1517 metų spalio 31 dieną kiekvienas plaktuko smūgis, tvirtinęs ant Vitenbergo miesto bažnyčios durų drąsias 95 tezes, buvo tarsi smūgis į paširdžius tuo metu išsikerojusiai galingai Bažnyčiai.
Martinas Lutheris, tuo metu augustinų vienuolyno kunigas, išdrįso garsiai pasakyti, kas jį erzina ir kas jam nepatinka kunigų ir popiežiaus teiginiuose.
Tai įvyko prieš 500 metų dabartinėje Rytų Vokietijoje. Šis akiplėšiškas 33-ejų kunigo poelgis padalijo krikščionis į katalikus ir evangelikus liuteronus.
O štai tarp evangelikų kunigų po kelių šimtų metų atsiras tokių, kurie išdrįs pripažinti, kad katalikų tiesos jiems kur kas artimesnės.
Net ir su šeima Katalikų bažnyčia jiems atvers duris. Vienas toks kunigas kalbėjosi ir su „Lietuvos ryto“ žurnaliste.
Nuo teisės iki reformacijos
M.Lutheris niekada nesvajojo tapti kunigu. O ir tėvai iš jo to nereikalavo. Jo tėvui kur kas svarbiau buvo, kad sūnus baigtų teisės mokslus.
Tai jaunuolis ir darė. Bet pakeliui iš tėvų namų į studijų miestą Erfurtą 1505 m. vasarą M.Lutherį užklupo audra su grėsmingu griaustiniu ir žaibais.
Sukaustytas baimės studentas pažadėjo, kad jei liks gyvas, taps vienuoliu. Ir po dviejų savaičių jis jau dėvėjo augustinų vienuolių ordino abitą.
Teisės studijas iškeitė į teologijos studento suolą. O dar po kelerių metų apsigynė daktaro laipsnį Vitenbergo universitete, kuriame dėstytojavo iki savo mirties 1546-aisiais.
Tačiau iki tos dienos jam dar teko atlaikyti ne vieną didelę gyvenimo audrą. Tiktai dėl to, kad kritiškas mąstymas jam vis neleido nurimti.
Kuo labiau M.Lutheris gilinosi į tikėjimą, tuo labiau jam trukdė nemažai teiginių, kurie buvo skelbiami Bažnyčiose.
Atskyrė nuo Bažnyčios
Iki to laiko skaityti Bibliją galėdavo tiktai Dievo tarnai, nes ji buvo parašyta lotyniškai ir kiekvienam tikinčiajam buvo neprieinama.
Tačiau labiausiai kunigą erzino Bažnyčios reikalavimas iš tikinčiųjų „išsipirkti“ nuodėmes.
Tai, žinoma, padėjo kunigams krautis turtus, o iš jų statyti prašmatnias, puošnias bažnyčias. Mat už indulgenciją – nuodėmių atleidimo raštą – žmonės turėdavo susimokėti.
Reformatorius sakė: „Tik Dievo malonė, o ne kunigų sprendimai lemia žmogaus likimą. O Biblija yra krikščioniškoji tikėjimo doktrina, o ne tai, ką nusprendžia Bažnyčia.“
M.Lutherio pareiškimai sukėlė didžiulę audrą tuometiniame krikščioniškajame pasaulyje.
Bet vienas jis neliko. Jo mintys sulaukė vis daugiau palaikymo, sekėjų ratas didėjo, o M.Lutherio santykiai su Šventuoju Sostu prastėjo.
Kunigas netgi buvo pareiškęs net ir šiems laikams neįtikėtinai skandalingą frazę – jau nekalbant apie religinguosius viduramžius: Bažnyčią išvadino parsidavėlių viešnamiu, o popiežių Leoną X – antikristu.
Naują judėjimą sustabdyti buvo jau per vėlu ir nebeįmanoma, tad tuometinis popiežius Leonas X ėmėsi kitų veiksmų.
Jis nusprendė M.Lutherį atskirti nuo Bažnyčios – 1520 m. jį ekskomunikavo.
Tačiau tai nesužlugdė reformatoriaus. Negana to, jis sugebėjo dar labiau paaštrinti situaciją, kai mieste pasirodžiusiam kaizeriui paklusniai nenusilenkė, kaip buvo įprasta jį sveikinant.
„Aš stoviu čia, negaliu kitaip“, – leptelėjo M.Lutheris.
Kaizerį labai įsiutino toks vyro poelgis ir jis paskelbė M.Lutherį ištremtuoju.
Tai reiškė, kad kiekvienas gali jį nužudyti ir likti nenubaustas. Reformatoriaus priešams nepadėjo ir tai.
Neatsirado žmogaus, kuris išdrįstų pakelti ranką prieš M.Lutherį.
O Saksonijos žemės kurfiurstas pasirūpino, kad reformatorius saugiai būtų paslėptas Vartburgo pilyje.
M.Lutheris pasinaudojo šiuo laiku – sėdo versti Naujojo Testamento į vokiečių kalbą.
Sudomino būsimąją žmoną
Greitai plintantį Bažnyčią kritikuojantį judėjimą paskatino ir naujas išradimas – Johanno Gutenbergo spauda.
95 tezės prasiskverbė ir už nepajudinamų vienuolynų sienų. Taip jos pateko į jaunos vienuolės Katharinos von Boros, būsimosios M.Lutherio žmonos, rankas.
Tikinčioji naujomis idėjomis liko sužavėta.
Ir ne tik ji. Dar 11 jos vienuolyno seserų žavėjosi drąsiomis tezėmis, kurios paskatino moterų pabėgimą iš vienuolyno.
Feministu dabartiniai mokslininkai M.Lutherio nevadina, tačiau jie sutartinai laikosi nuomonės, kad jis prisidėjo prie emancipacijos stiprinimo.
Jis reikalavo mokslų mergaitėms, tačiau užtruko beveik 500 metų, kol moterys galėjo užimti aukščiausias pozicijas evangelikų bažnyčioje.
Vis dėlto jo žmona K.von Bora buvo lygiavertė diskusijų partnerė, buvo jo užtarėja ir patarėja, kartu laikė visus namų kampus ir rūpinosi šešiais jų vaikais.
M.Lutheris tvirtino, kad popiežiaus postas nereikalingas. Jis buvo įsitikinęs, kad Šventoji Dvasia, kaip ir teigė Biblija, yra ten, kur renkasi žmonės ir meldžiasi. Kiekvienas tikintis Dievą pasiekia jį savo maldomis. Dėl to išpažintys nereikalingos.
Protestantui trukdė ir stiprus Jėzaus motinos Marijos kultas. Kaip ir išpuoštos, skulptūromis bei paveikslais perpildytos bažnyčios.
Jis teigė, kad visa tai atitraukia žmogaus dėmesį ir neleidžia koncentruotis į tai, dėl ko jis atėjo į bažnyčią, – į maldą.
Reformatorius ir jo sekėjai taip pat abejojo, ar tikrai per Paskutinę vakarienę duona tapo Kristaus kūnu, o vynas – krauju.
Taip pat prieštaravo celibatui. M.Lutheris Biblijoje nerado nė vieno argumento, teigiančio, kad Dievo tarnai negali kurti šeimos. O jei Jėzus buvo nevedęs, tai nebuvo ženklas būsimiesiems kunigams.
Katalikų kunigas su šeima
Šie M.Lutherio teiginiai krikščionis ne tik padalijo į dvi grupes – katalikus ir evangelikus liuteronus, bet ir išprovokavo protestantizmo bangą visame pasaulyje. Pradėjo kurtis anglikonų, baptistų, metodistų bažnyčios.
Šiandien visame pasaulyje gyvena 2,3 milijardo krikščionių.
Iš jų – 1,2 milijardo katalikų. Trečdalis jų gyvena Europoje. Vokietijoje, kur ir prasidėjo reformacija, evangelikų liuteronų yra 21 milijonas, šiek tiek daugiau – 23 milijonai – yra katalikų.
Vienas jų – 60 metų vokietis Hansas Janssenas, evangelikų pastoriaus atsakomybę iškeitęs į kunigo sutaną. Katalikų bažnyčia šį jo žingsnį palaimino.
Taip jis tapo vienu iš kunigų, sukūrusiu ir turinčiu šeimą. Tokių Dievo tarnų visame pasaulyje yra apie 300.
H.Janssenas „Lietuvos ryto“ žurnalistę pasitiko savo naujuose namuose Hamburge.
„Tik praėjusį sekmadienį susikabinau paveikslus“, – pasakojo kunigas ir nužvelgė kambarį, pilną knygų.
Prie šių namų jis dar pratinasi. Juose jis – vos mėnuo. Penkerius metus kunigas tarnavo katalikiškoje nedidelio Šiaurės Vokietijos miesto Bad Oldeslojės parapijoje.
Keturi jo vaikai – jau suaugę ir palikę tėvų lizdą. Naujus namus kunigas jaukinasi kartu su žmona.
Ji – svarbiausia jo užtarėja. Be jos palaikymo dvasininkas nebūtų išdrįsęs padaryti vieno svarbiausių savo gyvenimo sprendimų – tapti katalikų kunigu.
Visiškai naujo kelio H.Janssenui praminti nereikėjo, nors žiniasklaidos susidomėjimas dvasininko sprendimu vis dar didelis net ir praėjus 5 metams.
Kur kas sunkiau buvo pirmajam kunigui, tokį sprendimą priėmusiam beveik prieš 70 metų. Tai buvo pirmas toks atvejis, dėl kurio krikščioniškasis pasaulis, sulaikęs kvėpavimą, laukė popiežiaus sprendimo.
Pirmas, išdrįsęs belstis į Katalikų bažnyčios duris, buvo taip pat vokietis Rudolfas Goethe. Ir popiežius Pijus VII jo sprendimą palaimino. Taip vokietis tapo pirmuoju kunigu, kuris, be savo dvasininkų pareigų, kartu buvo ir sutuoktinis. Tai buvo 1950 m.
Abejonės evangelikų bažnyčia
Kone po 70 metų, 2008-aisiais, Šiaurės Vokietijoje evangelikų kunigas H.Janssenas taip pat ėmė vis labiau abejoti, ar Evangelikų liuteronų bažnyčioje jis jaučiasi kaip namie.
Kaip tik į rankas jam pateko interviu su Bažnyčios istorijos profesoriumi, kuris taip pat dėl katalikybės paliko Evangelikų bažnyčią.
H.Janssenas parašė jam laišką, norėdamas pasidomėti, kokius sunkumus dėl tokio sprendimo tenka įveikti ir kokius kelius nueiti. Atsakymas jo neišgąsdino.
Savo mintimis tuometis evangelikų pastorius pasidalijo su savo žmona.
„Pirmoji jos reakcija nebuvo džiugi. Normalu, aš greičiausiai irgi būčiau taip reagavęs“, – šypsojosi pašnekovas, prisiminęs pokalbį su antrąja puse.
Bet abu sutuoktiniai evangelikų bažnyčioje ir anksčiau pasigesdavo to, ką turi katalikai. Vienas jų – sakramentai.
„Nuo vaikystės mano aplinkoje buvo mažai susidūrimų su Katalikų bažnyčia. Gimiau evangelikų šeimoje, evangelikų krašte.
Katalikų bažnyčia buvo tik už keliasdešimties kilometrų. Visuomet klausdavau, ką reiškia būti kataliku. Juk apie tai žinojau tik iš teorijos, bet ne iš praktikos“, – pasakojo dvasininkas.
Sulaukęs žmonos palaikymo vyras parašė laišką Hamburgo arkivyskupui ir pasidalijo savo mintimis.
Po dviejų savaičių gavo atsakymą ir buvo pakviestas pokalbio. Su arkivyskupu sutarė, kad vienus metus jis važinėsis į Hamburgą kalbėtis su dvasininku, atsakingu už kunigų rengimą.
Jeigu po šio laikotarpio noras tapti kataliku sustiprės, prasidės tikrasis pasirengimas naujam gyvenimo etapui.
H.Janssenas prisiminė: „Arkivyskupas tuo metu sakė: šiuo atveju neverta organizuoti teologinio disputo, kur kas svarbiau yra klausti, kokie Dievo norai.“ Šie žodžiai būsimojo katalikų kunigo apsisprendimą tik sustiprino.
Priėmė naujus dalykus
Po galutinio sprendimo H.Jansseno laukė kitas nelengvas žingsnis – visiems pranešti žinią.
„Vaikams tai buvo labai netikėta naujiena, – prisiminė keturių vaikų tėvas. – Ypač nelengva buvo jaunėliams. Mano apsisprendimas jiems reiškė aplinkos pakeitimą. Pradžia buvo tikrai nelengva. Bet jie tai atlaikė.“
Tačiau vieno jie nesutiko padaryti – atsiversti į katalikybę. Dar ir šiandien dvasininkas prisimena, kaip nelengva buvo pranešti apie sprendimą ir bendrakeleiviams iš evangelikų bažnyčios.
„Man buvo sunku pranešti, o jiems – priimti šią naujieną, – sakė vyras. – Tačiau vėliau, visiems susigyvenus su šia žinia, gerai mane pažįstantys prisipažino – katalikybė man tinka. Tik niekada nebūtų įtarę, kad išdrįsiu padaryti tai – pakeisti bažnyčias.“
Nuo pat pradžių H.Janssenui buvo aišku: jei jis renkasi katalikybę, turės mokytis. Tokiems atvejams Katalikų bažnyčia jau yra pasirengusi.
Vatikanas yra parengęs sąrašą dalykų, kuriuos turi mokytis evangelikų pastorius, atsisakantis savo konfesijos.
Trejiems metams jis apsigyveno kunigų seminarijoje Frankfurte. Tiek laiko jo šeimai ir žmonai teko atlaikyti 500 kilometrų ilgio ilgesį.
Kiekvieną savaitgalį sugrįžti į namus buvo neįmanoma. Nors nebuvo lengva, dvasininkas apie šį gyvenimo tarpsnį kalbėjo su dėkingumu: „Tai buvo tikra dovana. Studijuoti, jau turint patirties bagažą, – neįkainojamas dvasinis turtas.“
Evangelikų bažnyčią paliko ir kunigo žmona.
„Be jos aš tikrai nebūčiau ėjęs šiuo keliu. Jei atsiversti – tai tik kartu. Labai džiaugiuosi, kad ji nusprendė mane palaikyti. Smagu stebėti šią mūsų kelionę
Iš pradžių aš veržiausi į priekį, o ji nedrąsiai žengė pirmuosius žingsnius.
O dabar matau, kaip ji nuo manęs neatsilieka, o kartais ir lenkia“, – apie naująjį gyvenimo etapą kalbėjo pašnekovas.
H.Janssenas oficialiai į katalikų kunigus buvo įšventintas 2012 metais. Nuo pirmos minties apie katalikybę praėjo beveik 10 metų, bet vyrui Katalikų bažnyčioje dar ne visi ritualai artimi.
„Nors katalikybėje aš žaviuosi įvairove, tai nereiškia, kad viskas man tinka. Man labai ilgai užtruko priprasti prie svarbaus Marijos vaidmens“, – prisipažino dvasininkas.
Rožinio kalbėjimas jam taip pat buvo naujiena.
„Man priimtinas meditacinis tempas. Tačiau nesuprantu, kodėl kalbėti rožinį reikia greitėjančiu tempu“, – atviravo kunigas.
Viena būtina sąlyga, galiojanti kiekvienam katalikų kunigui, vokiečiui negalioja, tai – celibatas.
Kadangi Katalikų bažnyčia nepalaiko skyrybų, to nereikalauta ir iš buvusio evangeliko. Kaip jis vertina šį įsipareigojimą?
„Celibatas yra didelis turtas, – sakė naujasis katalikų kunigas. – Žinau, kad šiandien šalia savo kunigo pareigų net nespėčiau atlikti vyro ir tėvo vaidmens. Visa laimė, kad vaikai jau dideli.“
Dabar visa H.Jansseno šeima susirinks prieš Kūčių stalo. Tačiau net jei dabar šeimos galva – katalikų kunigas, vienas dalykas per visus 30 Dievo tarnystės metų nesikeitė – tėvas ir vyras prie šventinio vaišių stalo prisės tik tarp pamaldų.
