Filmo „Ledo ir nikelio mėnulis“ („A Moon of Nickel and Ice“), kuris netrukus bus pristatytas Lietuvos žiūrovams festivalyje „Nepatogus kinas“, režisierius F.Jacobas tolimuoju Norilsku susižavėjo pamatęs jo nuotraukas.
Tačiau nuvykti į šį miestą režisieriui nebuvo taip paprasta. Į Norilską nuo 2001 m. draudžiama atvykti užsieniečiams – jie čia nepageidaujami.
Tačiau tai, ką pamatė Norilske, jį šokiravo. Jis išvydo kiek kitokį miestą, kurį anksčiau buvo matęs tik nuotraukose ir kuriuo susižavėjęs nutarė kurti filmą.
Šiauriausias Sibiro miestas – tai ir propagandos lopšys, rūpestingai sūpuojantis į jį dirbti atvykstančius žmones. Čia buvusio gulago arba nenorima prisiminti, arba apie jį kalbama teigiamai.
– Koks jis – šiauriausias ir vienas didžiausių miestų Šiaurės poliaratyje? – „Lietuvos rytas“ paklausė F.Jacobo.
– Atvykęs į Norilską pasijutau kaip Vakarų turistas, atvažiavęs į Sovietų Sąjungą prieš pusę amžiaus. Žmonės mėgina perspėti daug nekalbėti, ypač apie politiką, nepatogius dalykus.
Norilskas yra pasiklydęs laike. Labai stipriai skleidžiama propaganda, kad Norilskas – puikus miestas, turintis nuostabiausią istoriją. Tačiau ten šalta, pilka ir iš esmės nieko nėra – gamykla, sovietiniai blokai.
Įdomu tai, kad kai važiavau į šį miestą, maniau, jog galbūt iš viso nekalbėsiu apie gulagus. Maniau, kad tai sena istorija, – gulagas uždarytas 1956 m.
Yra vienintelė knyga apie Norilsko istoriją, kurią sudaro 500 puslapių, bet gulagui skirti vos keturi. Maža to, knygoje kalbama, kad darbo stovyklose nebuvo vykdomos egzekucijos, žuvo vos keli žmonės.
Norilsko gyventojai ir dabar kalba, jog gulagas buvo reikalingas ir įkurtas tam, kad padėtų žmonėms. Sibiro gyventojai stengiasi neprisiminti gulago.
Paminklai, kurie skirti darbo stovyklų aukoms atminti, pastatyti Lietuvos, Lenkijos, kitų šalių, bet tikrai ne Rusijos.
Mane šokiravo tai, jog Norilsko gyventai yra įsitikinę, kad visi, buvę darbo stovykloje, buvo kalti. Tai neįtikėtina. Kaip galima patikėti, kad 650 tūkst. žmonių visi iki vieno buvo kalti? Aišku, pagal Josifo Stalino tvarką jie buvo laikomi nusikaltėliais.
– Tačiau nejau taip lengva įtikinti paprastus žmones tuo, kad gulagas buvo teigiamas dalykas?
– Paprasti žmonės tuo tiki, nes taip parašyta knygoje. Aišku, nesakoma, kad darbo stovyklos buvo geras dalykas, tačiau kalbama, jog buvo daroma viskas siekiant apsaugoti kalinius.
Esą dėl karo ir užsienio šalių imperializmo Rusija neturėjo išteklių, tad negalėjo parūpinti kaliniams tinkamo maisto, medicinos priemonių.
Nors netgi KGB turimi dokumentai rodo, kad darbo stovyklose tikrai buvo vykdomos egzekucijos, kankinimai, istorikai dabar tai neigia. Jei žmogus mirė gulage, teigiama, kad tai ne rusų kaltė.
– Milžiniškas aplinkos užterštumas – taip pat ne pati maloniausia tema miesto gyventojams?
– Tai buvo kitas mane nustebinęs dalykas. Draudžiama kalbėti apie aplinką ir jos užterštumą. Visi aplink aiškino, kad Norilskas – gražus miestas, o tik šiek tiek užterštas oras centrinėje dalyje. Toliau viskas esą švaru.
Tai – taip pat propagandos veikimo pavyzdys. Tokia gamyklos „Norilsk Nickel“ savininkų, vietos valdžios ir, ko gero, centrinės Rusijos valdžios pozicija.
Žmonės kalba, kad žmonių gyvenimo trukmė Norilske dešimt metų trumpesnė nei kitur Rusijoje. Kompanija stengiasi šiek tiek sumažinti aplinkos taršą.
– Filme viena herojė sako, kad gyvendama Norilske jaučiasi taip, tartum gyventų Mėnulyje. Ar visų jaunų žmonių nuomonė tokia?
– Daugiausia jaunų žmonių Norilske iki 17 metų – tokių net 90 procentų. Sulaukę pilnametystės jie išvyksta į Sankt Peterburgą, Maskvą. Be abejo, jiems sunku.
Jaunimas nebemano, kad turi būti patys geriausi fabrikų darbuotojai. Jie nebenori būti fabrikų dalimi.
Norilske labai didelė praraja tarp vyresnių žmonių ir jaunimo. Anksčiau fabrikuose dirbo ištisos kartos, vaikai žinojo, kad užaugę dirbs kasyklose. Dabar niekas to nenori.
Mano filme yra du herojai paaugliai. Katia yra labiausiai ten gyventi neprisitaikęs žmogus, ji tikrai kenčia.
Jeigu Norilske dirbi kasykloje arba kitoje valstybinėje įstaigoje, sumokama už tavo vaikų mokslą, skiriama pinigų išvykoms.
Katios tėvai išsiskyrę, tėvas sugrįžo į Ukrainą. Ji gyvena su mama. Dalį dienos ji pardavinėja kosmetiką, bet neturi pinigų išvykti.
Kitas filmo herojus – Vitia. Jis nenori ateityje gyventi Norilske, bet dabar tikina, kad viskas gerai. Jis ramiau žvelgia į gyvenimą. Norilske turi draugų ir yra tuo patenkintas – gali daryti, ką nori, vakare susitinka su draugais, gurkšnoja alų.
Tiesa, tėvai nenori, kad jis ten pasiliktų, nes vienintelė galimybė studijuoti Norilske – Metalurgijos institutas.
– Miestas pilkas, niūrus ir slogus, bet vis tiek netrūksta norinčiųjų ten gyventi?
– Kompanijos „Norilsk Nickel“ nuostata tokia – į pensiją išėjęs žmogus negali pasilikti Norilske. Miestas negali sau leisti išlaikyti žmonių, kurie ten nedirba.
Tokią politiką pradėta prieš dešimtmetį, todėl dabar žmonėms mokama už tai, kad jie iš ten išvyktų.
Aleksandras, į šeštąją dešimtį įkopęs vyras, man pasakojo, kad taip Norilskas neteko savo atminties. Žmonės čia atvyksta penkeriems, dešimčiai metų.
Dabar Norilske gyvena maždaug 185 tūkst. žmonių, tačiau girdėjau, kad idealiausia būtų, jeigu būtų 80 tūkst. Tai per daug kainuoja įmonei ir miestui, kuri jį išlaiko.
„Norilsk Nickel“ – viena turtingiausių kompanijų pasaulyje ir gali sau leisti išlaikyti visą miestą, bet jos tikslas vis tiek yra išleisti kuo mažiau pinigų.
Kodėl žmonės važiuoja į Norilską, nors žino, kad gyvens izoliuoti nuo likusio pasaulio? Nes už darbą kasyklose gerai mokama.
Sibiro miestas mena skaudžią istoriją
Norilskas buvo įkurtas 1920 m., bet oficiali įkūrimo data tradiciškai laikoma 1935 m., kai Norilskas buvo išplėstas ir įkurtas Norilsko kasybos ir metalurgijos kompleksas.
Miesto statybos vyko sudėtingomis sąlygomis, kainavo tūkstančių kalinių gyvybę. Čia galvą padėjo ir ne vienas lietuvis. Mirusiųjų kūnai būdavo tiesiog sumetami į duobes netoli esančio Šmito kalno papėdėje.
1953 m. Norillage (Norilsko lagerių grupė) prasidėjo masinis žmoniškesnių gyvenimo ir darbo sąlygų reikalaujančių politinių kalinių sukilimas. Tai laikoma sovietinių lagerių griūties pradžia.
Norilsko srityje veikusiuose lageriuose, įkurtuose praėjusio amžiaus ketvirtame dešimtmetyje, daugiausia buvo laikomi nuteistieji pagal Rusijos baudžiamojo kodekso 58 straipsnį, numatantį iki 25 metų laisvės atėmimo už „antisovietinę veiklą“.
Į Norilską buvo vežami ir lietuviai. Pirmieji 359 lietuviai čia atvežti dar 1941 metais drauge su sovietų suimtų Baltijos šalių karininkų grupe, dar maždaug 1000 kalinių, kurių daugumą sudarė lietuviai, buvo perkelti iš Archangelsko srities 1945-ųjų rudenį.
Norilskas – vienas labiausiai užterštų šalies miestų. Kartais čia sninga juodomis snaigėmis, juntamas sieros kvapas. Čia veikia didžiausios pasaulyje gamyklos, perdirbančios varį, seleną, šviną, nikelį ir cinką. Vasaros čia itin trumpos, o žiema neretai trunka iki devynių mėnesių,
