Pirmosiomis 2014 metų birželio mėnesio dienomis ginklais nešini kovotojai buvo džiaugsmingai sutikti Mosule.
Priešingai nei korumpuota ir žiauri Irako kariuomenė, jie buvo mandagūs.
Vyrai saugojo viešuosius pastatus, draudė vogti ir išardė barikadas, kurios dusino miestą.
„Pasibaigė automobilių sprogdinimai, susirėmimai, – savo dienoraštyje rašė miesto griūtį stebėjęs mokslininkas. – Mosule pagaliau įsivyravo taika. Jie kontroliuoja gatves, ir žmonės stebisi. Žmonėms leidžiama palikti miestą, o mokyklose dėstoma Irako vyriausybės patvirtinta programa.“
Beje, iš pradžių žmonėms netgi nebuvo aišku, kas šie paslaptingi kovotojai. Nuo pat JAV vadovaujamos karių invazijos 2003-iaisiais Iraką kamavo ir sunitų revoliucionieriai, ir senoji Saddamo Husseino kariuomenė, ir džihadistai iš „Al Qaeda“.
Tačiau Mosulo gyventojų dėmesį iškart patraukė tai, kad atvykėliai pradėjo veikti tartum šešėlinė valdžia, – apmokestino įmones ir pradėjo reikalauti procentų iš kiekvieno valstybinio sandorio, o nepaklususius pagrobdavo arba nušaudavo.
„Mūsų vadovas sulaukdavo skambučio prieš kiekvienos sutarties pasirašymą. Turėjome jiems pervesti 8 proc. pajamų“, – pasakojo Energijos departamente dirbęs elektros inžinierius Azzamas.
Vergovę įvedė pamažu
Prieš Mosulo perėmimą nublanko visos ankstesnės IV kovotojų pergalės. Antras pagal dydį Irako miestas atiteko džihadistams, o su juo – 50 tūkst. karių ir policininkų, šimtai tonų ginklų, įrangos ir šarvuotų transporto priemonių.
Būtent Mosule IV ėmėsi ir savo ambicingiausio plano – iš kovotojų grupuotės tapti tikra valstybe.
Po savaitės islamistai paviešino pirmąjį savo manifestą – Medinos miesto dokumentą. Senovine kalba surašytame rašte „Islamo valstybė“ pasveikino Mosulo gyventojus su „dangiška pergale“ ir nustatė naują miesto tvarką.
Manifestu buvo uždraustos cigaretės, o moterims liepta likti namuose.
Bet žmonės ir toliau rūkė gatvėse, klestėjo kaljanų barai, moterys vaikščiojo gatvėmis nepridengtu veidu. Net sugrįžo iš Mosulo pabėgusios šeimos.
Tačiau vadinamasis Medinos dokumentas buvo tiktai pirmasis žingsnis. Tvarka mieste nuolatos griežtėjo, kol virto funkcionuojančiu totalitarinio režimo biurokratiniu aparatu.
IV pradėjo gyventojų surašymą. Buvo įregistruoti visi kariai, policijos pareigūnai, gydytojai, slaugytojai, inžinieriai, mokytojai ir jų šeimos.
Kiekviena parduotuvė, gamykla ar įmonė buvo sugrupuota pagal savininkų religiją.
„Jie atėjo ir liepė parodyti žemės registrus. Jie norėjo sužinoti, kurie sklypai priklauso krikščionims, kurie sunitams, o kurie šiitams.
Bet paaiškinome, kad dalis sąrašų siekia Osmanų imperijos laikus ir turime tik vardus – savininkų religinės atšakos sužinoti neįmanoma“, – teigė Žemės ūkio departamento klerkas.
Po savaitės arabiška raidė N, reiškianti „nazarietis“, buvo išpurkšta ant visų krikščionių namų ir parduotuvių fasadų.
Išleistas ediktas, pagal kurį visi krikščionys turėjo persiversti į islamą, mokėti mokestį arba palikti miestą tuščiomis rankomis.
Prie miesto sienų jų laukė kovotojai – krikščionis paimdavo įkaitais arba parduodavo į sekso vergovę.
Dar po savaitės veidą dengiantis musulmoniškas nikabas tapo privalomas, o moterims iš viso uždrausta bendrauti su vyrais.
Gerino mokesčių rinkimą
Tačiau IV galia tik stiprėjo. Visą energiją džihadistai skyrė savivaldai kurti.
Buvo atšauktos visos egzistuojančios valdžios struktūros, o jas pakeitė nauji divanai – Sveikatos, Švietimo, Paslaugų, Finansų, Karo, Žemės ūkio, Teisės ir Saugumo ministerijos.
Kiekvienam divanui vadovavo emyrai, kai kurie iš jų – užsieniečiai. Šios valdžios struktūros viršuje sėdėjo juodasis kalifas Abu Bakras al-Baghdadi, saugomas karinės tarybos.
Ši valdžios sistema buvo tikrai keistas darinys: modernios savivaldybės administracija veikė prisidengusi IX amžiaus kalba, titulais ir aprangos kodu.
„Galima sakyti, jog „Islamo valstybė“ buvo ne tiktai teroristinė organizacija, bet ir moderni šalis, – svarstė Azzamas. – Jie rengėsi ir kalbėjo taip, lyg būtų kilę iš ankstyvojo islamo laikų, tačiau puikiai mokėjo vadovauti ir sukūrė efektyvią valdžios sistemą.“
Energijos departamentas, kuriame dirbo Azzamas, buvo pertvarkytas į Paslaugų divaną. Pirmasis jam vadovaujančio marokiečių kilmės prancūzo darbas buvo supaprastinti mokesčių surinkimą.
„Anksčiau pateikti elektros sąskaitą užtrukdavo beveik du mėnesius. IV gerokai supaprastino sistemą“, – teigė inžinierius.
Visoms komercinėms įmonėms, gamykloms ir parduotuvėms liepta mokėti fiksuotą mokestį. O gyvenamuosiuose kvartaluose džihadistai įrengė skaitiklius, rodančius kiekvienam mėnesiui skirtą elektros kiekį.
„Niekas nedrįso neapmokėti sąskaitų, nes bijojo religinės policijos. Elektros vagystė buvo nusikaltimas – galėjai prarasti net ranką“, – pasakojo irakietis.
Panašios reformos įvykdytos ir šiukšlių surinkimo sistemoje. Visiems atliekų rinkėjams buvo padalytos gatvės, o jų valymo išlaidos padalytos gyventojams.
IV išdalydavo sąskaitas, o inspektoriai nuolatos tikrindavo, ar gatvės švarios, o pinigai sumokėti. Teroro baimė privertė visus mokėti laiku.
Džihadistai prisigalvodavo vis naujų būdų gauti pajamų. Visos konfiskuotos žemės ir pastatai kartu su išvogtais turtais, naftos telkiniais ir gyvuliais buvo perduoti Finansų divanui, kuris sukūrė milžinišką piramidės schemą, kad uždirbtų iš gyventojų.
Krikščionių namai buvo perskirstyti, o jų turtas išparduotas aukcione.
Klestėjo juodoji ginklų, archeologinių radinių ir vergių rinka.
Žlugti pasmerkta sistema
Kaip ir daugelis ministerijų, Sveikatos reikalų divanas veikė dviejų pakopų sistema – vienas taisyklių rinkinys galiojo „broliams“, kurie prisiekė ištikimybę IV, o kitas – to nepadariusiems.
„Ligoninėse turėjome dvi sistemas. Džihadistai ir jų šeimos nariai gaudavo geriausias paslaugas, visus vaistus ir gydymą, o kitiems tekdavo viską patiems nusipirkti juodojoje rinkoje“, – pasakojo jauna gydytoja Wassan.
Irakietė pasakojo pradėjusi nekęsti savo darbo: „Kaip gydytoja jaučiau pareigą su visais žmonėmis elgtis teisingai ir vienodai, tačiau jie mus versdavo gydyti tik jų pacientus. Man būdavo šlykštu.“
Wassan nuomone, IV miesto-valstybės versija nebuvo nei efektyvi, nei teisinga.
Senoji supuvusi Irako vyriausybės biurokratija išliko: prieš kiekvieną veiksmą valdininkai rašydavo dokumentus, pildydavo blankus, vartydavo storas archyvines knygas ir reikalaudavo rašytinių nurodymų iš vyresnybės.
IV veikė kaip didžiulė piramidės sukčiavimo schema – seniesiems nariams pelnas buvo mokamas iš to, ką sumokėdavo naujausi nariai. Ši sistema tik iš pažiūros atrodė sėkminga, todėl pernai Mosulo tvarka ėmė byrėti, kai Irako, kurdų ir užsienio valstybių pajėgos ėmė artėti prie miesto.
Pirmiausia nustota mokėti atlyginimus savivaldybės darbuotojams. Dauguma iš jų nustojo eiti į darbą.
Beje, mokytojai jau seniai buvo palikę mokyklas, nes naujasis Švietimo divano vadovas egiptietis liepė mokiniams likti namuose.
Teroras paralyžiavo žmones
Tuštėjantis iždas privertė ieškoti vis kitų būdų užsidirbti. Padidėjo mokesčiai, prie nuplakimo rykštėmis prisidėjo ir finansinės baudos.
Už draudžiamų maldos karolių nešiojimą pradėta bausti skaičiuojant kiekvieną karoliuką. O pagauti rūkantys turėjo mokėti pakelio kainos juodojoje rinkoje dydžio baudą.
Energijos ministerija ėmė nukreipti elektrą nuo gyvenamųjų rajonų į tris cemento fabrikus, kurie dar teikė šiokį tokį pelną.
Visos valdžios darbuotojų mašinos buvo atimtos.
Mosulo griūtis truko daug mėnesių. Sunkiai braudamosi per degančius naftos telkinių laukus, savižudžių atakų stabdomos kurdų ir Irako vyriausybės pajėgos lėtai brovėsi į miestą.
Kas kelias savaites būdavo išlaisvinami vis nauji miesto rajonai, bet biurokratai ir toliau veikė: džihadistai rinko mokesčius, dalijo būtiniausius maisto produktus ir baudė už griežto religinio kodo nesilaikymą.
Neteisėtų palydovinių televizijos antenų policijos būriai ieškodavo vos už kelių kvartalų nuo ten, kur jau virė tikros kovos su Bagdado pajėgomis.
Po ilgos kovos Mosulą pavyko išlaisvinti, bet biurokratija išliko, nors miesto valdžia pasikeitė net dukart.
„Tikrąją galią jiems suteikė ne jų skaičiai, o teroras, – teigė džihadistų atėjimą ir išėjimą regėjęs inžinierius Azzamas. – Galiausiai supratome, kad mūsų buvo daug, o jų – vos keli. Mūsų gatvėje buvo ne daugiau nei dvylika džihadistų.
