Prie lango stovintis vyras žvelgia į siauras Egipto sostinės Kairo priemiesčio gatveles. Jos neasfaltuotos, namai stovi arti vienas kito, ore tvyro smėlio ir žmonių kvapas.
Vyras tylėdamas rūko. Jis nenori ir negali įvardyti savo vardo ir pavardės, nes tai pernelyg pavojinga.
Buto, kuriame slapstosi vyriškis, grindys išklotos keraminėmis plytelėmis. Jokių baldų, ant grindų – tik antklodės, ant kurių miegama. Vyro žmona verda arbatą, du nuogi vaikai žaidžia ant vėsių grindų. Lauke tvyro Sacharos karštis.
Vyriškis neslepia – trokšdamas geresnio gyvenimo prarado viską. Jo istorija – tarsi pamokoma pjesė apie Vakarų pasaulio cinizmą, valstybės toleruojamą nusikalstamumą ir nelegalų verslą.
Jis įtraukia viltį praradusius afrikiečius, neturinčius nieko, išskyrus savo kūną, kurio atskiras dalis nori paversti pinigais.
Traukia medicinos turistus
Anonimu išlikti norintis vyras iš Sudano išvyko ieškodamas geresnio gyvenimo Europoje ir tapo vienu iš 193 tūkst. Egipte registruotų pabėgėlių, plūstančių iš Eritrėjos, Somalio ir Sudano.
„Norėjau plaukti per Viduržemio jūrą, bet neturėjau pinigų“, – pasakoja vyriškis.
3 tūkstančius dolerių kainavusi kelionė per Viduržemio jūrą – nepasiekiama prabanga pabėgėliams ir žmonėms, kurie nelegaliai pluša gamyklose. Dienos uždarbis – vos 5 eurai.
Tad galima įsivaizduoti, kodėl daug pabėgėlių suviliojo galimybė už 7 tūkst. eurų parduoti vieną inkstą.
Geriausia tai padaryti Egipte, nes čia inkstai yra itin paklausūs. Egiptas didžiajai pabėgėlių daliai yra pirmoji stotelė pakeliui į Europą.
Čia atsiveria netikėtų galimybių užsidirbti, išmėginami nelegalūs pabėgėlių gabenimo keliai, su šia šalimi siejamos didžiulės svajonės.
Tiesa, po Arabų pavasario Egiptas pasikeitė. Neramumai palietė vieną svarbiausių šalies pramonės šakų – turizmą, o ekonomika ėmė šlubuoti.
Per praėjusius metus Egiptą aplankė daugiau nei trečdaliu mažiau turistų, o 2016 metų liepą – net 42 proc. mažiau, palyginti su tuo pačiu metu 2015-aisiais.
Turistus atbaidė teroras Sinajaus pusiasalyje, nestabili politinė padėtis. Egiptas valdomas kaip diktatūra, žiniasklaida kontroliuojama, tvyro baimė būti sekamam.
Šalis deda didžiules pastangas susigrąžinti ne tik saulės ir paplūdimių, bet ir medicinos paslaugų Egipte ieškančius turistus.
Antai futbolininkas Lionelis Messi visame pasaulyje reklamuoja Egipte taikomą hepatito C terapiją, modernias šalies ligonines.
Užsienio svečiai viliojami į Egiptą palankiomis plastinės chirurgijos ir intensyviosios medicinos paslaugų kainomis. Šalies įstatymai leidžia ir organų transplantaciją.
Todėl keliautojus viliojantis pasiūlymas – dvi savaitės atostogų viešbutyje, programa „viskas įskaičiuota“ ir naujas inkstas – nebekelia nuostabos.
Egipto ligoninės įrengtos pagal tarptautinius standartus, čia dirba Europoje išsimokslinę gydytojai, o organų persodinimo rinka – didžiulė.
Pavyzdžiui, Vokietijoje donoro organo laukia 12 tūkst. žmonių, o vyresni nei 70 metų pacientai neturi jokių galimybių atsidurti sąrašo viršuje. Lieka vienintelė išeitis – Egiptas.
Pinigų gauna ne visada
Ant „Focus“ žurnalisto kalbinto vyro nugaros – 30 centimetrų ilgio randas.
Operacija atlikta profesionaliai, todėl randas atrodo kaip užtrauktukas, kurį tereikia atsegti ir galima patekti į kūno vidų.
„Jie žadėjo man 7 tūkstančius JAV dolerių“, – sako jis drebančiu balsu. Jo žvilgsnis neramus, nes niekas negali žinoti, kad jis pasakoja šią istoriją. – Jie sakė, kad inkstas skirtas sudaniečiui. Parašu turėjau patvirtinti, kad esame giminės ir organą dovanoju laisva valia.“
Mat Egipte organus galima aukoti tik savanoriškai ir be finansinio atlygio. Maža to, asmuo, kuriam persodinamas organas, ir jį aukojantis žmogus privalo būti giminės.
Po raštiško patvirtinimo įsisuka karuselė: donoras greitai atsiduria ligoninėje, jam atliekama operacija.
„Atsibudau kamuojamas didžiausių skausmų. Norėjau gauti pinigus, bet niekas neatėjo. Gulėjau ligoninėje visiškai vienas. Net žmona nežinojo, kur esu, nes nepasakojau jai, ką ketinu daryti“, – tęsia pasakojimą vyriškis.
Jis vienas išėjo iš ligoninės. Vyrai, kurie pardavė jo inkstą, jo sulaukė ir sumušė. Neužgijęs randas ėmė kraujuoti. Vyriškis suprato, kad už savo inkstą niekada negaus pinigų.
Dabar jis nebegali dirbti, nes kamuoja pernelyg dideli skausmai. Vyras nebepajėgia užsidirbti pinigų, į Sudaną grįžti taip pat nebegali. Nors Egiptas jam žadėjo laisvę, čia jis tapo belaisviu.
Nelegali organų donorystė turi savo sistemą. Pasaulio sveikatos organizacija Egiptą laiko tarptautiniu mastu išsikerojusios prekybos organais sistemos centru.
Į slaptą ir nelegalią organų prekybą žiūrima pro pirštus, tačiau Egipte ji jau seniai tapo vieša paslaptimi.
Antai pernai per avariją žuvusio gydytojo automobilyje buvo aptiktas nešiojamasis šaldytuvas, prikimštas žmogaus organų. Kilo skandalas, pradėti tyrimai.
O Sinajaus pusiasalyje paslaptingai dingsta žmonės. Vėliau jų palaikai be akių, širdies, inkstų ir kepenų randami nerūpestingai užkasti smėlyje.
Prekyba vyksta atvirai
Kairo Atabos aikštės kavinėse ant plastikinių taburečių susėdę sudaniečiai prie nešvarių stalų apie organų prekybą kalbasi atvirai, be mažiausios gėdos.
Inkstų prekyba yra pelninga. Šio organo transplantacija Egipte kainuoja iki 40 tūkst. eurų. Auką, inksto donorą, rasti lengva.
„Čia visada galima išgirsti pasakojimą apie draugą, kuris pardavė savo inkstą. Vienas už 3 tūkstančius, kitas – už 10 tūkstančių dolerių“, – tikino Fatima Idriss.
Ši pabėgėlė iš Sudano atvyko į Egiptą ir įkūrė savo likimo brolių ir seserų pagalbos organizaciją „Tadamon“. Jos tikslas – padėti atvykėliams, patyrusiems traumas, sergantiems ir silpniems.
„Būtent pabėgėlių silpnumu ir naudojasi organų prekeiviai“, – aiškino F.Idriss.
Tarpininkų vaidmenį atlieka tie patys sudaniečiai, sėdintys Atabos aikštės kavinėje. Jų įgudusi akis iškart iš menkiausių detalių atpažįsta bejėgius žmones.
„Ką tik atvykę pabėgėliai neturi batų, vaikštinėja aplink kavines, nes negali nusipirkti net gėrimo, tikisi išmaldos.
Be to, jie ir patys žino, kad čia kas nors iš jų gali nupirkti inkstą“, – neslėpė F.Idriss.
Egiptas to visai nekontroliuoja, organų prekyba klesti, o policijos reidai ir suėmimai nieko nekeičia.
Daktaras Osama Abdelis Hay Getingene, Vokietijoje, anesteziologu dirbo kaip tik tuo metu, kai vyriausiasis gydytojas buvo įsivėlęs į didžiausią Vokietijoje organų transplantacijos skandalą.
Dabar anesteziologas vadovauja Egipto gydytojų profesinei organizacijai. Jo biuras įsikūręs impozantiškame senoviniame pastate Kairo centre.
Jis neneigia, kad Egipte esama gydytojų, įsivėlusių į nelegalų verslą. Bet, pasak O.A.Hay, per pastaruosius trejus metus jis pats negirdėjo nė vieno atvejo. O gydytojai, kurie nusikalto, buvo nubausti.
„Egipto įstatymus būtina keisti pagal Irano pavyzdį. Ten organų prekyba legalizuota. Jeigu toks įstatymas būtų priimtas Egipte, organų verslas kaipmat iš šešėlio persikeltų į ligonines“, – aiškina medikas.
Vieno inksto istorija
Gydytojui pritaria ir dar vienas sutiktas pabėgėlis, anonimiškai sutikęs atskleisti savo skaudžią istoriją.
„Buvau pagrobtas“, – tikina jis.
Pasak jo, Egipto ligoninių užsakymu grupuotės keliauja po Sudaną, tenykščiams žmonėms siūlydamos pinigų ir parūpinti pasus. Tereikia su jais taksi vykti į Kairą, tiesiai į ligoninę.
Šiais pažadais patikėjusį sudanietį pagrobėjai užpuolė, apsvaigino, o inkstą veikiau išplėšė nei išoperavo. Jo randas siaubingas.
Žaizdą užpuolikai šiek tiek aptvarstė, kad donoras nemirtų, ir laikė jį uždaroje patalpoje tol, kol žaizda šiek tiek užsitraukė.
„Mane išprievartavo“, – prisipažįsta vyriškis, ir jam sakant šiuos žodžius nesudreba nė vienas veido raumuo.
Vyriškis supranta, kodėl jį kankino: norėjo įbauginti. Bet jis iki šiol nesuvokia, kodėl paliko gyvą.
Pabėgėlis parodo lapelį, kuriame nurodyta, kad jis užsikrėtęs ir ŽIV, ir hepatitu C.
Virusais užsikrėtęs Sudane, juos atsivežė ir į Egiptą.
Apie tai vyras pasakoja taip, lyg tai būtų sloga, o ne mirties nuosprendis.
„Jie mane rado gatvėje po to, kai buvau paleistas.
Gydytojai, kurie paėmė iš manęs inkstą, žinojo, kad sergu, bet jiems tai nebuvo svarbu“, – sako vyriškis.
Jiems nerūpėjo jo ligos, nes šis vyriškis buvo svarbus tik dėl verslo. Kaip atsarginių dalių sandėlis ar sudaužytas automobilis, kurį reikia išrinkti dalimis.
Sudane jo niekas nepasigenda, nes jis – vienas iš šimtų tūkstančių neregistruotų pabėgėlių, pasiekusių Egiptą. Jis čia mirs: netrukus, skausmingai, nepastebimai. Bet jo inkstas persodintas kitam žmogui.
Jį kažkas nusipirko. Gal vyresnio amžiaus europietis, gal klestintis verslininkas iš Vidurinių Rytų arba šeima savo sergančiai motinai.
Už inksto persodinimo operaciją buvo sumokėta mažiausiai 40 tūkst. eurų. Jei organizmas inksto neatmes, šis asmuo greitai užsikrės.
Vietoj išgelbėtos gyvybės jam teks stebėti, kaip silpsta jo imuninė sistema.
Prekyba klesti
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) skaičiuoja, kad kasmet visame pasaulyje įvykdoma 100 tūkst. organų persodinimų. Bet ligonių, kurie laukia eilės, yra dar daugiau, todėl negavę organo įprastais būdais jie atsisuka į juodąją rinką. PSO duomenimis, apie dešimtadalį visų organų persodinimų vykdoma neteisėtai. Iš jų 75 proc. sudaro inkstai – dažniausiai ieškomas organas.
Juodojoje rinkoje už organus žmonės pasiryžę mokėti didžiulius pinigus. Nors tokia operacija dažnai labai rizikinga, vilties sulaukti savo eilės donoro organo laukiančiųjų sąraše nebeturintys ligoniai pasiryžę mokėti tokią sumą, kokios paprašo pardavėjas. Dėl to organų prekeivių rinkoje kasmet uždirbamas pelnas siekia 500 mln.–1 mlrd. eurų.
Daugiausia nelegalių donorų yra kilę iš mažiausiai pasiturinčių pasaulio regionų. Organų prekeiviai – jei išvis tesi pažadą atsiskaityti – retai jiems sumoka daugiau nei 5 tūkst. eurų, nors pirkėjams iš turtingesnių šalių, pavyzdžiui, JAV ar Japonijos, pateikia iki 200 tūkst. eurų sąskaitą, o skirtumą susižeria į kišenę.
Beje, ne visi organai vertinami vienodai. Kaina priklauso nuo to, kaip lengva jį išpjauti ir persodinti, ar jis gerai prigis ir ar jį atidavęs donoras liks gyvas. Absoliuti dauguma teisėtai ir neteisėtai persodinamų organų – inkstai. Juos pažeidžia nesveikas gyvenimo būdas ir, pavyzdžiui, alkoholizmas. Be to, juos paprasta paaukoti ir dėl to beveik nereikia keisti savo gyvenimo būdo. Šis organas vidutiniškai atsieina apie 130 tūkst. eurų. Panašiai kainuoja kepenys. O plaučiai ir širdis yra brangiausi organai juodojoje rinkoje. Už juos prekeiviai gali paprašyti atitinkamai 350 tūkst. eurų ir net daugiau nei 400 tūkst. eurų.
Ieškant donoro svarbu ne tik tai, ar jis sutinka atiduoti savo organą, bet ir tai, ar jis tiks tam, kuriam bus persodintas. Todėl kartais svarbu ne tik reikalinga kraujo grupė ar kiti rodikliai, bet ir amžius. Dėl to organų prekeivių aukomis kartais tampa vaikai, kurių organai be jų sutikimo yra išpjaunami ir parduodami pirkėjams.
