Bet, kaip dažnai nutinka, vardas gyveno savo gyvenimą, o žmogus – savo. Naujovių šalininkas, Josifas Stalino numylėtinis gyvenimo dienas baigė psichiatrinėje ligoninėje, rašo eg,ru.
Duokime šaliai anglies!
Andrejus Stachanovas gimė Oriolo žemė, Lugovajos kaime, pačioje 1906-ųjų pradžioje. Būsimojo socialistinio darbo didvyrio šeima vos sudūrė galą su galu ir Andreika – toks tikrasis Stachanovo vardas – nuo pat mažų dienų turėjo plušėti turtingesnių valstiečių ūkiuose.
Mokyklą berniukas lankė tik žiemą ir tai tik trejus metus. Vėliau šachtininkas prisiminė, kad nuolatinė jo svajonė buvo sočiai pavalgyti ir išsimiegoti, todėl, kai tik jam sukako 20 metų, jaunuolis išvyko uždarbiauti į Donbasą. Tais laikais sklido kalbos esą šachtininkai padoriai uždirba ir gali sau leisti gerai maitintis.
A.Stachanovas pasirinko Irmino miestelį Luhansko srityje, kur dirbo daugybė jo kraštiečių. Jis įsidarbino Irmino centrinėje šachtoje – kažkada taip pavadintoje savininko dukters Irmos vardu.
Iš pradžių neišsilavinęs, tačiau augalotas ir stiprus vaikinas dirbo „stabdytoju“. Jo pareigos – stabdyti bėgiais judančias, anglies prikrautas arklių traukiamas vagonetes. Vėliau jis pats varydavo arklius, o galiausiai jam patikėtas kirtiklis.
Su kirtikliu ir lozungais
Sakoma, kad „Irmino centrinė“ buvo viena labiausiai technologiškai atsilikusių šachtų. Čia nebuvo elektros, todėl darbininkai nedirbo pneumatiniais kūjais, kaip, pavyzdžiui Horlivkoje, o kirtikliais.
Žinoma, plušant tokiomis sąlygomis našumas, kaip ir atlyginimas, nebuvo didelis, bet netrukus šachta rekonstruota ir A.Stachanovas gavo pneumatinį kūjį.
Šachtos modernizaciją reikėjo kažkaip pateisinti, todėl vietos komunistų partijos atstovas iš darbuotojų ėmė reikalauti darbo našumo didinimo pasiūlymų. Tačiau darbininkai partiečio vengė.
Tuometinė anglies norma per pamainą buvo 7 tonos. Viename šachtos „koridoriuje“ dirbo po kelis žmones.
Iš pradžių iškirsdavo anglį, vėliau draugiškai rąstais tvirtindavo šachtos skliautus, kad neįvyktų griūtis.
Kažkas pasiūlė darbų padalinimą: geriausiam anglies kasėjui leisti nuolatos kirsti anglį, o atramas statytų du jo pagalbininkai. Nuspręsta atlikti eksperimentą.
Tiesa, reikėjo atrasti didvyrį – kirtėją rekordininką.
„Pravda“ niekuomet neklysta
Pasirinkti keli gerai dirbantys šachtininkai. Bet vienas buvo neišvaizdus, todėl netiko spaudai, antras – per senas, trečias – „politiškai neraštingas“, ketvirtas per daug piktnaudžiavo svaigalais, o penkto – „abejotina biografija“.
O A.Stachanovas puikiausiai tiko. Nutarta, kad iš valstiečių šeimos kilęs rusas „pasižymėjo vyriška, ryžtinga išvaizda“.
1935 m. rugpjūčio 30 d. 22 val. į šachtą nusileido A.Stachanovas, partijos atstovas Petrovas, du A.Stachanovo padėjėjai, rąstų tvirtintojai Gavrila Ščigolevas ir Tochonas Borisenka, ruožo viršininkas ir vietos laikraščio redaktorius.
Pamaina tęsėsi 5 valandas 45 minutes. A.Stachanovas netvirtino šachtos skliautų ir taip greit dirbo pneumatiniu kūju, kad jo padėjėjai vos spėjo iš paskos.
Per pamainą prikirsta 102 tonos anglies, nors norma tebuvo 7 tonos. Per beveik šešias valandas darbo uždirbta daugiau nei 200 rublių.
Informacija apie rekordą tučtuojau buvo paskelbta žiniasklaidoje ir pasklido po visą šalį. Laikraštyje „Pravda“ akimirksniu parengtas straipsnis, kuriame visi darbininkai kviesti lygiuotis į A.Stachanovą.
Tiesa, „Pravda“ suklydo rašydama šachtininko vardą – Andrejus virto Aleksejumi. Sklandė legenda, kad kai apie klaidą buvo pranešta J.Stalinui, šis pareiškė, kad „Pravda“ niekada neklysta.
Jau po kelių dienų A.Stachanovui išdavė naują pasą, kuriame įrašytas naujasis jo vardas. Prasidėjo visai kitas šachtininko gyvenimas.
Už rekordus apdovanojo
Iškart po pasiekto rekordo A.Stachanovui buvo suteiktas butas su telefonu su minkštais baldais. Taip pat jam parūpintas asmeninis vairuotojas, išrašyta mėnesio atlyginimo dydžio premija.
A.Stachanovo portretas atsidūrė garbės lentoje, vietos klubas įrengė du vardinius krėslus, kad spektakliuose ir pasirodymuose A. Stachanovas su žmona galėtų lankytis nemokamai.
Įdomu tai, kad 102 tonų A. Stachanovo rekordas netrukus buvo pagerintas. Jau rugsėjo 4 d. Mironas Diukanovas (taip pat dirbęs „Irmino centrinėje“) per pamainą prikirto 115 tonas.
Juk M.Diukonavas taip pat buvo vienas iš kandidatų į „didvyrius“, bet partijos komitetą nuvylė jo tvirtinimas, kad prikirsti daugiau nei 20 tonų per pamainą – neįmanoma. Ir pats savo žodžius paneigė.
Rugsėjo 19 d. Stachanovas prikirto 227 tonas, o pagrindinis jo konkurentas Nikita Izotovas, dirbęs „Kočegarkos“ šachtoje Horlivkoje, 1936 m. pradžioje pasiekė didžiausią rezultatą – 607 tonas per 6 valandas. Tiesa, antaraip nei kolega, A.Stachanovas po savo rekordų į šachtą daugiau nesileido.
Pravardė – Stakanovas
A.Stachanovas tapo nuolatiniu mitingų ir partijos susirinkimu dalyviu. Netrukus jį paskyrė mokytis į Maskvos pramonės akademiją, o vėliau paskyrė Aukščiausios tarybos deputatu. Akimirksniu beveik neraštingas šachtininkas pakilo iki vadovaujančių aukštumų. Žinoma, jam buvo skirtas kitas butas – jau prestižiniame Maskvos kvartale – ir automobilis.
Buvęs šachtininkas paniro į linksmybes. Irmino mieste jis gyveno su romų tautybės Jevdokija, pagimdžiusia jam du vaikus, o vėliau pabėgusia su vietos milicininku.
Į sostinę A.Stachanovas atvyko su kita žmona, vardu Galina. Tiesa, merginai tuo metu tebuvo 14 metų.
Dabar neretai A.Stachanovas kaltinamas pedofilija, tačiau charkovietė atrodė kur kas vyresnė, o ir jos tėvai pasistengė.
Kad jaunikis nepabėgtų, jie greit parūpino savo dukrai dokumentus, kuriuose dviem metais paankstinta jos gimimo data. Pagal tų laikų įstatymus merginos oficialiai galėjo tuoktis sulaukusios 16 metų.
Galina pasirodė ne pagal metus protinga. Padėjo Aleksejui mokytis, bandė tramdyti jo vaidingą būdą.
A.Stachanovą, dėl nuolatinių girtavimų ir šėliojimų, ilgainiui praminė Stakanovu (nuo rusiško žodžio „stakan“ – stiklinė). Sakoma, kad A. Stachanovo kaimynai nuolat skundėsi triukšmu, girtomis dainomis skambant akordeonui.
Pats A.Stachanovas nuolat vėlėsi į girtas muštynes, kartą siautėjo restorane „Metropolis“. O dar kalbėta, kad vieno oficialaus, iškilmingo renginio metu girtas A. Stachanovas užmigo ir apsišlapino.
Pats Stalinas įspėjo alkoholiką: jei jis nepakeisiąs gyvenimo būdo, teks pasikeisti garsią pavardę į ne tokią žinomą.
Taip baigiasi šlovė
Nepaisant nesibaigiančių girtuokliavimų, A.Stachanovas toliau maudėsi šlovės spinduliuose ir naudojosi savo padėtimi. Vykdyti visi jo prašymai. Už valdiškus pinigus jam atliktas buto remontas, vietoje seno skirtas naujas automobilis, atsirado pinigų asmeninei sodybai.
Bet viskas pasibaigė po Stalino mirties. 1957 m. A.Stachanovą per 48 valandas išsiuntė į nedidelį miestelį prie Donecko eiti trečiaeilių pareigų.
Kodėl šachtininko atsikratyta? Yra dvi versijos. Sakoma, kad kai į Maskvą atvyko prancūzų delegacija, ji panoro pabendrauti su žymiuoju rekordininku.
Nikita Chruščiovas atsakė, kad A.Stachanovas gyvena Donbase ir iki šiol kerta anglį. Tik išvykus prancūzams sužinojo, kad Stachanovas jau senokai šachtoje nedirba, o puikiausiai leidžia laiką Maskvoje.
Pagal kitą versiją, su A.Stachanovu kalbėdamas N.Chruščiovas kartą jam pasakė: „Kaip šachtininkas šachtininką tu mane suprasi“, į ką girtas Stachanovas atrėžė: „Koks tu, po velniais, šachtininkas?“
Ir A.Stachanovas buvo teisus. N.Chruščiovas gimė šachtininko šeimoje ir dirbo šachtoje, bet šaltkalviu. Anglies savo rankomis niekada nekirto.
A. Stachanovo šeima paskui nuvainikuotą didvyrį į Donbasą nevyko. Kurį laiką buvęs liaudies numylėtinis glaudėsi pigiame viešbutyje, o paskiau gavo bendrabutį prie šachtos. Jis pragėrė viską ką turėjo. Kartą jį rado girtą patvoryje, įvilko į kambarį, kuriame nieko, išskyrus surūdijusią lovą ir butelius, nebuvo.
Girtuokliavimas pasunkino daugelį šachtininko ligų. Jis kentė nuo sklerozės, sutriko kalba, dalinai pradingo atmintis. Kadangi medicina Dievo užmirštame kampelyje buvo nekokia, sergantį A.Stachanovą paguldė į vietos psichiatrijos ligoninę.
Vieną dieną A.Stachanovas paslydo užmynęs ant numestos obuolio žievelės, krito ir trenkėsi galva į stalo kampą. Po kelių dienų legendinis anglies kirtėjas mirė.
