Prieš tris dešimtmečius įvykęs sprogimas Černobylio atominėje elektrinėje privertė vietos gyventojus evakuotis, tačiau jiems nebuvo leista pasiimti augintinių. Jie liko vieni radiacija užterštoje žemėje.
Apsilankyti Černobylyje užsimanę žmonės gali išsigąsti pamatę ten lakstančius šunis, kurie neturi šeimininkų.
Jų ten išties yra nemažai. Skaičiuojama, kad 2,6 tūkst. kvadratinių kilometrų zonoje laksto maždaug 300 šunų.
Jie gyvena tarp kitų čia likusių gyvūnų – vilkų, lūšių, briedžių.
Neseniai čia buvo atvežta baltarusiškų meškų ir Mongolijos arklių. Tiktai kitaip negu pastariesiems, šunims Černobylio apylinkės yra namai nuo pat pirmosios dienos.
1986 metais įvykus Černobylio katastrofai Pripetė ir aplinkiniai kaimai buvo apleisti. Žmonių čia neliko, tik jų augintiniai. Jie nebuvo įleisti į autobusus, nors inkštė ir prašėsi į vidų.
Kareiviai juos spardė, vijo į šalį. Tačiau keturkojai vis tiek nenorėjo likti vieni ir daugybę kilometrų bėgo paskui autobusus, išvežančius jų šeimininkus.
Nors pastarieji prašė kariškių nežudyti jų augintinių, jie vis tiek beveik visus sušaudė.
Likti gyviems pavyko nedaugeliui. Dabar jų palikuoniai slampinėja apleistoje zonoje.
Gyvenimas Pripetėje ir jos apylinkėse keturkojams nėra lengvas. Ne tiktai dėl atšiaurių ukrainietiškų žiemų, kai nėra kur šiltai pasislėpti, bet ir dėl radiacijos. Dėl jos keturkojų gyvenimo trukmė yra itin trumpa, retam pavyksta išgyventi ilgiau nei šešerius metus.
Bet ne viskas Černobylio zonoje tik blogai. Šunys, gyvenantys netoli patikrinimo punktų, gali susirangyti nameliuose, kuriuos jiems sukalė čia dirbantys apsauginiai.
Kai kurie keturkojai yra tokie nuovokūs, jog supranta, kad žmogaus buvimas šalia gali reikšti ir papildomą kąsnį. Todėl jie sukinėjasi aplink vietos kavinę, kurioje lankytojai sustoja suvalgyti ukrainietiškų barščių.
Nadežda Starodub yra viena čia dirbančių gidžių, atvykstantiems aprodančių Pripetės teritoriją.
Atvažiuojančių žmonių niekas Černobylyje nevadina turistais, tik svečiais.
Moteris pasakojo, kad labai myli čia gyvenančius šunis.
„Daugelis žmonių mano, kad šunys labai mieli, tačiau kai kurie bijo, jog gyvūnai gali būti kuo nors užsikrėtę, ir jų vengia“, – pasakojo N.Starodub.
Tiesa, ji perspėja, kad su čia gyvenančiais šunimis reikia elgtis taip pat, kaip ir su kitais benamiais gyvūnais – nepulti tiesiai prie jų.
Anot N.Starodub, kai kurie gidai nenori lankytojų nusiskundimų dėl persekiojančių šunų, todėl renkasi tas vietas, kuriose jų sutikti tikimybė mažiausia.
Vis dėlto maistas ir lankytojų dėmesys – ne viskas, ko reikia vienišiems gyvūnams. Jiems būtina veterinaro priežiūra. Todėl JAV ne pelno organizacija Švarios ateities fondas („Clean Future Fund“) netoliese įsteigė tris veterinarijos klinikas. Jų darbuotojai padeda nelaimės ištiktiems gyvūnams, skiepija nuo įvairių ligų, sterilizuoja šunis.
Vienas organizacijos įkūrėjų Lucas Hixsonas sakė: „Nemanau, kad čia kada nors visai neliks šunų, tačiau norime sumažinti jų populiaciją, kad būtume pajėgūs jais visais pasirūpinti. Taip šunims čia bus saugu, ramiau galės jaustis ir atvykstantys lankytojai.“
