
„Jūs tikrai iš ten? Iš Lietuvos? Negali būti? Nieko sau, jos atvyko į Grozną“, – su nuostaba ilgai galva kinkavo vyriškis.
Turgų pasiekėme jau įdienojus, kai saulė negailestingai spigino, tačiau vietos gyventojams regis pavasariu dar nekvepėjo: juodos skaros, striukės, kailiniai – tokie drabužiai ir spalvos dominavo turgavietėje.
Tiek savo dydžiu, tiek pasiūla turgus priminė Gariūnus prieš kokį dešimtmetį. Gal tik prekės, kurios parduodamos Berkat turguje, buvo dar blogesnės kokybės ir labiau pritaikytos musulmoniškam kraštui.
Turkiškos, kiniškos – nuo tokių prekių lūžo lentynos, kurioms nebuvo matyti nei galo, nei krašto. Čia pat buvo prekiaujama vaisiais ir daržovėmis. Kalnai margaspalvių skarų, musulmoniškų tradicijų besilaikančioms moterims skirtų sijonų ir suknelių maišėsi su greta pardavinėjama chalva, žuvimi.
Moterų karalija
Vienintelis skirtumas nuo kitų panašių turgaviečių buvo tas, kad didžioji dauguma čia besisukinėjančių turgaus prekeivių ir pirkėjų – moterys. Daugiausia – pagyvenusios.
„Kur gi pradingo jūsų vyrai? – klausėme. Tikėjomės atsakymo, kad dėl to karai kalti. „Miega, o mes čia ariame“, – pratrūko viena. „O ko jiems dirbti? Atsikels ir eis po gatves šlaistytis“, – kitos demonstravo moterišką solidarumą.
Moteriškomis suknelėmis prekiaujanti senyva moteris prakalbo kiek rimčiau. „Neranda mūsų vyrai darbo, sunku jiems,“ – paneigė ji viešai skelbiamą informaciją, kad šalyje nedarbo nėra. „O jei ir randa, tai už jį laiku nemoka. Tai kas man belieka? Išlaikau ir vaikus, ir anūkus“, – atviravo pašnekovė.
Moteris neslėpė, kad sūnūs ketino ieškotis darbo kitose šalyse.
„Kol aš gyva, jie nesiblaškys po pasaulį“, – griežtai nukirto.
Vyrų bizniukas – kvepalai
Tie vyrai, kuriuos sutikome turguje, dažniausiai prekiavo pilstomais kvepalais. Žinant, kad tikinčios čečėnų moterys nelinkusios kvėpintis, „kad negundytų vyrų“, piršosi mintis, kad verslas ne itin sekasi. Tačiau vėliau prie įspūdingos Grozno mečetės kvepalus pilstantis vyras mus patikino, kad moterys tik į gatvę neina pasikvėpinusios, o namie, dėl savo vyro gali kvėpintis į valias.
Ilgai teko blaškytis, kad atrastume tą vietą kur prekiaujama tradicinėmis čečėnų kepurėmis, kitaip – papachomis. Kaip sakė taksi vairuotojas, ją turi turėti kiekvienas save gerbiantis čečėnas. Jas, kaip dekoracijas buvo galima rasti kavinėse, viešbutyje, tačiau gatvėje ar užmiestyje nesutikome nei vieno jas nešiojančio. O turguje puikavosi baltos, juodos, rudos, karakulinės, iš avių ir ožkų, dirbtinio kailio. Puikiai išmanantys apie jų kokybę mus paprotino, kad geriausios yra iš ožkų kailio, nes avių skleidžia nemalonų kvapą.
Tradicinių čečėnų kepurių kaina prasidėjo nuo 1000 rublių (14 eurų). Kiek vėliau oro uosto parduotuvėje aptiktos panašios kepurės kainavo 4500 rublius (64 eurus).
Daugiau nieko, išskirtinai čečėniško, turguje neradome. Arba tarp vietinių nepopuliarūs amatininkų darbai, arba po karo sunkiai atsigaunanti tauta amatams neturi laiko.
