Praėjusį sekmadienį Ch.Mansonas mirė eidamas 84-uosius metus. Per visą gyvenimą jis labiausiai gąsdino gebėjimu sukurti savo asmenybės kultą ir paversti jaunus žmones žudikais.
Šis įvaizdis, sustiprintas keisto jo elgesio ir pamišėliško žvilgsnio, gąsdino amerikiečius net jam atsidūrus už grotų.
„Ch.Mansoną galima pavadinti pačiu žymiausiu žudiku. Jis toks pat įsimintinas, kaip ir jo nusikaltimai – jo balsas, išvaizda, manieros“, – teigė Bostono Šiaurės Rytų universiteto kriminologijos profesorius Jamesas Alanas Foxas.
Net šiais laikais, kai masinės šaudynės Amerikoje rengiamos kone kas antrą dieną ir aukų kur kas daugiau, paskutinius 46 metus kalėjime praleidęs nusikaltėlis toliau laikomas vienu didžiausių blogio įsikūnijimų.
Bet Ch.Mansono istorija svarbi ir dėl kitų priežasčių. Nusikaltėlis septintajame dešimtmetyje sukūrė apokaliptinį kultą, vėliau pavadintą „Mansono šeima“, kuriame vešėjo idėjos, pavojingai sklandančios ir dabartinėje Amerikoje.
„Jis buvo įžvalgus, sugebėjo pasinaudoti tuo metu visuomenėje vyravusiais jausmais – noru viską daryti kitaip, atmesti senąjį elitą. Jis kalbėjo žmonėms, kad populiarioji žiniasklaida ir policija sėdi valdžios kišenėje, o naujoji karta turi kovoti prieš sistemą, – rašė „The Guardian“ apžvalgininkė Hadley Freeman. – Kai žmonės ieško gelbėtojų, dažniausiai susižavi apsimetėliais mesijais.“
Ruošėsi rasių karui?
Nusikaltėlis sėdo į kalėjimą už Los Andžele jo sekėjų įvykdytą nėščios aktorės Sharon Tate ir dar šešių žmonių nužudymą.
Teisme jis tikino, kad taip ruošėsi rasių karui, apie kurį mįslingomis žinutėmis dainoje „Helter Skelter“ esą įspėjo grupė „The Beatles“.
Amerikiečius šokiravo šių per du rugpjūčio vakarus įvykdytų žmogžudysčių žiaurumas.
Įsibrovėliai aukų krauju ant sienų ir šaldytuvo užrašė „kiaulės“ ir „Healter Skelter“ – su klaida.
Jie mėgino sukurti įvaizdį, jog šiuos žmones nužudė juodaodžiai, kad būtų galima pradėti rasinį karą ir įgyvendinti savo viziją.
Režisieriaus Romano Polanskio žmona Sh.Tate buvo aštuntą mėnesį nėščia ir prieš mirtį maldavo žudikų palikti jos negimusį sūnų.
Bet 26-erių gražuolės kulto nariai nepasigailėjo. Ji buvo subadyta ir pakabinta ant lubų sijos savo svetainėje.
Tarp žudikų tą lemtingą vakarą Ch.Mansono nebuvo. Nusikaltimus įvykdė jo „šeimos“ nariai.
Užbūrė moteris ir muzikantus
Pirmąkart už plėšimą Ch.Mansonas buvo suimtas, kai buvo vos 13 metų, bet iki 32-ojo gimtadienio spėjo daugiau nei pusę gyvenimo praleisti įvairiuose kalėjimuose ir pataisos namuose.
Beje, vienuose jų, Vašingtono valstijoje, jį gitara groti išmokė lietuvių imigrantų sūnus, vienas pavojingiausių Amerikos gangsterių Alvinas Karpis.
Antrą kartą iš kalėjimo išėjęs ir San Fransiske apsigyvenęs Ch.Mansonas greitai pritapo prie čia besikuriančio hipių judėjimo.
„Jei tuo metu gyvenai Kalifornijoje ir nebuvai už įstatymo ribų, tam tikruose sluoksniuose buvai laikomas visuomenės problema“, – apie subkultūrą pasakojo istorikė Karina Longworth.
Jis greitai į savo namus priėmė daugybę jaunų moterų, šėrė haliucinogeniniais narkotikais ir idėjomis apie artėjančią naują pasaulio tvarką.
Ch.Mansonas ne tik rengė orgijas, bet ir ėmė kurti mitologiją, paremtą krikščionybės, scientologijos, populiarių dainų žodžių ir mokslinės fantastikos kokteiliu, pradėjo ją diegti savo sekėjams.
Jis susibičiuliavo su žymiais muzikantais. „The Beach Boys“ narys Dennis Wilsonas pasakojo savo draugams: „Charlie tikrai kosminis žmogus. Jis klausosi „The Beatles“ muzikos ir gauna žinutes, ką daryti toliau.“
Lemtingas prodiuserio „ne“
Deja, nors pavyko susirasti nemažai draugų Holivude, jo puoselėjamos viltys dėl muzikanto karjeros žlugo.
Svarstoma, jog apmaudas dėl to, kad jo nepanoro išklausyti muzikos prodiuseris Terry Melcheris, galėjo lemti ir žmogžudysčių taikinius.
Prodiuseris iš pradžių susidomėjo Ch.Mansono muzika, bet vėliau kalėjime sėdinčio dainininko ėmė vengti.
Ch.Mansonas 1969-ųjų pavasarį įsibrovė į T.Melcherio namą, kurį tuo metu jau buvo išsinuomoję R.Polanskis ir Sh.Tate.
Prodiuserio jis čia nerado, o naujieji namo šeimininkai papasakojo, kad T.Melcheris persikėlė į Malibu. Antrąkart name po pusmečio jau apsilankė peiliais ir šautuvais ginkluoti Ch.Mansono „šeimos“ nariai.
Dauguma jo sekėjų buvo jaunos vidurinės klasės merginos.
Kulto įkūrėją jos šlovino lyg Jėzų Kristų ir galiausiai įrodė jam ištikimybę nužudydamos nekaltus žmones.
1969-ųjų rugpjūčio 9-osios vakarą Ch.Mansonas liepė savo grupuotės nariui Charlie Watsonui pasiimti Susan Atkins, Lindą Kasabian bei Patricią Krenwinkel ir nužudyti visus, kuriuos ras name.
Kitą vakarą prie grupelės prisidėjo Leslie Van Houten ir Steve’as Groganas. Jie įsibrovė į prekybos tinklo vadovo Leno LaBiancos namus ir nužudė verslininką bei jo žmoną Rosemary.
Teismas priminė spektaklį
Los Andželo policijai nustačius kaltuosius, jie nesiliovė kurti spektaklio ir kėlę sumaišties. Teismo procesas taip pat panašėjo į tikrą cirką. Ch.Mansonas teismo salėje šūkavo, atkišęs pieštuką šoko ant teisėjo.
Žiauriomis žmogžudystėmis kaltinamos moterys teisme stebino romia išvaizda: ilgaplaukės, spalvotomis suknelėmis pasipuošusios moterys ramiai žingsniuodavo koridoriais, vedamos policijos kartais net susikibdavo už rankų ir dainuodavo.
Prie nusikaltimų neprisidėję, bet ir po kelerių metų ištikimybės Ch.Mansonui nepraradę kulto nariai įsikurdavo ant teismo rūmų laiptų, sėdėdavo ant žemės ir kiekvienam susidomėjusiam pasakodavo, kad artėja revoliucija.
Tokie vaizdai buvo akivaizdus įrodymas tiems, kurie ilgai priešinosi septintąjį dešimtmetį JAV prasidėjusiai seksualinei revoliucijai, „meilės vasarai“ ir hipių judėjimui.
Regis, „šeimos“ nusikaltimai patvirtino tuometės vyresniosios kartos įsitikinimus, kad hipiai buvo ne kovotojai už laisvę, o nuo narkotikų ir meilės sau apsvaigę anarchistai.
„Ch.Mansonas buvo lyg dovana tiems, kurie manė, kad jei išsivaduosi iš iki galo susagstytų marškinių, pavirsi visuomenei pavojingu bepročiu“, – aiškino knygos „Septintasis dešimtmetis: vilties ir įniršio dienos“ („The Sixties: Years of Hope, Days of Rage“) autorius Toddas Gitlinas.
Sukūrė pamišėlio portretą
Ch.Mansono įvaizdis buvo toks ryškus, jog kartais pamirštama, kad jis pats nevykdė žmogžudysčių, o tiktai įkalbėjo jas vykdyti kitus.
„Jis buvo manipuliatorius ir lėlininkas. Žmonėms jis palikdavo skirtingą įspūdį, bet visa tai buvo tik vaidinimas“, – teigė knygos „Mansonas: Charleso Mansono gyvenimas ir laikai“ („Manson: The Life and Times of Charles Manson“) autorius Jeffas Guinnas.
Pasak jo, jei kulto lyderiui būtų buvę spėta įvykdyti mirties bausmę, jis šiais laikais net nebūtų prisimenamas.
Iš pradžių Ch.Mansonui buvo skirta mirties bausmė, tačiau kai 1972-aisiais Kalifornijos valstija atsisakė egzekucijų, ji buvo perkvalifikuota į įkalinimą iki gyvos galvos.
Tiesa, kalėjime kas kelerius metus vis vykdavo svarstymai dėl malonės suteikimo.
Per juos Ch.Mansonas nuolat murmėdavo nesuprantamus žodžius, teatrališkai šūkaudavo arba į kamerą žvelgdavo vartydamas akis, o tarpuakyje ryškiai buvo matoma ištatuiruota svastika.
Blogio kultą palaikė ir populiarioji kultūra – kalinys iki šiol yra knygų, operų, filmų, serialų herojus, pagal jo pavardę yra pasivadinęs ir dėl ekstravangantiško stiliaus žinomas dainininkas Marilyn Mansonas.
Beje, jis – ne vienintelis kulto narys, įkvėpęs muzikantus, – „šeimos“ narės L.Kasabian, kuri per plačiai nuskambėjusias žmogžudystes vairavo nusikaltėlių automobilį, nes vienintelė turėjo vairuotojo pažymėjimą, garbei pasivadino britų roko grupė „Kasabian“. Beje, moteris išvengė bausmės, nes liudijo prieš kitus kulto narius.
Kurdamas savo įvaizdį Ch.Mansonas nepamiršdavo paminėti savo sudėtingos vaikystės ir tikino esąs nekaltas.
Maža to, interviu jis kartodavo ir visiškai absurdiškus dalykus, kad tik sulauktų dėmesio: esą jis sukūrė Dievą, jiedu yra geriausi draugai.
Pokalbių laidų vedėjo Charlie Rose’o kartą paklaustas, ar išgyvena dėl to, kad prisidėjo prie Sh.Tate ir jos negimusio kūdikio mirties, jis gūžtelėjo pečiais: „O ką reiškia išgyventi?“
Be to, iki pat gyvenimo pabaigos Ch.Mansonas tikino esąs nemirtingas.
Dėl to išsiskyrė ir su paskutine sužadėtine – 53 metais jaunesne Afton Elaine Burton, kuri neslėpė su kaliniu bendraujanti, kad po mirties galėtų eksponuoti jo kūną stikliniame karste.
Pusšimtis metų kalėjime praėjo trankiai
Paskutinius 46 savo gyvenimo metus Ch.Mansonas (nuotr.) kalėjime triskart per dieną buvo maitinamas, jam skirta sveikatos priežiūra ir nuolatinė kameros apsauga. Skaičiuojama, kad tai Amerikos mokesčių mokėtojams per visą laiką atsiėjo daugiau nei 1,7 mln. JAV dolerių (1,4 mln. eurų).
Per šiuos metus žymusis kalinys laiko veltui neleido: daugiau nei 100 kartų mėgino užpulti prižiūrėtojus ir kitus kalinius, padegė savo čiužinį, bandė užtvindyti pataisos namus. 1982 metais prižiūrėtojai aptiko katalogą, iš kurio Ch.Mansonas mėgino užsisakyti nailoninės virvės ir karšto oro balionų, kad galėtų pabėgti.
Nusikaltėliui už grotų pavyko gauti įvairių ginklų, pjūklų geležčių, mobiliųjų telefonų, iš kurių skambino ir siuntė žinutes žmonėms į Floridą, Naująjį Džersį ir Kaliforniją. Jo kameroje kelis kartus aptikta ir narkotikų, kuriais jis prekiavo.
1984-aisiais nusikaltėlis atsidūrė kalėjimo ligoninėje, nes kitas kalinys Janas Holmstromas apipylė jį skiedikliu ir padegė. Ch.Mansonui smarkiai apdegė penktadalis kūno. J.Holmstromas teisinosi, kad nuteistasis trukdė jam skanduoti krišnaitų šūkius ir jam grasino.
