Policijos pareigūnai vaiko lavoną rado jo pamotės automobilio bagažinėje praėjusį savaitgalį. Dabar Ispanija gedi.
„Ši istorija kažkaip keistai apsigyveno mumyse“, – „Lietuvos rytui“ sakė Pietų Ispanijos Andalūzijos regione netoli įvykio vietos gyvenanti rašytoja ir vertėja Jurga Vilė.
Vaikas nugalėjo raganą
„Mano sūnus nugalėjo. Raganos jau nebėra“, – taip andalūzietė Patricia Garcia kalba apie tragiškai žuvusį aštuonmetį sūnų Gabrielį, kurio istorija sukrėtė visą šalį.
Vasario 27-osios vakare Andalūzijos regione, Nicharo kaimelyje, daugybė žmonių kaip pamišę ieškojo po pietų iš namų išėjusio ir be žinios dingusio aštuonmečio Gabrielio.
Po akmenį buvo išnarstyta visa teritorija iki pat jūros, išnardyti visi baseinai ir vandens telkiniai.
Tačiau per dvi savaites trukusias paieškas berniuko pėdsakų nebuvo rasta.
Policijos pareigūnams nebuvo už ko užsikabinti. Išskyrus labai keistą įvykį, kai ketvirtą dieną po jo dingimo jau anksčiau apžiūrėtoje zonoje Gabrielio pamotė Anna Julia Quezada rado vaiko apatinius marškinėlius.
Visiškai sausus, nors prieš tai buvo visą naktį liję.
Pervėrė nesaugumo jausmas
Nicharo apskrityje 7 metus gyvenanti rašytoja ir vertėja iš Lietuvos J.Vilė „Lietuvos rytui“ pasakojo, kaip šis įvykis, nutikęs gretimame kaime, paveikė jos šeimą ir visos apskrities ispanų bendruomenę.
„Ta diena buvo šventinė – Andalūzijos diena, todėl rytą su vaikais kavinėje gėrėme kavą, kakavą ir valgėme čiurus (churros – ispaniškos spurgos. – Red.). O tada pamatėme per televiziją, kad Nichare dingo berniukas.
Tokio amžiaus kaip Emilis, mano sūnus. Ir staiga pervėrė toks jausmas, kuris nepaliko visas tas dienas: gal ir nėra Nicharas toks saugus ir ramus, kaip visi visada sako. Čia juk mažamečiai vaikai laksto vieni, namai nerakinami“, – pasakojo J.Vilė.
Pirmomis dienomis po vaiko dingimo mažylio mama kalbėjo: „Jis dažnai vienas nubėgdavo žaisti į gretimą namą, kur gyveno jo pusbroliai. Tą popietę Gabrielis pasakė močiutei, kad eina žaisti. Ir nebegrįžo.“
Gabrielio paieška truko 13 dienų. Nicharo apskrities gyventojai nenuilstamai ieškojo vaiko.
Visa Ispanija buvo prikaustyta prie televizorių ekranų. Daugybė žmonių iki paskutinės minutės vylėsi, kad vaikas gyvas.
Mažojo žuviuko paieškos
„Staiga visi pasidarė lyg giminės ir artimieji, geriausi draugai arba bent jau pažįstami. Bent jau iš kalbų taip atrodė.
Aplankė toks jausmas, kad čia didelės šeimos reikalas – visų šių žmonių, čia gyvenančių ispanų.
Gabrielis tartum tapo visų šeimos nariu, žmonės apie jį sakė „el nino“ – ir tas vaikas tapo visų vaiku. Kai eidavai gatve, visų lūpose girdėjai šį žodį iki tos dienos, kai vaikas buvo pramintas Žuviuku“, – paieškos dienas prisiminė J.Vilė.
Žuviuku – andalūzietiškai Pescaito – švelniai Gabrielį vadino jo mama, nes vaikas buvo tiesiog pamišęs dėl vandenyno ir labai domėjosi povandeniniu pasauliu.
Net ir mažojo berniuko paieškos operaciją pareigūnai pavadino „Nemo beieškant“ – pagal gerai žinomą filmą apie žuviuką Nemo.
„Gabrielio mama paprašė žmonių piešti žuvytes, nes vaikas mylėjo jūrą. Ir visi piešė: mėsininkas piešė, senukas drebančia ranka piešė, vaikai mokykloje piešė.
Žuvys plaukiojo ant visų langų, namų ir mašinų. Visi tapo žuvimis – mažomis ir didelėmis“, – pasakojo J.Vilė.
Prašė neskleisti pykčio
Gabrielio motina P.Garcia per visą paieškos laikotarpį ir po žinios apie berniuko mirtį skleidė šviesą ir stiprybę.
Policijai radus sūnaus lavoną pamotės automobilio bagažinėje, Gabrielio motina per radiją kreipėsi į žmones prašydama neskleisti pykčio ir apie pamotę nekalbėti.
„Bandykime paversti pyktį kažkuo pozityvesniu. Gabrielio istorija atnešė daug gėrio, neleiskime, kad dabar jį sunaikintų neapykanta“, – netekties valandą motina rado stiprybės tokiems žodžiams.
„Ji visą šią tragišką istoriją pavertė pamokoma pasaka. Mama labai norėjo tikėti, kad jis gyvas, bet kai kalbėjo apie jį, dažnai išsprūsdavo būtasis laikas.
Ji pasitaisydavo, tačiau jautei, kad kaip motina ji žino, jog vaiko nebėra. Ji daug apie jį kalbėjo. Ta proga kalbėjo ir apie patyčias, nes jos vaikas mokykloje nuo jų kentėjo.
Motina kalbėjo apie jautrumą ir apie paskutines akimirkas, praleistas kartu su vaiku: kaip eina palei jūrą ir abu dainuoja dainą.
Ji labai norėjo sušvelninti raganos širdį. Labai stengėsi, tikėjo, kad gėriu nugalės blogį.
Ir iš tiesų tokia savo stiprybe ji pavergė visų širdis“, – J.Vilė, kaip ir visa Ispanija, buvo pakerėta mažylio motinos šviesos ir stiprybės.
Nesveikai pavydėjo vaikui
Nuo pat pradžių mažojo Gabrielio istorija kėlė daugybę įtarimų. Laikui bėgant prielaida, kad Gabrielis pasimetė arba kur nors įkrito, blėso.
Apylinkės buvo preciziškai išžvalgytos, vaiko pėdsakų nerasta. Žmonės ir ekspertai stebėjosi, kaip vaikas gali pasimesti 100 metrų atkarpoje nuo vieno namo iki kito – kelyje, kurį jis puikiai žinojo.
Buvo kalbama apie pagrobimo versiją, bet bylą gaubė paslaptis.
Praėjus keturioms dienoms po vaiko dingimo, Gabrielio pamotė rado baltus jo marškinėlius.
Ekspertai patvirtino, kad ant marškinėlių buvo rasta Gabrielio DNR.
Tačiau policijos pareigūnai netikėjo, kad vaikas juos ten pats pametė: marškinėliai buvo visiškai sausi ir tiktai truputį sutepti purvu, nors lietus apylinkėse pliaupė ištisą parą.
Tuomet policijos tyrėjų akys ėmė dar atidžiau sekti šią moterį, nors ji nuo pat pradžių buvo viena svarbiausių įtariamųjų.
Visi žinojo, kad vaiko ir jo pamotės santykiai buvo labai įtempti, kad A.J.Quezada vaikui nesveikai pavydėjo, o Gabrielis jos labai nemėgo.
Kad kai šią vasarą moteris išvyko į Dominikos Respubliką, iš kur yra kilusi, mažylis močiutei prasitarė, kad norėtų, „jog ji niekada iš ten nebegrįžtų“.
Įkliuvo į policijos spąstus
Tada policija ėmė moterį sekti: „Mes paspendėme jai spąstus. Paprašėme, kad duotų mums savo namų raktus – įtarėme, kad juose slepia Gabrielį.
Nežinojome, ar vaikas gyvas, ar ne. Nors tie namai jau buvo sykį apieškoti, A.J. Quezadai pasakėme, kad norime juos apžiūrėti dar sykį.
Ji užkibo ir mes ją aptikome nusikaltimo vietoje.“
Sužinojusi, kad pareigūnai apieškos namus, kuriuose ji ligi šiol slėpė Gabrielio kūną, moteris nuvyko jo iš ten išsivežti.
Civilinės gvardijos pareigūnai ją sekė iki vietos, kur ji slėpė palaikus, stebėjo, kaip moteris juos ištraukė ir uždarė automobilio bagažinėje. Tuomet policija ją ir suėmė.
„Operacijoje dalyvaujantys mano kolegos, pamatę vaiko lavoną, ėmė verkti.
Jie iki paskutinės minutės tikėjosi, kad jis gyvas.
Tačiau net ir atidariusi bagažinę moteris neigė kaltę sakydama, kad kažkas tikriausiai Gabrielio lavoną jai pakišo“, – sakė vienas civilinės gvardijos pareigūnų.
Tėvui – sunkus išbandymas
Andalūziją sudrebinus žiniai, jog Gabrielis rastas negyvas, daugybė žmonių patyrė šoką.
„Juk motinos dėka visi tikėjo stebuklu. Bet galiausiai viskas išėjo, kaip išėjo. Ir Gabrielio mama dabar prašo neskleisti pykčio. Žmonės labai pyksta – ne tik dėl berniuko, bet ir dėl jų ramybės sudrebinimo“, – sakė rašytoja iš Lietuvos.
Gabrieliui dingus laikas tarsi sustojo, žmonės nuolat klausinėjo: „Ar jau rado? Ar jau rado?“
Dabar jiems vis dar kyla klausimų, tiktai jau kitų. Kodėl pamotė nužudė Gabrielį? Ką paieškos dienomis išgyveno vaiko tėvas, kai jam policija pranešė, kad dėl sūnaus nužudymo jie įtaria jo merginą, bet liepė jam neišsiduoti?
„Taip, čia buvo daug teatro, nes ragana turėjo vaidinti gerą, o mama su tėčiu turėjo vaidinti, kad nežino, jog ragana bloga.
Savaitę jie turėjo apsimetinėti, o pamotė kabinosi tėvui ant kaklo, dalyvavo akcijose apsirengusi marškinėliais su berniuko nuotrauka ir dalijo interviu, kuriuose meldė Dievo, kad tik „jos Gabrielis sugrįžtų“.
Tai buvo išties didelis išbandymas visiems“, – pasakojo iš arti dramą sekusi lietuvė.
Iškraipė įvykio versiją
Suimtoji A.J.Quezada po paros tardymo prisipažino nužudžiusi mažąjį Gabrielį. Tačiau policija netiki jos versija, neva ji berniuką užsmaugė todėl, kad jis puolė ją su kirviu.
Manoma, jog nusikaltimas buvo suplanuotas iš anksto, tačiau įtariamoji bando sušvelninti nužudymo aplinkybes ir taip išvengti griežtesnės bausmės.
„Išėjusi iš močiutės namų pamačiau Gabrielį, jis žaidė vienas.
Pakviečiau jį važiuoti su manimi į namus, kuriuos remontuojame.
Ten dažiau sienas, kai pamačiau, kad jis žaidžia su kirviu.
Tada liepiau jam tučtuojau padėti kirvį, o jis man atsakė, kad aš nesu jo motina ir negaliu jam įsakinėti.
Mes susirėmėme ir aš kirtau jam kirviu, o paskui susinervinusi jį užsmaugiau“, – teisėjui pasakojo A.J.Quezada.
Pasak įtariamosios, po to ji grįžo į namą ir suprato, kad „problema rimta“.
„Surūkiau cigaretę ir nusprendžiau, kad užkasiu berniuką, nes nenorėjau skaudinti Angelo – jo tėvo“, – toliau pasakojo moteris.
Tada ji užkasė berniuko kūną, bet vėliau jį perkėlė kitur, nes bijojo, kad ras policija.
Anot tyrėjų, ši nužudymo versija yra iškraipyta norint išvengti bausmės už iš anksto suplanuotą nužudymą.
Dabar policija tiria ir A.J.Quezados praeitį, kai 1996 m. Burgos mieste, būdama kartu su ja namuose, per langą iškrito keturmetė dukra.
Tada teisėjas bylą nutraukė, nes mergaitės mirtis buvo pripažinta atsitiktine.
