Sacharos ir Sachelio teritorijos tapo vieta, kur įsikuria tarptautinės teroristinės organizacijos, gaunančios pajamas iš narkotikų prekybos, kontrabandos ir vergų pardavinėjimo.
Nepaisant visų bandymų pakeisti padėtį, situacija Afrikos šiaurėje negerėja.
Regiono valstybių ir užsienio šalių – pirmiausia JAV ir Prancūzijos – pastangos kovoti su terorizmu, kontrabanda bei su ja susijusiomis organizacijomis Sacharos ir Sachelio regionuose nėra sėkminga.
Atvirkščiai – visi bandymai jas sustabdyti ir išardyti tik paskatino grupuotes aktyviau plėstis į kitas šalis, kurių sienos dar neseniai buvo gerai apsaugotos.
Nors atsirado ir naujų nusikalstamos veiklos būdų, prekyba vergais kelia bene daugiausia iššūkių regiono šalių valdžioms. Šis reiškinys, kaip ir ginklų, narkotikų prekyba, nelegali migracija, yra susijęs su terorizmu ir organizuotu nusikalstamumu.
Regione, kur žmonių pajamos mažos, tokia nelegali veikla duoda jiems sąlygiškai didelį pelną.
Tuo metu šių valstybių valdžia neturi pakankamai išteklių kovoti su nusikalstamumu ir apsaugoti gyventojus nuo jiems kylančio pavojaus.
Įspūdingas juodas uždarbis
Prieš kurį laiką Maroko migracijos ir sienų kontrolės tarnybos vadovas Khaledas Az-Zervali pareiškė, kad organizacijos, kurias Vidaus reikalų ministerija įvardijo kaip teroristines, ėmė verstis žmonių prekyba, o jų pelnas kasmet siekia net 175 milijonus dolerių (145 mln. eurų).
Sachelio ir Sacharos regionų teritorija apima daugiau nei 10 milijonų kvadratinių kilometrų, iš jų 64 proc. sudaro dykumos, 30 proc. – žemės ūkiui tinkantys plotai.
Šioje teritorijoje gyvena maždaug 100 milijonų žmonių, priklausančių įvairioms gentims, rasėms ir kalbančių skirtingomis kalbomis. Be to, šis regionas laikomas vienu neturtingiausių pasaulyje, nors čia ir gausu gamtos išteklių.
Prekyba žmonėmis, kuri laikoma vienu pavojingiausių nusikaltimų, čia sparčiai išplito dar pirmajame XIX amžiaus dešimtmetyje ir greitai tapo pelningiausiu verslu šiuose regionuose.
Prekyba vergais ėmė vilioti tiek vietinius, tiek nusikaltėlius iš užsienio.
Tinklo išsiplėtimas leido teroristams, separatistinių grupuočių nariams ir gaujoms lengviau prasimanyti pinigų.
Kai kurie geopolitiniai duomenys rodo, kad Sacharos ir Sachelio regionas dėl savo specifikos tapo strategiškai izoliuotas ir dėl to pavirto visų tipų nelegalios prekybos tranzitine zona.
Skaičiuojama, kad per šį regioną praplaukia milijardai dolerių, o nusikaltimų aukomis tampa vyrai, moterys, vaikai.
Jie pagrobiami, kad vėliau būtų priversti sunkiai dirbti pragaištingomis sąlygomis ir krautų pelną vergų pardavėjams.
Vyrams tai reiškia sunkų fizinį darbą nepakeliamomis sąlygomis, moterims – darbus šeimininkų namuose arba seksualinį išnaudojimą, vergiją viešnamiuose.
Vaikai verčiami elgetauti, paverčiami gatvės prekeiviais arba atiduodami į sekso vergiją. Kai kurie paaugliai vėliau perkeliami į armiją ir priverčiami kariauti.
Priežasčių – ne viena
Yra nemažai priežasčių, dėl kurių regione susiklostė tokia padėtis. Viena jų – kad čia dėl demografinės visuomenės sudėties neretai kyla pilietiniai karai, rasiniai konfliktai, pasibaigiantys skirtingų grupuočių atsiradimu, susiskaldymu. Čia taip pat dažni sukilimai ir kariniai perversmai.
Dėl šių priežasčių regione įsivyravo nestabilumas ir nesaugumas, žmonės neretai nejaučia ryšio su valstybe, kurioje gyvena.
Tai veda prie nacionalinės vienybės trūkumo, nenoro dirbti savo regiono, genties labui.
Ne ką mažesnė žala padaryta ekonomikai.
Be to, strateginė regiono padėtis laikoma viena svarbiausių priežasčių, kodėl čia išplito teroristinės grupuotės ir nelegali veikla. Daugybę šimtmečių Sacharos ir Sachelio regionai buvo prekybos kelių sankirtoje.
Praminti kontrabandos keliai
Tarptautinių kontrabandos kelių atsiradimas Sacharos ir Sachelio regionuose susijęs su dabar jau mirusiu Libijos lyderiu Muammaru al-Gaddafi.
Jis naudojo tradicinius prekybos kelius, nusidriekusius nuo Libijos pietų iki Mauritanijos vakarų ir Malio šiaurės.
Šiais keliais buvo gabenami ginklai į POLISARIO frontą.
Aštuntąjį ir devintąjį praėjusio amžiaus dešimtmečiais šis koridorius tapo maisto prekių ir benzino kontrabandos keliu. Dėl to suklestėjo tokie miestai kaip Gatas Libijoje, Tamanrasetas Alžyre, Agadesas Nigeryje ar Timbuktu Malyje.
Po Arabų pavasario prasidėję neramumai Alžyre privertė šios šalies kariuomenę imtis kontrabandinių kelių ir sienų kontrolės, dėl to nelegali prekyba 5 metus gerokai susitraukė, nors itin aktyvi buvo nuo 2006 m.
Nuo 2006 iki 2011 m. šiais kanalais keliaudavo 93 proc. narkotinių medžiagų, gabenamų iš Lotynų Amerikos į Europą, po to, kai narkotikų prekeiviai iš Bolivijos, Kolumbijos ir Peru persiorientavo iš Šiaurės Amerikos rinkos į Vakarų Europos.
Dėl to tokios šalys kaip Mauritanija, Malis, Senegalas tapo esminiais centrais narkotiku kelyje į Europą per Maroko, Alžyro, Libijos uostus.
Žlugus M.al-Gaddafi režimui 2011 metais į Europą per Libiją patraukė gausybė migrantų, dalis jų turėjo ryšių su teroristinėmis grupuotėmis Libijoje ir Sachelyje.
Kartu padidėjo ir narkotikų kotrabandos mastas. Imta gabenti ne tik kokainą iš Lotynų Amerikos, bet ir heroiną iš Afganistano: per Iraną, Jemeną, Somalį, Tanzaniją ir Keniją į Pietų Afrikos Respubliką, o per Sudaną, Čadą ir Libiją – į Europą.
