Buvęs KGB agentas ir Kremliaus kritikas A. Litvinenka mirė 2006 metų lapkričio pabaigoje, praėjus kelioms savaitėms po to, kai viename Londono viešbučių išgėrė arbatos, į kurią buvo įpilta radioaktyvaus polonio izotopo Po-210.
2016 metais paskelbtose britų atlikto tyrimo išvadose buvo rašoma, jog Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas „tikriausiai pritarė“ A. Litvinenkos nužudymui.
Galėjo keršyti kolegos
Solsberio incidentas antradienį figūravo beveik visų didžiųjų Britanijos dienraščių pirmuosiuose puslapiuose.
„Daily Mail“ daro prielaidą, kad S. Skripaliui veikiausiai keršijo buvę kolegos.
A. Litvinenkos našlė Marina laikraščiui „The Times“ sakė, kad stebint filmuotą medžiagą, kurioje buvo matomi sekmadienio incidento vietoje dirbantys specialiųjų tarnybų pareigūnai su ryškiai geltonais sandariais cheminės saugos kostiumais, ją pasijuto, tarsi būtų kažkur tai jau mačiusi.
JAV gimęs ir Londone gyvenantis Williamas Browderis, stūmęs kampaniją prieš Kremlių dėl buvusio jo investicijų bendrovės teisininko Sergejaus Magnitskio mįslingos mirties Rusijos kalėjime, teigė, kad jam „iškart kilo įtarimų“, jog su S.Skripalio byla susijusi Maskva.
„Šis žmogus Kremliaus buvo laikomas Rusijos išdaviku“, – naujienų agentūrai AFP sakė W. Browderis.
„Jie yra įvykdę ne vieną nužudymą Rusijoje ir užsienyje. Be to, jie yra naudoję nuodus, taip pat Britanijoje, – pridūrė jis. – Taigi, tai turėtų būti pirmoji prielaida dėl to, kas nutiko.“
Tačiau A. Lugovojus, dabar – Rusijos parlamento narys, komentuodamas britų žiniasklaidos pranešimus pareiškė, kad Britanija „kenčia nuo fobijų“.
„Dėl Rusijos prezidento rinkimų (kovo 18-ąją), mūsų veiksmų Sirijoje situacija su Skripaliu gali būti išvystyta iki antirusiškos provokacijos“, – jis sakė naujienų agentūrai „Interfax“.
M. Rowley pažymėjo, kad „rusai tremtiniai nėra nemirtingi – jie visi miršta, ir tai gali suteikti peno kai kurioms sąmokslo teorijoms“.
„Kita vertus, turime suprasti grėsmių valstybei faktą, kaip pademonstravo Litvinenkos byla“, – pridūrė jis.
Žymiausia auka – buvęs šnipas
Politinės žmogžudystės, ypač apnuodijimai, Rusijoje nėra naujiena. Susidorojimai dažniausiai nenuveda prie jokių įtariamųjų, o juos karštai neigia ir valdžios atstovai, tačiau retai kada kyla abejonių, kad prie to nagus prikišo būtent šalies politikos viršūnės.
„Nors tai nuolat vaizduojama populiariojoje kultūroje, profesionalių samdomų žudikų nenusisamdysi. Jeigu tai gerai atliktas darbas, vadinasi, pasidarbavo valdžia“, – tikino Niujorko universiteto profesorius ir Rusijos ekspertas Markas Galeotti.
Jokia kita pasaulio valstybė neužsiima tokiu sistemišku susidorojimu. Ryškiausia tokių apnuodijimų istorija – 2006 metais Londone nužudytas buvęs šnipas ir V.Putino priešas Aleksandras Litvinenka.
Nors Kremlius nuolat neigė visus kaltinimus prisidėjus prie ruso mirties, vis daugiau opozicijos atstovų bėga iš Rusijos ir slepia savo buvimo vietą, bijodami, kad ir juos gali pasivyti poloniu apnuodyti arbatos puodeliai.
Vienas tokių bėglių – Rusijos sporte paplitusio dopingo vartojimo mastą atskleidęs Grigorijus Rodčenkovas. Regis, tam yra priežasčių. Mat atskleidus, kad į dopingo skandalą buvo įsivėlusios Rusijos valstybės institucijos, mįslingomis aplinkybėmis mirė jau du apie sistemą žinoję pareigūnai.
O neseniai apie dopingo vartojimo mastą pranešusi lengvaatletė Julija Stepanova su vyru turėjo pakeisti gyvenamąją vietą JAV, nes bijojo, kad programišiai ją ras.
„Jeigu man kas nors nutiks, žinokite, kad tai ne nelaimingas atsitikimas“, – grėsmingai pranešė sportininkė.
Mirčių virtinė
Neseniai paaiškėjo ir tai, kad pernai Vašingtono viešbučio kambaryje mirusio Kremliaus valdininko Michailo Lesino žūties priežastis buvo ne širdies smūgis, o buku daiktu padaryta žaizda galvoje.
Liepą Rusijos naujienų agentūra „Interfax“ pranešė, kad kelių Rusijos šnipų išdavimu amerikiečiams kaltintas 64 metų žvalgybos pareigūnas Aleksandras Potejevas mirė JAV. Bet daugiausia mirčių, regis, pareikalavo Sergejaus Magnitskio atskleista korupcijos byla.
Pats teisininkas mirė Rusijos kalėjime po to, kai jam nebuvo suteikta medicinos pagalbos.
Penki žmonės, kurie arba jam perdavė svarbią informaciją apie institucijose išsikerojusią korupciją, arba turėjo apie ją liudyti, jau yra paslaptingai mirę.
Vienas jų – Valerijus Kuročkinas spėjo pabėgti į Ukrainą, tačiau čia mirė dėl kepenų veiklos sutrikimo. Vyrui buvo 43 metai. O vertingos informacijos turėjusį pateikti Oktajų Gasanovą širdies smūgis ištiko 53-ejų.
Dar vienas liudininkas iškrito per balkoną. Bankininkui Aleksandrui Perepiličniui pavyko išvykti į Londoną. Tačiau 44-erių visiškai sveiką vyrą 2012 metais širdies smūgis ištiko bėgiojant.
Gydytojai, atlikdami krūmuose rasto kūno skrodimą, nieko neaptiko. Tačiau 2015 metais vienam botanikui pavyko išsiaiškinti tikrąją A.Perepiličnio mirties priežastį. Bankininko skrandyje rasta reto ir nuodingo Himalajuose augančio augalo kumpotrio pėdsakų.
„Tai skamba kaip sąmokslo teorijos. Bet pernelyg daug svarbių žmonių tai patyrė. Pramonininkai ir teisininkai Vakaruose taip nekrinta į kairę ir dešinę“, – pažymėjo su S.Magnitskiu dirbęs JAV finansininkas Williamas Browderis.
Staiga pasijuto blogai
Rusijos opozicionierius Vladimiras Kara-Murza prisiminė, kad praėjus mėnesiui po vizito Vašingtone, kur jis prašė JAV politikų sugriežtinti ekonomines sankcijas Kremliaus valdininkams, jam staiga pasidarė negera.
„Viskas įvyko taip staiga. Per 20 minučių mano savijauta pasikeitė iš visiškai normalios į siaubingą: pradėjo daužytis širdis, kaktą išmušė prakaitas, susuko pilvą, pradėjau vemti ir praradau sąmonę“, – prisiminė rusas.
V.Kara-Murza savaitei paniro į komą. Jam atsibudus gydytojai pripažino, kad opozicionierius buvo apnuodytas, tačiau jokių nuodų pėdsakų aptikti nepavyko.
Nors šiam Kremliaus kritikui pasisekė, kitiems į panašią kovą stojusiems rusams likimas nebuvo toks dosnus. V.Kara-Murzos įsitikinimu, jį apnuodijo Rusijos saugumo tarnybos.
Pakirto įvairūs nuodai
Nuodai Rusijos žvalgybos mėgstamiausias ginklas yra jau šimtmetį.
Dar 1928 metais biochemikas Grigorijus Mairanovskis slapta dirbo ieškodamas bekvapių, beskonių ir bespalvių nuodų. O 1954 metais pabėgęs KGB pareigūnas atskleidė, kad tarnybos būstinėje buvo atliekami eksperimentai su gyvais žmonėmis.
Nuodų arsenalas – platus. 2002 metais vieną teroristą Čečėnijoje pasivijo nervus paralyžiuojančiu zarinu išteptas laiškas. 1995 metais Rusijos bankininkas Ivanas Kivelidis mirė palietęs kadmį.
Tie patys simptomai pražudė ir jo sekretorę, nes nuodingos medžiagos pėdsakų liko ant telefono aparato. 2008 metais Rusijos teisininkė Karina Moskalenko apsinuodijo automobilyje paslėptu gyvsidabriu.
Ne visi bandymai pavyksta
Tiesa, ne visi apnuodijimai buvo sėkmingi. 1971-aisiais, praėjus metams po paskirtos Nobelio literatūros premijos, apnuodijimą išgyveno rašytojas Aleksandras Solženicynas. Buvusio Ukrainos prezidento Viktoro Juščenkos veidą dėl mėginimo apnuodyti dioksinu išvagojo randai. Prezidentas pasikėsinimą nužudyti taip pat priskyrė Rusijai.
2004 metais žurnalistė Ana Politkovskaja oro linijų „Aeroflot“ skrydyje išgėrė apnuodytos arbatos, tačiau liko gyva. Po dvejų metų žudiko kulka ją pasivijo prie pat namų durų.
„Kaip galima apsisaugoti? Nevalgyti? Visur nešiotis savo maistą? Kaip nuspėti, kad tave nori nunuodyti?“ – klausė V.Kara-Murzos žmona.
