Paprašius įsivaizduoti ką nors neatsiejamo nuo angliškos kultūros, tikėtina, į galvą šaus prie arbatinuko, porcelianinių puodelių bei gardžių užkandžių sėdinčių dailiai pasipuošusio džentelmeno ir gracingos damos vaizdinys.
Arbata šiomis dienomis laikoma tokiu anglišku dalyku, kad ji tapo viena esminių šalies kultūros ir įvaizdžio detalių.
Nors daugelis žino, kad anglams už arbatžolių auginimą reikėtų dėkoti kinams, jiems ne ką mažiau dėkingiems reikėtų būti ir kilmingajai portugalei Katarinai iš Bragansos.
Tiktai dėl jos arbata iš gydomojo gėrimo pavirto madinga socialine veikla.
Sklando daug legendų
Tuometinio Portugalijos karaliaus Jono IV dukra Katarina 1662 metais tapo Anglijos monarcho karaliaus Karolio II žmona – visos Anglijos, Škotijos ir Airijos karaliene. Tai buvo įvykis, kuris amžiams pakeitė arbatos gėrimo istoriją.
Santuoką užtikrino įspūdingas kraitis: Portugalija Anglijai davė Tanžerą, septynias Bombėjaus salas, apie 325 tūkst. eurų vertės aukso, suteikė prekybos privilegijų Brazilijoje ir Pietryčių Azijoje.
Kai Katarina atsikraustė pas karalių Karolį II, ji tarp savo asmeninių daiktų atsivežė ir daug arbatos. Lapeliai buvo įpakuoti dėžėse, o jos buvo pažymėtos žodžiais „Transporte de Ervas Aromaticas“ – „Aromatinių žolelių transportas“.
Pasak vienos legendos, būtent dėl portugališko užrašo ant dėžių sutrumpinimo T.E.A. anglų kalboje arbata imta vadinti žodžiu „tea“.
Tiesa, ne visi su šia legenda sutinka.
Kai kurie etimologai mano, kad šis pasakojimas yra visiški niekai, o žodis „tea“ atsirado transliteruojant kinišką arbatos pavadinimą.
Laikė gydančiu gėrimu
Tarp Portugalijos aristokratų arbata buvo populiari nuo seno. Mat Portugalija tiesiogiai prekiavo su Kinija – ten XVII a. viduryje įkūrė Makao koloniją.
Kai Katarina atvyko į Angliją, toje šalyje arbata buvo vartojama tiktai kaip vaistai: buvo manoma, kad ji suteikia kūnui energijos, gyvybingumo ir valo blužnį.
Tačiau kilmingoji Katarina buvo nuo seno pratusi arbatą gerti ryte. Ji savo įprotį tęsė Anglijoje, ir netrukus arbata tapo socialiniu gėrimu, o ne sveikatą užtikrinančiu toniku.
„Kai Katarina ir Karolis II susituokė, ji buvo visų dėmesio centre. Kilmingieji aptarinėjo viską, kas susiję su ja, – nuo drabužių iki baldų.
Ji nuolat gėrė arbatą, ir tai paskatino kitus ją gerti. Damos puolė jos mėgdžioti ir troško įsilieti į jos artimiausių draugių kompaniją“, – aiškino knygos apie Katariną autorė Sarah Beth Watkins.
Tais laikais populiarus poetas Edmundas Walleris karalienės Katarinos gimtadienio proga parašė jai eilėraštį, kuris amžiams susiejo ją su arbata: „Už geriausią karalienę ir geriausias žoleles mes esame dėkingi drąsiai tautai. Ji kelią parodė gražiajam regionui, kur saulė kyla, kurios brangius produktus mes taip vertiname.“
Brangus malonumas
Iki Katarinos santuokos su Anglijos karaliumi šioje šalyje arbatos buvo galima aptikti, bet ji nebuvo populiari, o kaina atbaidydavo visus, išskyrus labiausiai pasiturinčius.
„Poetas E.Walleris gėrė arbatą jau 1657 metais, pusė dešimtmečio iki pasirodant Katarinai. Jis yra žinomas arbatos entuziastas, tačiau tai buvo neįprastas pomėgis, nes arbata buvo labai brangi, o visi tuo metu gėrė kavą“, – pasakojo Londono universiteto dėstytojas Markmanas Ellisas.
Anglijoje arbata buvo brangi, nes ši šalis tiesiogiai neprekiavo su Kinija. O olandai, kurie importavo arbatą, ją pardavinėjo su labai dideliu antkainiu.
„Arbata buvo labai brangi, nes ji keliavo iš pačios Kinijos. Dėl to jai buvo taikomi didžiuliai mokesčiai“, – aiškino knygos „Socialinė arbatos istorija“ („A Social History of Tea“) autorė Jane Pettigrew.
Pusė kilogramo arbatos tuo metu kainuodavo tiek, kiek eilinis Anglijos darbininkas uždirbdavo per metus.
„Niekas, išskyrus patį aukščiausią elitą ir pačius turtingiausius visuomenės narius, negalėdavo jos įpirkti. Arbatą ilgainiui pradėta sieti su elito moterų bendravimu rūmuose, o Katarina tapo svarbiausiu to simboliu“, – teigė M.Ellisas.
Sukūrė naują madą
Pasak rašytojos J.Pettigrew, karalienė Katarina buvo kaip dabartinės žvaigždės, visi – nuo aukštuomenės iki varguomenės – norėjo sekti jos pavyzdžiu ir būti kaip ji.
„Kai karalienė ką nors daro, visi nori sekti jos pėdomis. Tad aristokratai pradėjo po truputį siurbčioti arbatą.
Iki tol, kol arbatą pradėjo tiekti olandai, anglai apie šį gėrimą nieko nežinojo. Neturėjome jokių šaukštelių cukrui, jokių puodelių, jokių arbatinukų.
Darėme tai, kas visuomet nutinka: kopijavome visą arbatos gėrimo ritualą iš Kinijos.
Importavome mažus porcelianinius dubenėlius arbatai ir visus kitus tradicinius kiniškus indus“, – tvirtino J.Pettigrew.
Svarbiausia porcelianas?
Portugalija smarkiai prisidėjo prie arbatos populiarumo augimo Anglijoje.
Londono universiteto dėstytojas M.Ellisas pabrėžė, kad Portugalija buvo viena šalių, per kurias porcelianas patekdavo į Europą iš Kinijos.
„Porcelianas buvo labai brangus ir labai gražus. Viena priežasčių, kodėl arbatos gėrimas toks patrauklus, yra tai, kad naudojama daug dailių ir elegantiškų indų. Jie buvo statuso ženklas.
Tai buvo tas pat, ką dabar reiškia turėti naujausią išmanųjį telefoną „iPhone“, – sakė M.Ellisas.
Tikėtina, kad prabangūs porceliano indai, naudojami arbatai, buvo dalis Katarinos kraičio, kai ji atvyko į Angliją tekėti už karaliaus Karolio II.
„Katarina rūmuose sukūrė naują įprotį, kuris tapo neatsiejamas nuo prabangaus gyvenimo būdo. Arbata tapo turtingų moterų ir didelių dvarų simboliu.
Varguoliai arbatą gerdavo iš molinių indų. Viskas praeityje buvo lygiai taip pat kaip ir dabar: perki brangius daiktus, kad parodytum, koks esi svarbus“, – sakė rašytoja J.Pettigrew.
Gaivina šalies istoriją
Ilgainiui žemesnės Anglijos visuomenės klasės arbatą pavertė gėrimu, kuris prieinamas visiems. Bet net dabar į Londoną atvykstantys žmonės gali išgerti popietės arbatos – visai kaip aristokratai. Tiesa, tiktai prabangiausiuose viešbučiuose ir arbatinėse.
Portugalijoje taip pat galima rasti kur pasėdėti su prabangiu puodeliu arbatos rankoje. Vis dėlto net šioje šalyje mažai kas žino apie karalienę Katariną.
Tačiau viešbučio „Tivoli Palacio de Seteais Sintra Hotel“ vadybininkas Mario Custodio ketina šį spalį pristatyti naują popiečio arbatos gėrimo renginį, sukurtą Katarinos garbei: „Mokykloje apie šias istorijos detales mes nieko negirdėjome.“
Nors Katarina niekada negyveno Sintroje, šiame mieste gyvena daugybė kilmingų šeimų palikuonių, apstu įspūdingų dvarų ir architektūros.
Todėl tai viena geriausių vietų patirti, kaip senovinių laikų damos aptarinėdavo paskalas prie puodelio arbatos.
Duos paragauti marmelado
„Bandau pristatyti dalykus, kurie mažai kam žinomi“, – aiškino viešbučio vadybininkas M.Custodio.
Spalį prasidėsiančiuose arbatos renginiuose bus pabrėžiamos portugališkosios šio gėrimo vartojimo tradicijos.
Pavyzdžiui, M.Custodio šiuo metu kartu su istoriku bando atrinkti, kokios rūšies arbatą gėrė Katarina, – greičiausiai tai buvo žalioji arbata. Be to, į meniu būtinai bus įtrauktas marmeladas.
Kadangi vieni geriausių apelsinų visame pasaulyje auga Portugalijoje, Katarina prašydavo jų atgabenti į Angliją.
Tie apelsinai, kurių prekinė išvaizda kelionės pabaigoje tapdavo nekokia, būdavo paverčiami marmeladu.
Apelsinai tais laikais buvo labai vertinamas užkandis. Todėl jeigu karalienė Katarina kam nors įteikdavo dovanų ne apelsinų, o marmelado, tai reikšdavo, kad ji tais žmonėmis ne itin žavisi.
Tačiau viešbučio vadybininkas M.Custodio marmelado nelaiko įžeidimu ir tikisi, kad šis delikatesas padės atskleisti dalį Portugalijos istorijos.
Vadybininkas ketina kiekvienam arbatos renginio dalyviui padovanoti po mažą knygą, kurioje atskleidžiama daugiau žinių apie mažai kam žinomos karalienės Katarinos įtaką.
„Mes, portugalai, norime tikėti, kad Katarina atsakinga už arbatos populiarumą. Nenorime, kad ši istorijos dalis pranyktų“, – rėžė M.Custodio. (BBC, LR)
Siūlo visiems pasijusti lordais ir damomis
Senovės Anglijos aristokratais norintys pasijusti britai ir užsieniečiai prabangios popietės arbatėlės gali išgerti prašmatniuose viešbučiuose, pavyzdžiui, „Ritz“ ir „Claridge“, Jungtinės Karalystės sostinėje Londone.
Turbūt garsiausia iš tokių vietų – 1865 metais baigtas statyti viešbutis „Langham“ Londone. Manoma, kad būtent jame esančioje kavinukėje „Palmių aikštė“ („Palm Court“) pirmą kartą buvo patiekta visiems žinoma popietės arbatėlė, kurios gėrimo ceremonija žaibiškai tapo mada. Popietės arbata „Palmių aikštė“ vaišina Londono grietinėlę nuo pat Viktorijos laikų.
Čia galima paragauti daugiau nei 30 skirtingų rūšių arbatos, įvairiausių pyragų, tortų, saldžių kepinių, miniatiūrinių sumuštinių ir angliškų paplotėlių („scones“) su džemais, uogienėmis, vaisių drebučiais bei marmeladu.
Pasak „Palmių aikštės“, svarbu geriant arbatą laikytis deramo etiketo. Priešingai nei mano daugelis filmų apie anglų aukštuomenę gerbėjų, keliant arbatos puodelį prie lūpų nereikėtų ištiesti mažojo pirštelio. Jis turėtų būti švelniai sulenktas link riešo.
Be to, maišant arbatą reikia stengtis nedaužyti puodelio sienelių šaukšteliu. Ant stalo stovinčio arbatinuko kaklelis turėtų būti atsuktas į susirinkimo šeimininkę arba asmenį, kuris visiems pilsto arbatą.
„Palmių aikštė“ taip pat perspėja savo lankytojus, kad jokiu būdu negalima jokio maisto, net paties kiečiausio, mirkyti į arbatą. Mat tai gėdinga ir nepriimtina save gerbiančioms damoms ir džentelmenams. O miniatiūriniai sumuštiniai, be abejonės, turi būti su nupjauta plutele.
