Samdomas žudikas iš Rusijos ginklais naudotis išmoko dar vaikystėje

Maskvietis L.Šerstobitovas gimė 1967 m. sausio 31 d. Lankydamas mokyklą domėjosi futbolu, žaidė vienoje iš CASK jaunimo komandų. Tačiau tapti sportininku L.Šerstobitovas neskubėjo: būsimojo samdomo žudiko tėvas, senelis ir net prosenelis buvo karininkai.

Taigi, klausimų, kur stoti baigus mokyklą, nekilo. Vienintelis sūnus šeimoje svajojo apie karišką tarnybą. Liošos artimieji pritarė jaunuolio troškimui nešioti antpečius. Naudotis ginklais L.Šerstobitovas išmoko dar vaikystėje.

Paskutinis XX a. dešimtmetis prasidėjo išlaidų gynybai apkarpymu ir etatų mažinimu, tad 1992 m. Aleksejui teko palikti tarnybą. Beje, dar dirbdamas kariuomenėje L.Šerstobitovas apdovanotas medaliu už ypač pavojingo nusikaltėlio sulaikymą.

Palikęs tarnybą L.Šerstobitovas įsidarbino Maskvos geležinkeliuose, vėliau bandė kurti verslą, bet nesėkmingai: konkurentai sudegino prekybos paviljonus. Norėdamas bent kažkiek užsidirbti, siūlė asmens sargybinio paslaugas, tačiau pinigų jaunai šeimai vos pakako elementariausioms išlaidoms. 

Aleksejus stengėsi išsaugoti gerą fizinę formą, todėl, pasitaikius pirmai progai, bėgdavo į Medvedkovo rajone įsikūrusią sporto salę. Būtent ten įvyko lemtingas jo susitikimas su buvusiu KGB karininku, vietos nusikalstamos grupuotės lyderiu Grigorijumi Gusiatinskiu (Griša Severnas), kuris iškart atkreipė dėmesį į stotingą, kariškos patirties turintį vyruką. 

1993 m. L.Šerstobitovui įsakyta nurodytoje vietoje palikti kuprinę su ginklais. Užduoti jis įvykdė, bet netrukus sužinojo, kad ginklai kažkur pradingo. Virš jaunuolio „pakibo“ skola, kurią reikėjo „atidirbti“. Nusikaltėliai įspėjo žinantys, kur gyvena L.Šerstobitovo žmona ir sūnus, jei skolininkas sumanytų pasprukti. 

Pinigų Gusiatinskis iš L.Šerstobitovo nereikalavo, vietoj jų pasiūlė nužudyti buvusį vidaus reikalų sistemos darbuotoją Michailą Fominą, pravarde Filinas. Tas bičiuliavosi su Maskvos nusikalstamo pasaulio lyderiu Sergejumi Timofejevu (Silverstru), bet netrukus tarp jų įvyko kivirčas. Fomino likvidavimu Silvestras liepė „pasirūpinti“ Gusiatinskiui, o tas „juodą darbą“ nusprendė perkelti ant L.Šerstobitovo pečių.

Užduočiai įvykdyti Lioša Kareivis (tokią pravardę gavo L.Šerstobitvas) pasirinko granatsvaidį RPG-18 „Mucha“, iš kurio1993 m. gegužės 5 d. apšaudė Filino automobilį. Fominą išgelbėjo tik laimingas atsitiktinumas: pasikėsinimo metu jis neteko kelių rankos pirštų. Taigi, užduotis nebuvo įvykdyta, bet Silvestras ir Gusiatinskis nusprendė suteikti Aleksejui galimybę „pasitaisyti“. Šįkart reikėjo nužudyti kitą nusikaltėlių lyderį – Igorį Jurkovą (Udavą). 

Vykdyti užduotį L.Šerstobitovas ėmėsi 1993 m. spalį. Jurkovą darbininko drabužiais vilkintis Lioša Kareivis pašovė vienoje Maskvos gatvių, po to „maskaradą“ išmetė į šiukšlių konteinerį ir saugiai pasišalino. Udavas mirė pakeliui į ligoninę. Netrukus L.Šerstobitovas nužudė ir du artimiausius I.Jurkovo bendražygius. Gusiatinskis atliktu darbu liko labai patenkintas. 

Paskutinė Otario pirtis 1994 m. pradžioje įsiplieskė konfliktas tarp Silvestro ir su šešėliniu pasauliu susijusio gruzinų kilmės verslininko Otario Kvantrišvilio.  Likviduoti O.Kvantrišvilį nuspręsta Krasnopresnės pirčių kieme, šaunant iš gretimai esančio pastato palėpės. Nei aukos pavardės, nei „užsakymo“ priežasties L.Šerstobitovas nežinojo. Liepta ne tik „pašalinti“ konkrečią auką, bet ir visus galimus Kvantrišvilio palydovus. 

1994 m. balandžio 5 d. palėpėje įsikūręs L.Šerstobitovas laukė Kvantrišvilio pasirodant iš pirties. Šiam išėjus, viena vokiško Anschütz šautuvo kulka pervėrė krūtinę, kitą – kaklą, trečia susmigo į galvą. Į asmens sargybinius ir Kvantrišvilį lydintį bičiulį L.Šerstobitovas nešaudė. Kaip vėliau pripažino, jį sužavėję Otario palydovo bandymai pridengti mirštančią auką savo kūnu. 

Po Kvantrišvilio nužudymo L.Šerstobitovas buvo apdovanotas – iš dviejų kambarių buto persikėlė erdvesnį, padidėjo jo „honorarai“. Kita jo užduotis – kriminalinio pasaulio autoritetas Andrejus Isajevas, į kurį jau prieš tai buvo keliskart nesėkmingai pasikėsinta. 

Šerstobitovui pavyko užminuoti prie laiptinės stovintį A.Isajevo automobilį ir nustatyti laikrodžio mechanizmą, tačiau prieš sprogimą šalimais pradėjo žaisti dvi mergaitės. Nepaisydamas griežtų  reikalavimų jokiais būdais neišsiduoti, L.Šerstobitovas nuvijo mergaites, tačiau netrukus jos sugrįžo. Kaip tik tuo metu, kai laiptinės duryse, kartu su savo asmens sargybiniu, pasirodė A.Isajevas. 

Nugriaudėjo sprogimas. Asmens sargybinis žuvo, o štai A.Isajevas liko gyvas. Netoliese gulėjo dvi mergaitės. Vieną gydytojams pavyko išgelbėti, o kitos gyvybė užgeso. 

Į L.Šerstobitovo taikiklį buvo pakliuvęs ir garsusis Borisas Berezovskis, su kuriuo Maskvos nusikaltėlių „karalius“ Silvestras negalėjo pasidalinti biznio. Tiesą, paskutinę akimirką, kai Liošai Kareiviui teliko nuspausti ginklo su optiniu taikikliu nuleistuką, per raciją nuskambėjo nurodymas nešauti.

Dėl nežinomų priežasčių Berezovskio nužudymo „operacija“ buvo atšaukta, o netrukus savo automobilyje susprogdintas ir pagrindinis Šerstobitovo užsakovas Silvestras. Savo tiesioginį „viršininką“ Grigorijų Gusiatinskį Lioša Kareivis nušovė Kijeve. Naujųjų nusikalstamų Maskvos grupuočių lyderių užsakymu. 

1997 m. pradžioje Lioša Kareivis gavo nurodymą nužudyti verslininką Josifą Glocerį. Prie Gloceriui priklausančio striptizo klubo „Dolls“ L.Šerstobitovas atvyko tik susipažinti su vietove ir nesitikėjo pamatyti aukos, tačiau „objektas“ staiga pasirodė pats. Nekreipdamas dėmesio į šalikelėje stovintį mikroautobusą, kuriame sėdėjo Lioša Kareivis ir keli smogikai, Gloceris elgėsi lyg niekur niekur. Atstumas iki jo buvo apie 50 m. L.Šerstobitovas šovė taikliai. Nedidelio kalibro revolverio kulka pataikė tiesiai į smilkinį. 

Ilgus metus teisėsaugos pareigūnai manė, kad sklandantys gandai apie kažkokį Liošą Kreivį yra legenda, o visus minėtus nusikaltimus įvykdė skirtingi asmenys. Pats L.Šerstobitovas po nepavykusio pasikėsinimo į A.Tarancevą nutraukė nusikalstamą veiklą ir gyveno paprasto piliečio gyvenimą. 

Lioša Šerstobitovas suimtas 2006 m., kai atvyko į ligoninę aplankyti savo sergančio tėvo. Tardymuose Lioša Kareivis neneigė nė vieno įvykdyto nusikaltimo, tačiau tvirtino bijojęs dėl savo šeimos narių gyvybių. Tyrimas nustatė, kad L.Šerstobitovas kaltas dėl 12 žmogžudysčių ir pasikėsinimų nužudyti, teismas samdomą žudiką nuteisė 13 metų nelaisvės, vėliau bausmės laikas prailgintas iki 23. Tai, kad Lioša Kareivis nebuvo nuteistas kalėti iki galvos aiškintina tuo, kad jis rasdavo būdų perspėti kai kurias aukas, kas padėjo joms išvengti mirties. Teismas, nustatė kad taip elgdamasis L.Šerstobitovas rizikavo savo paties gyvybe. Dabar Lioša Kareivis kalinamas Lipecko srityje ir rašo knygas, kurios Rusijoje labai populiarios. 2016 m. jis susituokė su nauja mylimąja ir, kaip ir visi nuteistieji, tikisi išankstinio paleidimo. 

Tai, kad L.Šerstobitovui taip ilgai pavyko išsaugoti savo anonimiškumą ir ilgą laiką išvengti suėmimo aiškinama išskirtiniu jo „profesionalumu“. Buvęs kariškis puikiai išmanė apie įvairių tipų ginklus, taikliai šaudė, mokėjo maskuotis, pasižymėjo šaltakraujiškumu ir žaibiška reakcija. Maskuotės tikslais jis naudojo perukus, priklijuojamus ūsus, statybininkų darbo drabužius, mokėjo puikiai suvaidinti pasirinktą vaidmenį. Yra žinomas atvejis, kai į didelę parduotuvę įbėgęs Lioša Kareivis per trumpą laiką iš jos išėjo visiškai naujais drabužiais, kas leido jam prasmukti pro milicininkų grandinę. Žinoma, ilgai slapstytis jam padėjo ir ypatinga kriminalinio pasaulio konspiracija. Kaip atrodo Lioša Kareivis, kokia tikroji jo pavardė ir ką jis veikia grupuotėje žinojo tik keli asmenys.