S.Giesselbach nebuvo nė trisdešimties metų, kai ji tapo amžiaus aferos maisto produktų rinkoje dalimi.
Viena seniausiai įsteigtų Hamburgo įmonių, medumi prekiaujanti firma „Alfred L.Wolff“ Amerikos rinkai tiekdavo medų iš Kinijos, tačiau, pasitelkdama trečiąsias šalis, padirbdavo etiketes su produkto kilmės nuoroda.
Būtent ji tuo metu vadovavo Čikagoje įsikūrusiam Vokietijos bendrovės filialui, kuriam teismas skyrė 80 milijonų JAV dolerių (67,85 mln. eurų) baudą.
Dėl sukčiavimo S.Giesselbach buvo nuteista beveik 5 metų laisvės atėmimo bausme. O jos darbdaviai išlipo iš balos sausi ir, kaip pasakoja moteris, iki šiol jos net neatsiprašė.
Moteris nuo pat pradžios neslėpė šios istorijos nuo kitų, o savo prisiminimais dalijasi šiemet pasirodžiusioje knygoje „Mano nepadažyti metai“ („Meine abgeschminkten Jahre“).
Sėkmingos karjeros pabaiga
39 metų S.Giesselbach tvirtu žingsniu ir su plačia šypsena veide įžengė į susitikimo vietą su „Lietuvos ryto“ žurnaliste.
Ilgi šviesūs moters plaukai krito ant pečių. Vienoje jos rankoje – dailus popierinis krepšys. Vėliau paaiškės, kad tai – vadinamasis jos kalėjimo krepšys.
Jame sukrauti daiktai, primenantys per penkerius bausmės atlikimo metus sutiktus žmones ir už grotų gautas dovanas.
Savo patirties ji nelinkėtų niekam. Bet spindinčiose šios moters akyse dabar – nė lašo nusivylimo ir liūdesio.
„Dabar man jau viskas gerai. Keista, atrodo, kad tos gyvenimo atkarpos niekada net ir nebuvo.
Vis dėlto šis laikotarpis man parodė, kokią nuostabią šeimą turiu, kokie nuostabūs yra mano draugai Vokietijoje ir Amerikoje“, – tvirtino moteris.
Tačiau pripažįsta, kad taip jautėsi ne visą laiką.
Nuo svaiginančios S.Giesselbach karjeros pradžios iki dienos, kai viskas apvirto aukštyn kojomis, praėjo 18 mėnesių.
Jaunai vokietei, kuri iki tol neturėjo bėdų su teisėsauga ir jau 7 metus dirbo Hamburgo įmonėje „Alfred L.Wolff“, darbdaviai pasiūlė rūpintis medaus importo reikalais JAV filiale.
S.Giesselbach šios galimybės negalėjo atsisakyti. Rodos, naujas gyvenimo etapas turėjo padovanoti tik daug žadančią ateitį.
Ji atskrido dirbti į Čikagą. Ten apsigyvenusi mėgavosi vaizdu į Mičigano ežerą iš 47-ajame aukšte įsikūrusių naujųjų savo namų.
Iki įvykio, kuris pakeitė gyvenimą, Steffanie pusantrų metų ėjo pareigas, kurios jai iš pradžių atrodė kaip milžiniška karjeros perspektyva. Ji susidraugavo su naujaisiais kaimynais, keliavo ir džiaugėsi savo sėkme.
Vietoj lėktuvo – areštinė
Amerika – daugiausia medaus suvartojanti valstybė. Juo gamyboje dažnai saldinami maisto produktai.
2016-aisiais šioje šalyje suvartota 234,9 tūkst. tonų medaus.
Jeigu apskaičiuotume, kiek medaus tenka vienam JAV gyventojui, sužinotume, kad vidutiniškai per metus amerikietis įvairiomis formomis suvartoja apie 730 gramų medaus.
Ilgą laiką dideliais kiekiais pigus medus buvo siunčiamas iš Kinijos. Bet 2001 metais lobistai pasirūpino, kad kiniškas produktas į šalį patektų tik sumokėjus ypač didelius muito mokesčius – daugiau nei 200 procentų.
S.Giesselbach darbdaviai rado išeitį. Kinų medų jie pirmiausia siųsdavo į trečiąją šalį, o iš ten su naujais dokumentais ir naujomis etiketėmis, be jokių ženklų, kad gaminys iš Kinijos, plukdė į Jungtines Valstijas.
Moteris pasakoja, kad vos perpratusi šią schemą nutarė pasikalbėti su kaip tik tuo metu į Čikagą atvykusiu pagrindiniu vadovu.
Tačiau, savo nuostabai, S.Giesselbach išgirdo tik labai aptakų pažadą, kad gal pavyks ką nors pakeisti.
„Tik dabar suprantu, kad jie to netgi neketino daryti, nieko nesiruošė keisti. O aš toliau dirbau, pasirašinėjau dokumentus savo vardu. Guodžiausi, kad taip daro visi“, – pasakojo moteris.
Vis dėlto tokia situacija ją tenkino neilgai.
Po pusantrų metų hamburgietė nusprendė palikti darbą, šalį ir grįžti į Vokietiją.
Sulaukė, kol bus surasta pamaina, ir 2008 metų gegužės 23 dieną išskubėjo į oro uostą. Bet lėktuvas pakilo be jos – vokietę prie registracijos vartų pasitiko JAV pareigūnai.
Baisiausia buvo nežinomybė
„Per vieną akimirką viskas pasikeitė. Ką tik džiaugiausi vėl galėsianti pamatyti saviškius, o jau kitą minutę, pati vis dar nesuvokdama, kas vyksta, turėjau atiduoti visus daiktus ir savo drabužius iškeisti į kalėjimo aprangą“, – prisiminė S.Giesselbach.
Pirmiausia jos laukė vienas mėnuo areštinėje. Po to moteris buvo paleista, kol teisėsauga vykdė tyrimą, o ji laukė nutarimo, kokią bausmę teismas skirs. Svarstymas užtruko daugiau nei puspenktų metų. Moteriai buvo paskirtas namų areštas, ji turėjo nešioti apykoję.
„Kai manęs klausia, kas buvo baisiausia, visada vienareikšmiškai atsakau: ne kalėjimas, o nežinomybė, – per pokalbį prisipažino vokietė. – Nežinai, kas bus, kiek ilgai dar reikės laukti nuosprendžio – juk tu esi svetimoje šalyje.
Tai kur kas baisiau nei vėliau gauta žinia, jog atsidursiu už grotų. Juk žinojau, kad atlikus bausmę manęs laukia tikri namai.“
Išleista iš areštinės tiesiog laukti nuosprendžio ir sėdėti namie ji negalėjo. Todėl susirado padavėjos darbą vokiškame bare, savanoriavo vienoje nevyriausybinėje organizacijoje.
Beveik per 5 metus amerikiečiams pavyko išsiaiškinti, kad S.Giesselbach ir jos kolega vokietis, kuriam taip pat buvo paskirtas namų areštas, nėra tie asmenys, kurie susikrovė turtus.
Nors vokiečiai buvo ne vieninteliai, kurie kitais keliais siuntė medų iš Kinijos, nubaustos buvo ir dar kelios amerikiečių firmos. Bet Hamburgo įmonė, anot amerikiečių, iš to susikrovė didžiausius turtus.
Vis dėlto vienintelė S.Giesselbach praleido vienus metus ir vieną dieną už grotų. Kolega kalėjimo išvengė, nes sumokėjo didžiulę išpirką.
O vadovai liko Hamburge. Jų pavardės ir šiandien yra Interpolo ieškomiausių žmonių sąraše, tačiau Vokietija savo piliečių kitoms šalims neišduoda.
S.Giesselbach tėvai prašė Vokietijos įmonės „Alfred L.Wolff“ padėti išteisinti jų dukterį, tačiau jauna darbuotoja buvo palikta kapstytis iš situacijos pati.
Susitaikė su situacija
„Pirmieji metai buvo sunkiausi. Buvau kamuojama nuolatinio beprotiško nerimo, tačiau sugebėjau neprarasti vilties.
Tikėjau, kad vieną dieną turi būti tikrai geriau“, – apie nelengvas stiprybės paieškas pasakojo S.Giesselbach.
Labai daug padėjo amerikiečiai draugai. Jie jai nuolatos kartojo, kad šioje situacijoje reikia ieškoti teigiamų dalykų.
Kalėjime ji stengėsi apsiprasti su situacija, kad išsaugotų sveiką psichiką.
„Pagavau save galvojant, kad kalėjime jau jaučiuosi kaip namie. Bet visai to nenoriu“, – šypsodamasi prisipažino pašnekovė. Jai tai padėjo atlaikyti 366 dienas nelaisvėje.
Pašnekovė tuo metu buvo viena iš 750 kalinių: „Gyvenome tirščiau nei Honkonge. Vis tiek man dar pasisekė. Kalėjimas statytas 2006 metais, dar palyginti švarus ir su vėdinimo sistema. O juk galėjo būti ir blogiau.
JAV yra ir kur kas prastesnės būklės kalėjimų, statytų XX amžiaus pradžioje.“
Vis dėlto sunkiausia jai buvę surasti žmogų, su kuriuo būtų galima bendrauti kaip lygus su lygiu. Daugelis kalinčių moterų, pasak jos, niekada neturėjo normalaus gyvenimo, šeimos, socialinių įgūdžių, jas kankino narkotikų priklausomybė.
„Galėjau prisitaikyti ir bendrauti su visomis. Tačiau kartais norėdavosi tiesiog staugti, nes ilgėdavausi rimtesnių pokalbių, įdomių temų“, – prisipažino S.Giesselbach.
Vėliau ji susipažino su kita vokiete ir su ja užpildė pokalbių tuštumą. Joms draugiją palaikė dar kelios kalinės – su kai kuriomis iš jų iki šiol bendrauja.
Moteris neslepia pasibaisėjusi JAV teisine sistema. Anot jos, baltaodžiams ir turintiems pinigų gali pavykti išvengti bausmės.
„Man irgi pasisekė. Lyginant su ten kalėjusiomis juodaodėmis ir moterimis iš Lotynų Amerikos, su manimi buvo elgiamasi tikrai kitaip“, – apie rasizmą prabilo pašnekovė.
Kad dienos neprailgtų, ji vis ieškojo veiklos. Dirbo virtuvėje, dresavo šunis, sportavo, naudojosi kiekviena galimybe išeiti pasivaikščioti, skaitė ir pradėjo rašyti knygą.
Naujas gyvenimo etapas
Amerikietiškoji svajonė S.Giesselbach subliūško karčiu ir netikėtu būdu. Kol jos draugai kūrė šeimas, svajojo, moteris gyveno kita svajone – greičiau sugrįžti namo.
Lėktuve, skrendančiame į Vokietiją, pašnekovė galiausiai atsidūrė būdama 35-erių. Tai buvo prieš ketverius metus.
Ji vilkėjo kalėjimo laisvalaikio drabužius: pilkus marškinėlius ir pilkas sportines kelnes. Su savimi turėjo tik nedidelį tinklinį skalbinių krepšį, vienos kalinės išsiuvinėtą gėlėmis.
Jame tilpo pasas su įrašu, draudžiančiu įvažiuoti į JAV, kalinių pagamintos dovanos: nuotraukų rėmelis, minkštas žaislas, juosta plaukams susirišti ir kalėjimo pažymėjimas su jos numeriu.
Jį moteris moka atmintinai – 26604-424.
„Po šio gyvenimo etapo tapau kur kas stipresnė. Žinau – galiu daug ištverti ir išlikti rami. Išmokau nesureikšminti smulkmenų“, – vardijo S.Giesselbach.
Amerikai moteris vis dar skolinga 17 mln. dolerių (14,4 mln. eurų) – tiek jai priteisė teismas – kurių niekada net neturėjo.
„Visi mano, kad nekenčiu JAV. Tai – netiesa. Taip, aš šlykščiuosi šalies teisine sistema, valdžia, bet niekada to negalėčiau pasakyti apie žmones.
Net menkai mane pažįstantys kaimynai labai daug rizikavo ir padėjo“, – gerų žodžių draugams negailėjo vokietė. Su jais ji dažnai susitinka vis kitoje šalyje.
Vėl dirbti S.Giesselbach pradėjo po pusmečio atostogų. Pirmasis darbo pokalbis buvo sėkmingas. Savo praeities nuo būsimų darbdavių ji neslėpė.
„O kodėl turėčiau? Juk nieko nevogiau. Kaip tik sulaukiu reakcijos: o juk ir man taip galėjo nutikti“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo pardavimo specialistė.
Pasirodžius knygai moteris gavo pasiūlymą vėl dirbti medaus importo versle.
Buvęs konkurentas susirado ją, o S.Giesselbach sutiko grįžti į gerai išmanomą sritį.
Skaitytojų atsiliepimai apie knygą moteriai tiktai patvirtino, kad ji gerai pasielgė, nusprendusi apie savo sunkią praeitį prabilti viešai.
Dabar jos svajonių sąraše yra knyga JAV skaitytojų rinkai ir filmas. Gali būti, kad kada nors tai virs tikrove.
Kaip vyko vadinamasis medaus plovimas?
Hamburgo įmonė „Alfred L.Wolff“ buvo įkurta 1901 metais. Nuo pat darbo pradžios ji rūpinosi maisto produktų eksportu ir importu. Viena svarbiausių prekių buvo kiniškas medus, jis buvo importuojamas į JAV.
Ilgainiui vietinei amerikiečių produkcijai tapo sunku konkuruoti su kiniškąja – iš Rytų plukdomas pramoninis medus buvo daug pigesnis ir todėl paklausesnis. Todėl JAV lobistai išsireikalavo didesnių muito mokesčių produkcijai iš Kinijos.
Tai buvo itin neparanku įmonei „Alfred L.Wolff“. Vokietijos bendrovės JAV filialas Čikagoje sumanė, kaip neteisėtai apeiti sistemą: pramoninio medaus statines bendrovė siųsdavo į kitas šalis – Pietų Korėją, Mongoliją, Tailandą, Malaiziją, Rusiją, Filipinus.
Ten medus būdavo perpilamas į talpyklas su šių šalių etiketėmis ir tam tikru būdu perfiltruojamas, kad būtų panaikinti jo kilmės pėdsakai. Toks medus buvo siunčiamas į JAV. Nuslėpus, kad produktas iš tiesų kiniškas, buvo išvengta trigubo jo kainos padidėjimo.
2008 metais įmonė pateko į JAV teisėsaugos akiratį – amerikiečiams kilo įtarimų dėl išaugusio importo iš valstybių, kurios niekada anksčiau nedominavo medaus rinkoje. „Alfred L.Wolff“ buvo apkaltinta didžiausio masto sukčiavimu maisto produktų srityje JAV istorijoje. Žala JAV biudžetai – 80 milijonų dolerių nesumokėtų muito mokesčių.
