Kovo 14-ąją mirusio S.Hawkingo tikslas žmonėms padėti suprasti mokslą pelnė šlovę jam pačiam.
Fiziko artimiesiems užuojautos plūdo iš visų pasaulio kampų, iš Jungtinės Karalystės Parlamento ir užsienio valdžios lyderių, net iš Holivudo garsenybių lūpų.
Neįgaliojo vežimėlyje sėdintis, su niekuo nesupainiojamu elektroniniu balsu kalbantis žmogus atrodė fiziškai silpnas, tačiau jo proto galybei lygių buvo mažai.
Britas tapo mokslo ambasadoriumi, bet kartu įrodė, kad nieko nėra neįmanoma: net ir visą gyvenimą neįgaliojo vežimėlyje praleidęs, visiškai judėti negalintis žmogus galėjo sukurti šeimą, pasiekti mokslo aukštumų ir po savęs palikti tuštumą, kurią apraudojo visas pasaulis.
Paneigė visas prognozes
Oksforde gimęs, Londone augęs, o vėliau į gimtąjį miestą studijuoti fizikos grįžęs S.Hawkingas gavęs diplomą ėmė gilintis į kosmologiją.
Šio mokslo tyrimais jis užsiėmė Kembridžo universitete.
Paauglystėje jis mėgo jodinėti ir irkluoti, tačiau Kembridže jam teko pamiršti šias pramogas.
Vaikinui buvo diagnozuota reta liga – amiotrofinė lateralinė sklerozė (ALS), dėl kurios jis laikui bėgant turėjo būti visiškai paralyžiuotas.
Liga, kuria pasaulis ypač susidomėjo prieš keletą metų dėl ledinio vandens iššūkio, sunaikina motorinius neuronus, todėl smegenys nebegali nusiųsti signalo į raumenis ir žmogus praranda gebėjimą juos judinti.
Gydytojų prognozės buvo itin liūdnos. 1964-aisiais, kai S.Hawkingas ruošėsi vesti savo žmoną Jane, medikai gyventi jam davė dvejus arba trejus metus.
Tačiau liga vystėsi kur kas lėčiau, nei jie numatė. Pora susilaukė trijų vaikų Lucy, Roberto ir Timo, o S.Hawkingas galėjo dirbti toliau.
„Vien gyventi reiškė medicinos stebuklą, tačiau jis ne tik gyveno. Jis tapo vienu garsiausių mokslininkų pasaulyje“, – pasakojo vyriausiasis Jungtinės Karalystės astronomas Martinas Reesas.
Jis S.Hawkingą pirmąkart sutiko 1964-aisiais, iš karto po ligos diagnozės, ir pastebėjo, kad jam sunku tiek išstovėti ant kojų, tiek prakalbėti.
„Kai jis sužinojo sergantis mirtina liga, jo lūkesčiai nukrito iki nulio.
Jis pats sakė: viskas, kas nutiko po to, buvo tik papildoma dovana. Dėl to jo gyvenimas yra tikras triumfas“, – gyrė mokslininką kolega.
Ieškojo atsakymų apie visatą
S.Hawkingui nesutrukdė ir tai, kad laikui bėgant jis tapo priklausomas nuo elektrinio neįgaliojo vežimėlio.
Devintojo dešimtmečio viduryje po Šveicarijoje pasigauto plaučių uždegimo jam teko prapjauti trachėją, todėl jis visiškai prarado kalbos dovaną.
Po keleto metų jam buvo sukurtas specialus kompiuteris, kuriame jo pasirinkti žodžiai buvo įgarsinami.
„Dabar galiu komunikuoti lengviau nei prieš prarasdamas balsą“, – teigė S.Hawkingas, kurio neaiškią kalbą ilgus metus aplinkiniams turėjo versti jo šeimos nariai.
Beje, aparate įrašytas balsas kalbėjo su amerikietišku akcentu. Nors vėliau technologija buvo atnaujinta, britas atsisakė jį pakeisti, tikindamas, kad su juo jau susitapatino.
1988 m. mokslininkas užbaigė savo žymiausią veikalą – knygą „Trumpa laiko istorija“ („A Brief History of Time“).
Kiek įmanoma aiškiau ir paprasčiau kosmosą, laiką, juodąsias skyles ir kvantinę fiziką aiškinanti knyga tapo neįtikėtinai populiari.
Parduota net 10 mln. jos kopijų, bet ir pats S.Hawkingas juokėsi iš to, kad ji buvo praminta populiariausia niekieno neperskaityta knyga – neaišku, kiek ją nusipirkusių žmonių iš tikrųjų pasiekė veikalo pabaigą.
S.Hawkingo garbei pavadinta jo atrasta radiacija, kurią skleidžia juodosios skylės. Jos išspinduoliuoja energiją į išorę ir dėl to nuolat po truputį mažėja.
Bet labiausiai jis išgarsėjo pateikęs teoriją, kad visata sutvarkyta pagal tam tikrą nesikeičiančių taisyklių rinkinį, kuris gali paaiškinti visus joje vykstančius procesus.
„Visas dėsnių rinkinys gali atsakyti į klausimus, kaip atsirado visata, kur ji juda ir ar ji turi pabaigą.
Jeigu taip, kaip ji baigsis? Jeigu rasime atsakymus į šiuos klausimus, pažinsime Dievo protą“, – aiškino S.Hawkingas.
Mokslininkas visus šiuos atradimus padarė jau tada, kai jo gebėjimai judėti nyko.
Regis, jo darbas būtų buvęs neįmanomas be tobulos atminties ir gebėjimo mokslinius uždavinius spręsti mintyse, nesikliaujant nei eksperimentais, nei užrašytomis formulių eilutėmis.
Per daugelį metų jis susirinko aibę apdovanojimų, garbės laipsnių, medalių ir prizų.
Kalbama, jog prieš porą dešimtmečių jam buvo siūlomas ir Jungtinės Karalystės sero titulas, bet jo principingas akademikas atsisakė dėl skurdžios valstybės paramos mokslo tyrimams.
Profesorius – roko žvaigždė
Kad ir vertinamas kaip vienas iškiliausių savo kartos mokslininkų, S.Hawkingas neišvengė populiarumo ir visuomenėje.
Jis tapo kone stabu. Fizikas filmavosi ir dokumentiniuose filmuose, ir mokslinės fantastikos juostoje „Žvaigždžių kelias: kita karta“ („Star Trek: The Next Generation“) ir netgi pasirodė animaciniame seriale „Simpsonai“.
Vienoje serijoje jis pavaizduotas geriantis alų bare su pagrindiniu animacinio serialo herojumi Houmeriu, iš kurio nsprendžia pavogti idėją, jog visata yra veikėjo taip mėgstamų spurgų formos.
Roko grupė „Pink Floyd“ jo įsimintiną prietaiso kuriamą balsą panaudojo savo 1994 metais pasirodžiusios dainos „Keep Talking“ (liet. – „Kalbėk“) įžangai.
Sunkumai nesustabdė jo entuziazmo dirbti. Kembridžo universitete jis gavo matematikos profesoriaus poziciją, vadinamą prestižiškiausiu akademiniu postu pasaulyje, anksčiau priklausiusiu ir Isaacui Newtonui.
Ragino palikti Žemę
Bet ne visas užsispyrusio mokslininko gyvenimas buvo tobulas.
Šio amžiaus pradžioje S.Hawkingą jau puikiai pažinojo Kembridžo Johno Addenbrooke’o ligoninės Priėmimo skyriaus personalas. Čia jis pakliūdavo dėl įvairių sužeidimų.
Mokslininkas buvo pagarsėjęs kaip beatodairiškas ir kartais net pavojų kitiems keliantis elektrinio vežimėlio vairuotojas.
Tiesa, jam teko aiškintis ir dėl fizinio bei žodinio smurto, kuriuo skundėsi įvairūs žmonės. Dėl to liudytojus net buvo apklaususi policija, tačiau nieko nesiimta.
Įtarta, kad ir pats profesorius galėjo tapti smurto auka. Devintojo dešimtmečio pabaigoje jis labai suartėjo su savo slauge Elaine Mason, dėl kurios 1990-aisiais paliko šeimą, o po penkerių metų ją vedė.
Kalbėta, kad moteris buvo labai valdinga ir per 11 metų trukusią santuoką neleido S.Hawkingui bendrauti su savo buvusios žmonos šeima. Be to, policija tyrė pranešimus, kad ji smurtauja prieš savo vyrą.
Po skyrybų su E.Mason 2007 metais S.Hawkingas tapo pirmuoju visų galūnių nevaldančiu žmogumi, patyrusiu nesvarumo būklę lėktuve, specialiai pritaikytame būsenai, kurią žmonės patirtų skrisdami kosmose, atkurti.
S.Hawkingas teigė tai daręs tam, kad paskatintų susidomėjimą kelionėmis į kitas planetas.
„Tikiu, kad gyvybei Žemėje vis labiau kyla pavojus būti sunaikintai branduolinio karo, genetiškai modifikuoto viruso arba kitokių katastrofų. Jei žmonija neišskris į kosmosą, ji neturi ateities“, – aiškino mokslininkas.
Negalia gyventi netrukdė
Regis, pastaruosius kelerius metus S.Hawkingas turėjo džiaugtis, nes privatus verslas dėl komercinių kelionių už Žemės ribų pradėjo tikras kosmoso lenktynes, nematytas nuo Šaltojo karo laikų.
Be to, jis skatino ir domėjimąsi nežemiškomis būtybėmis. Pasak S.Hawkingo, visiškai racionalu manyti, kad visatoje esame ne vieni, bet įspėjo, kad ateiviai galėtų Žeme pasinaudoti tik tam, kad prisiplėštų išteklių.
Nuo 2015-ųjų su Rusijos investuotoju Jurijumi Milneriu jis teikė paramą projektams, ieškantiems įrodymų apie protingų būtybių egzistavimą kosmose.
2014 metais susidomėjimas fiziko S.Hawkingo gyvenimu paūmėjo dėl kino teatruose pasirodžiusio filmo „Visko teorija“ („The Theory of Everything“).
Istorijoje, pagrįstoje jo pirmosios žmonos J.Hawking prisiminimais apie jų santykius, atsiskleidė jautrioji mokslininko asmenybės pusė.
Bet filme mokslininką vaidinęs britų aktorius Eddie Redmayne’as S.Hawkingą pavadino geriausią humoro jausmą turinčiu žmogumi, kurį jam yra tekę sutikti.
Į gyvenimo pabaigą mokslininkas prarado gebėjimą valdyti rankas, tad dirbtinės kalbos aparatą ėmė valdyti skruostų raumenimis.
S.Hawkingas rašė, kad sunkia liga sirgo beveik visą savo gyvenimą, tačiau tai nesutrukdė jam turėti žavios šeimos ir pasiekti mokslo aukštumų.
„Tai rodo, kad niekuomet nereikia prarasti vilties“, – rašė S.Hawkingas.
Su mokslu S.Hawkingą susiejo pats likimas
Mokslininkas gimė 1942 metų sausio 8-ąją – praėjus lygiai 300 metų po šiuolaikinio mokslo tėvo Galileo Galilei mirties – ir visada tikėjo, kad mokslas yra jo pašaukimas.
Beje, tai ne vienintelis sutapimas, siejantis jį su kitais garsiais mokslininkais. 76-erių S.Hawkingas mirė kovo 14 dieną – per Alberto Einsteino gimtadienį, kuris taip pat mirė sulaukęs 76 metų.
S.Hawkingas niekada nebuvo apdovanotas Nobelio premija, nes jo idėjų apie juodųjų skylių veikimą ar visatos atsiradimą nebuvo galima patikrinti eksperimentais, o šis apdovanojimas dažniausiai skiriamas už konkrečius mokslo atradimus.
Iki aštuonerių metų jis nemokėjo skaityti, o sulaukęs devynerių buvo prasčiausias mokinys savo klasėje. Už pažangą jis dėkojo savo matematikos mokytojui Dikranui Tahtai: „Buvau tingus, kol jis atvėrė man akis ir parodė visatos schemą.“
S.Hawkingas pralaimėjo lažybas su Mičigano universiteto profesoriumi Gordonu Kane’u dėl to, kad Higgso bozonas neegzistuoja. Kai šią teoriją sukūręs Peteris Higgsas įrodė dalelės egzistavimą eksperimentu, S.Hawkingas pokštavo, kad šis atradimas jam kainavo 100 dolerių.
„Paskutinę savo gyvenimo dieną norėčiau praleisti su savo šeima: klausytis Richardo Wagnerio, siurbčioti šampaną ir šildytis vasaros saulėje“, – pernai interviu kalbėjo S.Hawkingas.
Populiarioje paskaitoje dalyvavo ir lietuvis
S.Hawkingo paskaitos Kembridžo universitete ir kitose mokslo įstaigose dažnai pritraukdavo šimtus studentų ir smalsių klausytojų. Vienoje jo paskaitų teko dalyvauti ir Fizinių ir technologijos mokslų centro Fundamentinių tyrimų skyriaus vyresniajam mokslo darbuotojui Kastyčiui Zubovui. Astrofizikos daktaras portalo lrytas.lt žurnalistui Adomui Rutkauskui teigė S.Hawkingo klausęsis 2008 metais.
„Jis lankėsi Lesterio universitete, kur tada studijavau, ir skaitė viešą paskaitą apie visatos atsiradimą ir evoliuciją. Tai buvo universiteto 50-mečio progai skirtas renginys, tad paskaitoje lankėsi keli šimtai klausytojų“, – pasakojo K.Zubovas. Pasak jo, renginys buvo skirtas plačiajai visuomenei, tad ir jo turinys buvo kiek lengvesnis: „Nieko ypač naujo nesužinojau, bet buvo įdomu pamatyti garsenybę savo akimis.“
Priešingai, nei gali pasirodyti, elektroniniu balso atkūrimo prietaisu bendravusio S.Hawkingo klausytis nėra nuobodu. „S.Hawkingas savo pranešimuose mėgsta juokauti, vartoti gana poetiškas metaforas – pavyzdžiui, apie Dievą, kuris žaidžia arba nežaidžia lošimo kauliukais. Tai labai pagyvina pasakojimą“, – sakė K.Zubovas.
Pasak mokslininko, S.Hawkingas labai daug nusipelnė mokslu sudomindamas kuo didesnį ratą žmonių. „Jis rašė knygas ir suaugusiųjų, ir, svarbiausia, vaikų auditorijai, – kalbėjo K.Zubovas. – Manau, kad gebėjimas paaiškinti sudėtingus jo ir kitų fizikų teoretikų tiriamus reiškinius taip, kad juos galėtų suprasti net pradinių klasių mokiniai ar darželinukai, yra puiki savybė, paskatinanti vaikus pasirinkti mokslininko kelią.“
