Beveik 50 milijonų italų, sekmadienį renkantys Deputatų Rūmus ir Senatą, Europai gali pateikti nemalonią staigmeną.
Europos Sąjungos (ES) vadovai sunerimę laukia Italijos rinkimų rezultatų ir tikisi, kad šalis pasirinks stabilumą, o ne vis labiau populiarėjančias kraštutinės dešinės partijas, grasinančias trauktis iš Bendrijos ir uždaryti sienas.
Kai kurie prognozuoja dar liūdnesnį scenarijų: esą po rinkimų į Italiją gali sugrįžti fašizmas.
Baigtis tapo neaiški
Pačioje žiemos pabaigoje ekspresu iš Sibiro į Apeninų pusiasalį atkeliavęs neregėtas šaltis ir rinkimų karštinė – dvi temos, šią savaitę kausčiusios italų dėmesį.
Per visą aktyvią rinkimų kampaniją į priekį nepavyko išsiveržti nė vienai partijai, todėl intriga išliko iki galo.
Kam rinkėjai patikės daugybę socialinių ir ekonominių problemų turinčios šalies vairą?
Į politikos areną sugrįžusios skandalingojo Silvio Berlusconi ir dviejų kraštutinės dešinės partijų koalicijai? Reitingų viršūnėse kelerius metus esančiam populistiniam „5 žvaigždučių“ judėjimui? Ar susiskaldžiusiai ir rinkėjų balsus išbarsčiusiai kairei?
Europos Sąjungos vadovai ne kartą pabrėžė, kad iš Italijos tikisi apgalvoto sprendimo, kuris nesukeltų papildomo chaoso nelengvus laikus išgyvenančioje Bendrijoje.
Tačiau imigrantų krizės nesuvaldančioje ir ekonominį nuosmukį išgyvenančioje šalyje pasitikėjimas ES nuolat krinta, o vis daugiau palaikymo sulaukia antieuropietiškos partijos.
Rinkimuose Rusijos ranka?
Aktyviausias ES kritikas – po centro dešinės koalicijos sparnu rinkimuose dalyvaujantis partijos „Šiaurės lyga“ („Lega Nord“) lyderis Matteo Salvini.
Jis neslepia didžiulių ambicijų tapti premjeru, per susitikimus su rinkėjais išsitraukia rožinį ir Evangeliją, o politinių oponentų ne veltui yra lyginamas su Prancūzijos kraštutinių dešiniųjų lydere Marine Le Pen.
Nors pats yra europarlamentaras, M.Salvini atvirai į miltus mala daugelį ES sprendimų, žada išvyti imigrantus ir uždaryti sienas, net išstoti iš euro zonos.
„Pirmiausia – italai“ – toks yra nacionalistinių pažiūrų neslepiančio politiko rinkimų šūkis.
Su M.Le Pen jį sieja ir dar vienas bruožas – spėjama, kad jo vedamą „Šiaurės lygą“, kaip ir „Nacionalinį frontą“ Prancūzijoje, gali finansuoti Rusija, siekianti Europos Sąjungoje sukelti kiek galima daugiau chaoso.
Italijos žiniasklaida jau nekart rašė apie pavojingus M.Salvini ir Rusijos ryšius.
Dar pernai kovą politikas lankėsi Maskvoje, kur po kelerius metus trukusio flirto su Kremliumi pasirašė bendradarbiavimo susitarimą.
Nedidelės, anksčiau tik Šiaurės Italijoje balsus rinkusios partijos lyderis pats yra pripažinęs, kad partijos kišenės tuščios, tačiau išgalėjo surengti itin aktyvią rinkimų kampaniją keliaudamas po visą šalį ir taip išaugino savo populiarumą.
Europos liberaldemokratų lyderis belgas Guy Verhofstadtas yra perspėjęs, kad M.Salvini atėjus į valdžią Italija taps tokia pat nedemokratiška kaip ir Vladimiro Putino Rusija ar Viktoro Orbano Vengrija.
Žavėjimosi griežta Kremliaus vadovo ranka niekada neslėpė ir pats M.Salvini, ne kartą kovęsis už tai, kad ES panaikintų sankcijas Maskvai.
„Manau, kad V.Putinas yra vienas geriausių vadovų, ir tai sakau, nes tuo tikiu, o ne dėl to, jog man kas nors liepia.
Jeigu mes turėtume V.Putiną, mes dar geriau gyventume – esu tuo įsitikinęs ir taip sakau ne dėl to, kad man kas nors moka.
Kad Rusijos programišiai nuo ryto iki vakaro plauna smegenis anglams, italams, vokiečiams ar amerikiečiams – anekdotas, kuris jau net nebe juokingas“, – sakė M.Salvini.
Neabejojama, kad Maskvai būtų itin naudinga, jei vienai svarbiausių ES narių vadovautų Rusiją labiau nei Europą garbinantis politikas.
„Manau, kad V.Putinas yra vienas geriausių vadovų, ir tai sakau, nes tuo tikiu, o ne dėl to, jog man kas nors liepia. Jeigu mes turėtume V.Putiną, mes dar geriau gyventume – esu tuo įsitikinęs ir taip sakau ne dėl to, kad man kas nors moka.“
Bijo sugrįžtančio fašizmo
Briuselis ne veltui baiminasi, kad Italija po rinkimų atsidurs visoje Europoje populiarėjančių kraštutinių dešiniųjų rankose.
Į Parlamentą šį kartą gali patekti ir atvirai fašistines pažiūras deklaruojančios partijos „Casa Pound“ ir „Forza Nuova“.
Fašizmo šmėkla dar ryškiau išlindo, kai likus vos mėnesiui iki rinkimų nedideliame Mačeratos miestelyje nacionalistinių pažiūrų Luca Traini surengė ginkluotą išpuolį prieš juodaodžius. Taip jis keršijo už itin žiaurų jaunos italės Pamelos Mastropietro nužudymą.
Ją, kaip įtariama, išprievartavo ir gabalais supjaustė pabėgėliai iš Nigerijos.
Kalėjime lyg didvyrio sutikto L.Traini namuose rasta daugybė nacių simbolikos. Siaubingą nusikaltimą politikai panaudojo rinkėjams vilioti – esą nesuvaldžiusi pabėgėlių krizės šalį prie socialinio susiskaldymo privedė buvusi kairiųjų valdžia.
Nors plintančių fašistinių nuotaikų pabūgę italai surengė daugybę rasistus smerkiančių protestų, radikalūs dešinieji atrodo rimtai nusiteikę pirmą kartą po fašizmo žlugimo patekti į Parlamentą.
Jie jau pareiškė remsiantys vyriausybę, jei jai vadovaus M.Salvini.
„Jeigu bus sudaryta vyriausybė, kuri išves Italiją iš euro zonos bei Europos Sąjungos ir blokuos imigrantus, mes tokią vyriausybę palaikysime, nes tai yra trys pagrindiniai mūsų programos punktai“, – žadėjo „Casa Pound“ lyderis Simone di Stefano.
Permainos ar stabilumas?
Istorikas Claudio Carpini, nekart buvęs Lietuvoje ir parašęs knygą apie Lietuvos istoriją, sako netikintis, kad fašizmas grįžtų, tačiau sutinka, jog po rinkimų Italija gali pasukti radikalios dešinės link.
„Susirūpinimą kelia tai, jog akivaizdžiai grįžta dešinysis ekstremizmas. Yra galimybė, kad Italija pasuks autoritarizmo link, nes tokia tendencija matoma ir kitur Europoje.
Daug šalių suka link radikalizacijos, o nacionalizmo idėjos stiprėja. Todėl rizika, kad laikui bėgant ES suskils, labai nemaža.
Anksčiau tai atrodė neįtikėtina, tačiau taip gali nutikti ir vieningos Europos idėja gali būti sužlugdyta.
Jungtinė Karalystė jau balsavo už „Brexit“, Italijoje taip pat labai dažnai girdime, kad vienintelė išeitis išspręsti visas problemas – išstoti iš ES“, – aiškino istorikas.
Bet, pasak jo, būtų klaidinga uždrausti tokioms kraštutinių pažiūrų partijoms kaip „Casa Pound“ ar „Forza Nuova“ patekti į Parlamentą.
Juk taip jie būtų nustumti į užribį ir sunkiau kontroliuojami.
Patogu įkišti pleištą
Italų istorikas sako, jog nenustebtų, jeigu kalbos, kad Maskva iš tiesų turėjo įtakos rinkimams Italijoje, pasitvirtintų: „Nenustebčiau, jeigu Rusija finansuotų arba kaip nors kitaip palaikytų tam tikras politines jėgas.
Juk Rusijos interesas visada buvo aiškus – remti tas partijas, kurios atvirai kritikuoja Europą. Tai yra tarsi įkišti pleištą, kad Bendrija suskiltų.“
Italija Rusijai, be abejonės, labai svarbi, nes tai viena stipriausių ES ekonomikų net ir krizės metu. Be to, labai svarbi dėl geopolitinės padėties.
„Rusija tikrai turi interesų Italijoje, kaip ir italai Rusijoje. Juk Maskva buvo labai svarbi Italijos ekonominė partnerė, dėl to kai kurių partijų lyderiai bijo atvirai ją kritikuoti ir siekia, kad sankcijos rusams būtų panaikintos, – aiškino C.Carpini. – Italai nuo senų laikų į Rusiją žiūrėjo su simpatija ir žavesiu.
Daug kas mano, kad V.Putinas – labai patikimas kaip vadovas. Esu tikras – jeigu atsirastų itališkas V.Putinas, daugelis italų už jį balsuotų, tačiau šiuo metu tokio nėra nei dešinėje, nei kairėje.“
C.Carpini vis dėlto mano, kad dideli permainų vėjai Italijoje po šių rinkimų nepapūs, o šalis pasirinks stabilumą ir pažįstamas partijas.
„Mes, italai, neturime didelės atminties ne tik politine, bet ir istorine prasme. Štai S.Berlusconi – jau 81 metai, jis turi skandalingą praeitį ir net negali kandidatuoti, nes tai draudžia teismo sprendimas.
Tačiau visa tai jam netrukdo grįžti į politinę areną ir jis tai daro gana sėkmingai, – tvirtino istorikas. – Italai labai įpratę žiūrėti iš savo varpinės. Kova tarp politikų ir jų rėmėjų čia panaši į tą, kuri buvo viduramžiais, kai savi palaikė tik savus, net jeigu matė, kad jie klysta.
Italai labiau mėgsta stabilumą negu permainas, todėl čia laimėdavo arba dešinė, arba kairė.
Kai tie patys valdo trisdešimt metų, labai sunku ką nors pakeisti, nes yra per daug suinteresuotų žmonių.“
Pasak C.Carpini, sudrebinti pamatus galėtų „5 žvaigždučių“ judėjimas, turintis kiek kitokį požiūrį į politiką, bet po praėjusių rinkimų jie pasirinko likti opozicijoje.
„Labai sunku pasakyti, kas laimės, nes kol kas buvo labai daug neapsisprendusiųjų.
Manau, kad nė viena partija negaus reikalingo balsų skaičiaus daugumai sudaryti, nes, pagal naują įstatymą, reikia surinkti 40 proc., todėl reikės koalicijos, – sakė C.Carpini. – O premjeru vėl bus paskirtas dabartinis vyriausybės vadovas Paolo Gentiloni – kaip asmenybė, dėl kurios tradicinės partijos gali susitarti.
Tai reikštų politinį tęstinumą, apie kurį ir kalbėjo ES vadovai.“
Ar Europa po Italijos rinkimų galės lengviau atsipūsti, galutinai paaiškės pirmadienį.
Tikėtina, kad emocingieji pietiečiai Europai nepateiks didesnės staigmenos nei gamta, kai pavasarėjant sniegu užverstas Senasis žemynas.
Tačiau prognozuoti rinkimų rezultatus šį kartą taip pat sudėtinga kaip ir orus.
Italijos rinkimuose balsuos ir lietuviai
Balsuoti sekmadienį vyktančiuose rinkimuose gali tik turintys Italijos pilietybę, todėl lietuvių, kurie prisidės rinkdami šios šalies valdžią, labai nedaug. Tie, kurie turi teisę balsuoti, „Lietuvos rytui“ sakė, kad Italijos politika yra nusivylę.
17 metų čia gyvenanti Viktorija Italijos Parlamento rinkimuose balsuos pirmą kartą ir rinksis naujus veidus: „Visos pagrindinės partijos jau buvo valdžioje, tačiau padėtis vis blogėja, darbo mažėja, kainos ir mokesčiai kyla. Valstybinės paslaugos blogėja – netvarkomi keliai, mažuose miestuose uždaromi ligoninių skyriai.
Pastaroji valdžia gelbėjo bankus, o darbo reforma buvo naudinga tik verslininkams, bet aš pati dėl jos praradau darbą. Tikrai nesitikiu stebuklų, bet norime pabandyti. Be to, naujas rinkimų įstatymas visiškai neaiškus. Įsivaizduoju, kiek žmonių suklys balsuodami, nes viskas ten labai sumaišyta. Aš ir pati bijau suklysti. O kaip bus skaičiuojami balsai, iki šiol nesupratau.“
Rinkimų apylinkėse anksčiau dirbusi lietuvė Justina Šaltė sako, kad žmonės nusivylę politikais, tačiau abejoja, ar bus kokių nors permainų: „Labai abejoju, ar Italija sulauks greitų pokyčių. Daug metų čia gyvenu ir matau viską iš vidaus. Jie nemoka keistis, nes nėra tuo suinteresuoti.
Yra tokių įstatymų, kurie per 30 metų nepakito. Tai giminių ir artimųjų kraštas, kur visada pirmiausia savi parems savus. Už balsą jie pasiruošę viskam – ir ne tik per rinkimų laikotarpį. Kuo daugiau „giminių ir artimųjų“ jie sutelkia per gyvenimą, tuo daugiau balsų gauna. Italai arba neina balsuoti ir žiūri į visa tai labai pasyviai, arba eina ir balsuoja už savus.“
