Ne visi lietuviai žino, kad Rusnės pakraštyje, ramiame Nemuno atšakos krante, stovi paminklas vienam svarbiausių XX amžiaus pasaulio politikos veikėjų.
Senojo Rusnės tilto vietoje, Atmatos krantinėje, prieš keletą metų buvo atidengta Indijos tautinio išsivadavimo lyderio M.Gandhi skulptūra.
Kodėl jis taip pagerbtas? Atsakymas Rusnėje stovi šalia žymiojo indo. Nesmurtinio pasipriešinimo taktikos pradininkas skulptūroje Vakarų Lietuvoje įamžintas kartu su savo draugu Hermannu Kallenbachu.
Šis Rusnėje gimęs litvakas XX amžiaus pradžioje su M.Gandhi susipažino Pietų Afrikos Respublikoje, o vėliau tapo ne tik artimu draugu, bet ir jo kovos prieš Britų imperiją finansiniu rėmėju.
Paminklas šiems žmonėms Vakarų Lietuvoje iškilo 2015 metų spalio 2-ąją, per M.Gandhi gimtadienį. O sausio 30-ąją Indija ir visas pasaulis minėjo 70-ąsias jo mirties metines.
78-erių M.Gandhi ekstremistų buvo nušautas Naujajame Delyje. Jo idėjos įkvėpė Albertą Einsteiną, Martiną Lutherį Kingą, Nelsoną Mandelą.
Regis, indo pagerbimas po mirties padėjo vienoje didžiausių pasaulio valstybių pagarsinti ir Lietuvos vardą.
Kaip „Lietuvos rytui“ teigė Lietuvos ambasadorius Indijoje Laimonas Talat-Kelpša, paminklo atidengimas buvo viena ryškiausių žinių apie Lietuvą Indijoje – ten Baltijos valstybės vardas nėra plačiai žinomas.
Teise kovojo prieš skriaudą
M.Gandhi vardas iki šiol Indijos žiniasklaidoje naudojamas pakaitomis su Tautos Tėvo epitetu. Kad jo idėjos gyvybingos, rodo ir dėl jų kylantys nauji ginčai.
„Jo palikimas yra sudėtingas. Dauguma indų sutiktų, kad jam jaučia pagarbą, tačiau paklausti, kaip juos M.Gandhi darbai paliečia kasdien, sutriktų“, – aiškino Bradfordo universiteto viešosios politikos dėstytojas P.B.Anandas.
1869-aisiais pirklių šeimoje gimęs aktyvistas iš pradžių buvo pavadintas Mohandu Karamchandu Gandhi.
19 metų jis išvyko mokytis į Londoną, tačiau ten dėl savo tautybės buvo atstumtas kitų studentų.
Tačiau Britų imperijos širdyje praleistas laikas padėjo susiformuoti M.Gandhi idėjoms, o teisės studijos įdiegė įsitikinimą įstatymo viršenybe ir tuo, kaip galima teismuose naikinti diskriminaciją ir neteisybę.
O svarbiausias M.Gandhi gyvenimo lūžis, pasak jo biografų, įvyko jau Pietų Afrikos Respublikoje. Jaunas teisininkas sutiko su darbo pasiūlymu keltis į Johanesburgą, bet nuvykęs ten patyrė tokią diskriminaciją, kokios neregėjo net Londone.
Čia jis buvo išmestas iš traukinio, nes sėdėjo tiktai baltiesiems skirtoje kupė, negalėjo laisvai vaikščioti gatvėmis, turėjo mokėti papildomus mokesčius.
„Jis negalėjo suprasti, kodėl sumokėjęs visą kainą už bilietą neturi teisės važiuoti tam tikruose traukinio vagonuose.
Sukrėstas šio atvejo jis griebėsi teisės, kad kovotų už lygybę. XXI amžiuje prie tokios kovos jau esame pripratę, tačiau tuomet tai buvo radikali idėja“, – teigė P.B.Anandas.
Protestai lėmė mirtį
Savo nesmurtinio pasipriešinimo idėją M.Gandhi pirmiausia panaudojo XX a. pradžioje kovodamas dėl indų pilietinių teisių Pietų Afrikos Respublikoje.
1913-aisiais M.Gandhi surengė streiką prieš visiems indams šalyje taikomą 3 svarų mokestį.
Šachtų darbininkus ir ūkininkus jis pakvietė dalyvauti masinėse eitynėse.
Iš viso susirinko daugiau negu 2,2 tūkst. žmonių, tačiau už nepaklusnumą aktyvistas devyniems mėnesiams atsidūrė kalėjime, kur jį lankė ir H.Kallenbachas.
Tačiau streikai išplito ir britai buvo priversti panaikinti mokestį. M.Gandhi buvo paleistas, o žinia apie jo sėkmę apskriejo visą imperiją.
Tarptautiniu didvyriu tapęs indas vėliau sugrįžo į tėvynę. Kartu su žmona Kasturba jis visą Indiją nusprendė pervažiuoti trečiosios klasės traukinio vagone. Jį pribloškė žmonių skurdas.
Indijoje M.Gandhi taip pat subūrė vargšus ūkininkus ir darbininkus protestams prieš slegiančius mokesčius ir diskriminaciją.
Tačiau protestai pareikalavo ir žmonių gyvybių. Antai Amritsare 1919-aisiais britų kariuomenė užblokavo išėjimus iš uždaro sodo ir paleido automatų salves į 20 tūkst. maldininkų.
Kariai į taikius civilius papliūpas leido daugiau nei dešimt minučių, taikydamiesi į kelerius atvirus vartus, pro kuriuos žmonės mėgino pasprukti.
Įvairiais duomenimis, per šias skerdynes žuvo 400–1000, o sužeista apie 1,2 tūkst. žmonių. Kalbama, kad M.Gandhi ši tragedija įkvėpė žengti toliau ir kovoti dėl Indijos nepriklausomybės.
Iškovotos laisvės nepatyrė
Už nuopelnus dvasinis lyderis imtas vadinti Mahatma, tai sanskrito kalba reiškia didžią sielą. Indus jis mokė priešintis britams, bet daryti tai į smurtą atsakant tyliu boikotu.
Prasidėjo britiškų prekių boikotas, o prieš smarkiai apmokestintą druską ir draudimą ją gaminti patiems M.Gandhi kovojo rengdamas protestus – žmonės virdavo jūros vandenį ir taip simboliškai pasigamindavo draudžiamos druskos.
Kai 1939-aisiais prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, kuriame kovėsi ir indus kontroliuojantys britai, M.Gandhi tikino, kad Indija negali dalyvauti kare už demokratiją, jeigu jos žmonės negali džiaugtis tokia laisve.
Britai atsakė M.Gandhi suėmimais. Jungtinės Karalystės premjeras Winstonas Churchillis nepalūžo net tada, kai tūkstančiai žmonių reikalavo jį paleisti.
Galų gale Londonas palūžo, bet M.Gandhi žmona Kasturba iš kalėjimo gyva nebespėjo išeiti.
Britai sutiko perduoti Indijos kontrolę jos žmonėms, bet prieš tai sutarta padalyti šalį į dvi dalis pagal religinius įsitikinimus – hinduistišką Indiją ir musulmonišką Pakistaną. Padalijimas sukėlė dar daugiau neramumų, o išlaisvintas M.Gandhi sugrįžo į Delį – ten ragino kovoti už musulmonų teises ir dėl jų ėmė pasninkauti.
Pakeliui į maldos vietą jam tris kulkas į krūtinę paleido į minią įsimaišę hinduizmo nacionalistai, nusivylę M.Gandhi prielankumu musulmonams.
„Šviesa mūsų gyvenime užgeso. Dabar viskas skendėja tamsoje. Nežinau nei ką jums pasakyti, nei kaip tai pasakyti“, – kalbėjo į gedinčius indus 1948-aisiais kreipęsis šalies premjeras Jawaharlalas Nehru.
Jis buvo nužudytas praėjus vos šešiems mėnesiams po to, kai Indija galiausiai išsivadavo iš Britų imperijos jungo.
Kviečia indus į Lietuvą
Nors po M.Gandhi mirties Indijoje ir už jos ribų iškilo daug jo atminimo ženklų, ko gero, vienas įdomesnių vis tiek stovi Vakarų Lietuvoje.
Paminklui pasirinkta vieta vakariniame salos pakraštyje.
Statulos kairėje matyti vienintelis Rusnę ir likusią Lietuvos dalį jungiantis tiltas, o dešinėje galima išvysti jau Rusijai priklausančius Nemuno krantus.
Anot Lietuvos ambasadoriaus Indijoje L.Talat-Kelpšos, paminklo Rusnėje autorystė priklauso mokytojui ir kraštotyrininkui Vytautui Toleikiui.
Dar 2009-ųjų pabaigoje jis paskelbė idėją H.Kallenbacho vaikystės miestelyje Rusnėje ant Nemuno kranto pastatyti paminklą M.Gandhi ir H.Kallenbachui.
„Kai 2014-ųjų vasarą susitikome su paminklo autoriumi Romu Kvintu, kiti variantai net nebuvo svarstomi. Pirminis projektas buvo parengtas Rusnei, ir džiugu, jog būtent čia jį ir pavyko įgyvendinti“, – „Lietuvos rytui“ teigė ambasadorius.
Šis privačiomis lėšomis pastatytas paminklas užėmė svarbią vietą ir oficialiajame diskurse.
Pavyzdžiui, jį kaip svarbų įvykį prieš porą metų sveikinime prezidentei Daliai Grybauskaitei išskyrė Indijos vadovas. Paminklą minėjo ir visi aukšto rango Indijos pareigūnai, su kuriais pernai spalį Delyje susitiko ministras L.Linkevičius.
„Girdėjome, kad atvykęs atostogų į Lietuvą didžiausio Indijos dienraščio anglų kalba „The Times of India“ vyriausiasis redaktorius specialiai važiavo pažiūrėti paminklo.
Galima drąsiai teigti, jog H.Kallenbacho ir M.Gandhi skulptūra padėjo išgarsinti ir Lietuvą, ir Rusnę“, – pabrėžė L.Talat-Kelpša.
Kyla klausimų dėl teismo
Tiesa, kaip ir dažnai pasitaiko itin vertinamų istorijos veikėjų atveju, yra nemažai kritikų, kurie M.Gandhi darbuose įžvelgia piktavališkų kėslų.
Antai JAV gyvenanti rašytoja Sujatha Gidla 70-osiomis M.Gandhi mirties metinėmis pasinaudojo tam, kad pavadintų jį rasistu ir kastų sistemos rėmėju.
Neliečiamųjų kastai priklausanti rašytoja tikino, kad aktyvistas apie žmonių lygybę tik kalbėjo, tačiau nieko nedarė.
Regis, net septynios dešimtys metų neužgesino aistrų, kurias kelia M.Gandhi vardas. Pastaraisiais metais pradėta svarstyti ir galimybė iš naujo atversti nužudymo bylą, nes joje gali būti palikta netikslumų.
Aukščiausiajam teismui pateiktas teiginys, kad dėl M.Gandhi nužudymo nuteisti Nathuramas Godse ir Narayanas Apte buvo pakarti anksčiau, nei spėjo įsiteisėti ir visas teismų pakopas pereiti jų mirties nuosprendis.
Tiesa, pastebėta tai, kad žudikai buvo nubausti tada, kai Aukščiausiojo teismo Indijoje dar išvis nebuvo, – jis pradėjo veikti praėjus 71 dienai po jų egzekucijos.
Naudojasi lyderio palikimu
Ieškiniui priešinosi M.Gandhi proanūkis Tusharas Gandhi. Lietuvoje atidengiant paminklą prosenelio mirties metinių proga apsilankęs indas teigė, jog šiandien jo mokymui yra kilęs pavojus.
„Pagirtina gyventi pagal Mahatmos Gandhi ideologiją ir filosofiją, ypač tokiu metu, kai jo idėjos patiria tokį spaudimą visuomenėje“, – kalbėjo 58-erių aktyvisto proanūkis.
Panašūs įspėjimai itin garsiai skamba dabartinio šalies lyderio Narendros Modi valdymo laikotarpiu.
Dešiniųjų jėgų iškeltas premjeras skatina hinduistų nacionalizmą, o kitų tikėjimų Indijos gyventojai prabyla apie augančią diskriminaciją.
„Mano seneliui stiprėjančios nacionalistinės nuotaikos visai nepatiktų.
Tai uždaras ratas, kurį dar labiau gadina dešiniųjų valdžia“, – AFP teigė indų tautos tėvo anūkas Arunas Gandhi.
Jungtinėse Valstijose gyvenantis aktyvistas ir rašytojas kritiškai vertina N.Modi mėginimą supanašėti su M.Gandhi.
Premjeras pernai nusifotografavo prie verpimo ratelio, kuris buvo tapęs M.Gandhi pasipriešinimo simboliu.
„Senelis mane išmokė, kad pyktis yra kaip elektra – jis naudingas ir galingas, jeigu jį naudojame protingai, bet mirtinas ir žalingas, jeigu juo piktnaudžiaujame“, – kalbėjo A.Gandhi.
Žemaičių Naumiesčio žydas – M.Gandhi ramstis
H.Kallenbachas gimė 1871 metų kovo 1-ąją Žemaičių Naumiestyje. Netrukus šeima įsikūrė Rusnėje. Jo tėvas turėjo nedidelę lentpjūvę, sėkmingai prekiavo mediena. H.Kallenbachas baigė Tilžės gimnaziją, pasirinkęs architekto profesiją mokėsi Karaliaučiuje, Meklenburge, Štutgarte, Miunchene.
1896 metais H.Kallenbachas išvyko į Pietų Afrikos Respubliką ir iki 1906-ųjų sėkmingai dirbo architektu Durbane bei Johanesburge. 1904 metais H.Kallenbachas susitiko su M.Gandhi ir tapo pagrindiniu jo finansiniu rėmėju, kartu rengė taikias protesto akcijas ir jose dalyvavo.
1913 metais kartu su M.Gandhi jis tris mėnesius sėdėjo kalėjime. Jis ne tik rėmė M.Gandhi veiklą, bet ir tapo jo pasaulėžiūros sekėju. H.Kallenbachas mirė 1945 metų kovo 25-ąją, savo turtą paliko Pietų Afrikos Respublikos indų bendruomenei.
Jeruzalės hebrajų universiteto tyrėjas Shimonas Levas prieš kelerius metus laikraščiui „The Times of India“ teigė, kad iš Mažosios Lietuvos kilęs žydas buvo tikras Indijos tautos tėvo sielos brolis. „M.Gandhi ir H.Kallenbacho draugystę stiprino bendras asmeninis, moralinis ir dvasinis augimas. Be to, su juo indas dalijosi santykių su žmona ir vaikais problemomis. M.Gandhi laiškai H.Kallenbachui atskleidžia, kad jų santykiai buvo itin daugialypiai, artimi ir ypatingi“, – pasakojo archyvų tyrinėtojas.
Pasak Sh.Levo, litvakas buvo M.Gandhi „raudų siena“: „Kai tik kildavo ginčas su šeima, – o jų buvo gausu, – M.Gandhi iškart rašydavo H.Kallenbachui skųsdamasis, kad sūnus, pavyzdžiui, vėl pavogė citrinas. Jis sakydavo: „Kasdien jie vis labiau mane stumia į Indijos džiungles.“
